
Naujausios
Nuversti leninai ant žolės – kūrybos klaustukai
Šiaulių fotografijos muziejuje, parodoje „Požiūris į senovinę fotografiją“, eksponuojamas ir žinomos menininkės Indrės Šerpytytės-Roberts, 18 metų gyvenančios Londone, darbas. Jos kūryba pristatoma viešose ir privačiose kolekcijose, garsių muziejų salėse. Ji – daugelio apdovanojimų laimėtoja. Su serija „1944–1991“ autorė buvo nominuota Metų atradimo apdovanojimui „Recontres d‘Arles“ fotografijos festivalyje. „Šiaulių kraštas“ kalbėjosi su fotografe apie valstybės praeities šešėlius ir klausimus, kuriuos kelia menininkai.
Tomas VALKAUSKAS
tomas@skrastas.lt
– Kada jūs palikote Lietuvą?
– Gimiau Palangoje. Iš Lietuvos išvykau, kai man buvo 14 metų kartu su mama. Londone baigiau Fotografijos studijas Braitono universitete, magistro laipsnį įgijau Karališkajame menų koledže. Vėliau tame pačiame koledže baigiau ir fotografijos doktorantūros studijas. Dabar užsiimu savo darbais – fotografuoju, rengiu nuotraukų serijas.
– Pagrindinė jūsų kūrybos tema – Lietuvos politinis gyvenimas XX amžiaus antroje pusėje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Kai studijavau Braitono universitete, turėjau dėstytoją, kuriai buvo labai įdomu sužinoti apie mano gimtąjį kraštą. Ji visą laiką manęs klausinėjo apie Lietuvą, lietuvius, ir tai turbūt mane nukreipė į šią temą.
Kai gyveni užsienyje, gali kritiškiau vertinti savo šalies istoriją ir politiką. Aš matau Lietuvos istorijoje daug dalykų, apie kuriuos Vakaruose nelabai kas ir žino. Tai įdomu.
– Parodoje Fotografijos muziejuje pristatytas vienas jūsų darbas iš nuotraukų ciklo apie Grūto parką. Kodėl kūrėte projektą apie sovietines skulptūras?
– Maždaug prieš devynerius metus pirmą kartą sužinojau apie tai, kad yra speciali vieta prie Druskininkų, kur stovi tos skulptūros. Ten nuvažiavusi pasijaučiau keistai. Negalėjau suprasti, kodėl jos čia stovi. Bandžiau išsiaiškinti – reikia to ar ne?
Viską ten nufotografavau ir nežinojau, ką su tomis nuotraukomis daryti. Devynerius metus laikiau jas ir šių metų pradžioje pagalvojau, kad skulptūros stovi ant žolės, betono ir atrodo ne taip išdidžiai, kaip anksčiau. Tada pradėjau archyvuose ieškoti senų nuotraukų, kuriose žmonės fotografavosi su Lenino ir Stalino paminklais, dabar stovinčiais Grūto parke. Sujungiau savo nuotraukas su senomis. Išėjo įdomi hibridinė kompozicija.
Norėjau parodyti, kad skulptūros, kurios anksčiau buvo svarbios, labai greitai tapo nebereikalingos ir dabar stovi nukeltos nuo savo pjedestalų. Kai dariau šį projektą, pagalvojau, kad mes, menininkai, neturime atsakyti į klausimą – tai blogai ar gerai. Bet mes privalome šį klausimą kelti. Žmonės patys turi suprasti, ar reikia, kad tos skulptūros stovėtų Grūto parke, ar ne.
– Minėjote, kad jums artimiausia nuotraukų serija „Tylos būvis“. Kodėl?
– „Tylos būvis“ – labai senas darbas, jam jau 10 metų. Tai buvo mano bakalauro darbas, kai baigiau fotografijos studijas Braitono universitete. Būtent ši serija man artimiausia, nes ji susijusi su mano tėvo mirtimi. Jis buvo komisaras ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis, patekęs į avariją, nors aš manau, kad jį nužudė.
Šis darbas man buvo kaip meninis tyrimas, aš nagrinėjau skirtingus archyvus ir bandžiau atkurti visą įvykių chronologiją. Viena iš minčių buvo ta, kad kiekvienas iš mūsų gyvena tik ant popieriaus ir labai lengva mus iš šio gyvenimo ištrinti.
– Įdomu buvo pamatyti jūsų darbus su mediniais maketais. Papasakokite apie nuotraukų seriją „1944–1991“.
– Joje aš vaizduoju buvusius NKVD, MVD, MGB, KGB pastatus, apie 300 visoje Lietuvoje. Kai sužinojau, kad tokių pastatų tiek daug, pradėjau domėtis, kas juose vyko, kodėl jie stovi būtent tose vietose. Klausiau draugų lietuvių, mamos, bet man niekas negalėjo padėti. Tada pradėjau ieškoti ir fotografuoti juos.
Kai padariau nuotraukas, pagalvojau, kad bus įdomu padaryti šių pastatų medinius maketus, nes Lietuvoje medžio drožimo kultūra labai gili.
Radau tris drožėjus Lietuvoje ir kiekvienam nusiunčiau po vieną nuotrauką. Kai jie atsiuntė maketus, išsirinkau vieną. Du drožėjai padarė labai architektūriškai taisyklingus pastatus, o vienas išdrožė folklorinį variantą. Pasirinkau trečią, nes man pasirodė, kad būtent to reikia. Su šiuo drožėju dirbame iki šiol. Aš jam siunčiu nuotraukas, o po kelių mėnesių gaunu dėžę su nameliais. Jau turiu daugiau negu 100 pastatų maketų, noriu surinkti visus 300.
Šiomis nuotraukomis norėjau parodyti, kaip tie pastatai patys išsivalo. Anksčiau ten kankino ir stebėjo žmones, o dabar tai parduotuvės, gyvenamieji namai arba administraciniai pastatai.
– Ko tikėtis iš jūsų kūrybos ateityje?
– Ne visi mano darbai užbaigti. Dar turiu nufotografuoti apie 200 pastatų, kad pabaigčiau ciklą „1944-1991“. Su Grūto parko skulptūromis irgi liko labai daug darbo, reikia nagrinėti nuotraukų archyvus.
Rugsėjį pristatysiu savo nuotraukų iš serijos apie sovietines skulptūras Londone. Kitais metais planuoju važiuoti į Šveicariją su serija „1944–1991“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KŪRĖJA: Indrė Šerpytytė-Roberts nuo paauglystės gyvena Jungtinėje Karalystėje. Tai leidžia pažvelgti į Lietuvos istoriją iš šono, kritiškiau.
KLAUSIMAS: I. Šerpytytė-Roberts sako, kad menininkai neturi atsakinėti į visuomenei svarbius klausymus, jie turi juos kelti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SUJUNGIMAS: Indrė Šerpytytė darbe „Pjedestalas. Minia aikštėje“ sujungia vaizdą iš sovietinio laikotarpio su dabar darytomis tų pačių statulų fotografijomis, tik jau stovinčiomis Grūto parke. Dvi sujungtos realybės atskleidžia kintantį santykį su tuo pačiu objektu, pasikeitus politinei situacijai.