
Naujausios
Vilius Puronas
Vainiku apjuoskime Kryžių kalną
Nesvarbu, koks oras... Kryžių kalno choras – visada daugiaveidis ir doras. Kiekvienas kalno kryžius yra muzikalus, meniškas, visavertis choristas, kiekvienas – asmenybė. Tik melodija bendra, kaip ir to choro nematomasis Dirigentas.
Kryžių kalnas tęsia šaunią tradiciją, gimusią dar XIX a., gyvavusią tarpukario Lietuvoje ir šiandien tapusią šiuolaikine. Kiekvienais metais liepos mėnesio paskutinį sekmadienį prie kalno vyksta iškilmingi atlaidai. Tokiose šventėse gali apsilankyti bet koks sparnuotis, atskridęs į kalną pasižmonėti, pasimelsti, įsiamžinti, pabūti kartu.
Vienus buria malda,
kitus – daina,
trečius – kaimyno šypsena
Pagal tradiciją pačios didžiausios iškilmės vykdavo kasmet liepos mėnesio paskutinį sekmadienį per Kryžių kalno atlaidus. Į šį renginį suplaukdavo minios iš įvairių Lietuvos gyvenviečių, kai kada net iki 10 000 dalyvių: pėsčių ir ratuotų.
Iš prieškario išliko nuotraukų su Kryžių kalnu, papuoštu iškilmėms, liko aprašų įvairiuose laikraščiuose, žmonių atsiminimų. Skaitytojams bus įdomu sužinoti, kad tarpukaryje kartkartėmis mūsų Kryžių kalnas „apsijuosdavo“ vainikais. Taip pasipuošusį kalną matome, berods, 1928-ųjų metų nuotraukoje. Tuomet, 1929–1935 metais, Kryžių kalne stovėjo laikina koplytėlė, o šalimais buvo „Kryžių vartai“ – viena iš Kryžių kalno įžymybių, apkalta šimtais mažų kryželių.
Šie metai, atrodo, kažkuo taps fatališki ir mūsų Kryžių kalnui. Paskutinį liepos sekmadienį, kuris bus paskutinioji, t. y. 31-oji liepos mėnesio diena, pagal tradiciją ant kalno rinksis šventiškai nusiteikę maldininkai, vyks tradiciniai atlaidai, iškilmės.
Kalnas nori būti apjuostas ilgu ilgu vainiku, kurį jau pina atostogaujantys mokinukai, dykadieniaujantys pensininkai, padorūs kaliniai ir darbštūs visuomenininkai. Ir Meškuičių seniūnija, ir Šiaulių profesinio rengimo centras, ir visi visi, kurie tą žino ir kurie netingi...
Šaunu būtų, jei ir paprasti sparnuočiai, iš visur suskridę į atlaidus, savo automobilių bagažinėse atsivežtų to vainiko tęsinių, kad juos surištume vieną su kitu. Tuo vainiku apjuosime mūsų kalną, tačiau šio įvykio neaplaistysime.
Kodėl? Sužinosite.