
Naujausios
VASAROS POKALBIAI
Zen vienuolis nežino Dievo adreso
Vakaro atokvėpiui vienoje iš Šiaulių kavinių prisėda neįprasta akiai draugija – zen vienuolis Bo Haeng Sunim – Kęstutis Marčiulynas, svečias iš Pietų Korėjos Hye Dham Sunim, įmonės prezidentas Gintaras Miežis. Jų diena – kupina įspūdžių, sugaudytų keliaujant po Šiaulių krašto apylinkes. K. Marčiulynas Šiauliuose planuoja apsistoti ilgesniam laikui.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Suartino sena tradicija
Pakviestas nusifotografuoti, K. Marčiulynas pokštauja: ar gali užsilipti ant pakylos, kad jo ir aukštaūgio bičiulio G. Miežio ūgiai išsilygintų?
Vienuolis tai plačiai šypsosi, tai staiga, nuo veido atitraukęs delną, tampa rimtuoliu. Tarsi keistų kaukes.
„Mes – vienodo ūgio“, – netikėtai kreipiasi į moteris, sėdinčias ant suoliuko. Moterys žiūri ir tyli: juokauja, nejuokauja?
G. Miežio su K. Marčiulynu draugystė užsimezgė maždaug prieš penkerius metus. Susitiko vienoje iš meditacinių praktikų. K. Marčiulynas konsultavo, mokė, kartu meditavo.
Šiemet, nuo gegužės iki rugsėjo, kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį, K. Marčiulynas padeda vesti meditacijas Šiauliuose, Aikido treniruočių salėje. Čia renkasi praktikuojantys zen meditaciją pagal korėjietišką tradiciją.
„Tai – tūkstančio metų senumo tradicija. Kad reikia užsiimti fizine kūno higiena, mes dar suprantame, o dirbti su savo protu, jausmais, atrodo, tarsi turėtų būti Dievo duota. Toli gražu taip nėra“, – sako G. Miežis. Vyras, krikštytas pagal krikščionišką tradiciją, budizmu domisi daugiau nei 20 metų.
Patiko gamta ir žmonės
Kodėl verslininkas pasikvietė svečią iš Pietų Korėjos? Pasak G. Miežio, esame linkę akcentuoti tai, kas yra blogo ar skirtingo. Nors bendražmogiškos vertybės yra tos pačios: „Pažiūrėkime, ką turime bendro, gražaus. Pasimokykime, kad taptume dvasingesni, vienas kitam geresni. Tokia buvo intencija.“
Ir pateikia svečio išsakytą pavyzdį: korėjiečių bendruomenė Maskvoje per Budos gimtadienį sulaukia katalikų sveikinimo, katalikai atsako tuo pačiu.
Hye Dham Sunim, vienuolis iš Korėjos, Lietuvoje lankėsi pirmą kartą. Trejus metus jis gyvena Maskvoje, yra budistinės šventyklos vienuolyne abatas. Rašo mokslinį darbą „Budizmo logika“.
„Tai – labai ramus žmogus. Net nesileidžia fotografuoti, nes nenori išdidumo. Nenori pardavimo-pirkimo sandėrio – turi savo filosofiją ir mes turime ją gerbti“, – paaiškina K. Marčiulynas.
Svečias iš Korėjos nedaugžodžiauja. Paprašytas papasakoti apie save, kukliai paaiškina, jog žmonėms rūpi meditacija, o į individą nereikia kreipti dėmesio. Jis – tiesiog vienuolis iš Korėjos. Laikinai apsistojęs Maskvoje, kur studijuoja.
„Labai graži, švari gamta. Ir geri žmonės“, – įvertina įspūdžius po kelionės. Paklaustas, kas paliko didžiausią įspūdį, ilgokai galvoja: „Gamta.“
Svečias džiaugėsi ir susitikimu Palendrių vienuolyne: „Susipažinau su labai maloniu katalikų vienuoliu, jis gerai kalba rusiškai, pakalbėjome. Man rodosi, mes vienas kitą pajautėme.“
Vienuolis turi planų grįžti į Lietuvą: „Maskva ir Vilnius – ne taip toli.“
Bendrauti, o ne skirstyti
„Šiaulių krašto“ vasaros pokalbis – su Kęstučiu Marčiulynu.
– Ar dažnai atvykstate į Lietuvą?
– Anksčiau atvažiuodavau rudenį ir pavasarį. Kai jau sulauki per 50 metų ir turi didesnę vienuolystės, meditacijos praktiką (jau – 25 metai), reikia kažkur apsistoti ilgesniam laikui.
Aš pasaulį apskrisdavau beveik kartą per metus. Ir dabar galėjau pasirinkti vietą Amerikoje, Australijoje, Honkonge, Singapūre, Argentinoje ar toje pačioje Korėjoje.
Pagalvojau: kalbu lietuviškai, Lietuvai reikia padėti. Kuo toliau, tuo labiau čia matau save.
Reikia, kad ir žmonės truputį padėtų. Kai paskaitau paskaitas, man duoda aukų. Mano veikla susieta su dvasiniais dalykais: jei firma, gaminanti šovinius, padėtų vesti meditacijas, būtų keista. Man pavyko, kad sutikau Gintarą, kartu praktikuojame. Nieko neprašau, bet, kai atsiranda parama, mano veiklai atsiranda daugiau galimybių. Nes čia tikrai yra, ką veikti. Ojei!
– Ko žmonės dažniausiai klausia?
– Žmonės užduoda keistų klausimų: kodėl tapai vienuoliu, kas tave paskatino? Tai – labai asmeniška. Kai žmogus to klausia, vadinasi, dar paviršutiniškai žiūri į savo dvasinį gyvenimą.
Klausimas turėtų būti, kaip meditacija, malda gali padėti man tuo metu, kai susinervinu, nesusilaikau, pasakau blogą žodį ir paskui nieko su tuo negaliu padaryti. Kai nesusilaikau neišgėręs dar vienos taurės.
Mes pajėgūs atsakyti į tokius klausimus. Tai nebėra paviršutiniška. Tai yra iš kančios. Tokių klausimų norisi daugiau. Bet jie užduodami intymioje aplinkoje, vienas prieš vieną.
Nėra nė vieno žmogaus, kuris kitam galėtų padėti 100 procentų. Reikia paties įdirbio. Kiti sako: turiu problemų, reikia, kad Dievas padėtų. Aš nežinau jo adreso... Sunku pas jį nuvažiuoti ir pabūti, nes tai yra tam tikra emocija.
Yra žmonių, kurie keikia Dievą, nes prašo ir iš jo negauna. Kaip su juo bendrauti, moko vienuoliai. Vis dėlto turi būti tarpininkas.
Buvome Palendrių vienuolyne. Susitikau su broliais. Žinau vienuolišką gyvenimą, žinau, kaip sunku kalbėti su ateinančiais žmonėmis, kurie trukdo maldai, kalba, ir neaišku, ar ta energija, kurią įdėjai, duos rezultatą. Neįkainojami susitikimai.
Mes irgi manome kažką panašaus padaryti. Man toks pavydas ima, kai pamatau gražius statinius – vienuolynus, o mes turime mažą kambariuką.
Tai nereiškia, kad budizmas čia kažką atneša – tai tik tam tikra technika. Aš daug žmonių po meditacijos varau išpažinties pas Tėvą Pijų.
Žmonės sako: negaliu medituoti, nes esu krikščionis. Sakau, jei esi krikščionis, kaip, pavyzdžiui, gali važiuoti mašina? Žmonės patys prisigalvoja ir save stabdo.
Per budizmą, meditacijas daug žmonių pateko pas vienuolius krikščionis. Tik stipriai dvasiškai praktikuojantis žmogus gali kitam padėti. Svarbu, kad darbai ir žodžiai nesiskirtų.
Koks pas mus dvasinis pakilimas, atgimimas vyksta! Jis nesutampa su Lietuvos atgimimu, truputį vėluoja. Bet įdirbis yra, ir labai gražu, kad ir aš šiek tiek prisidedu.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriate, kokias ydas sunkiausiai įveikti?
– Aš esu meditacijos atstovas, mokau meditacijos, pratimų. Ateina žmonės, kurie tuo domisi. Ateina jau nukentėję.
Žmogus Lietuvoje yra labai patiklus. Jei patiklus – truputį išgąsdintas. Jei išgąsdintas, vadinasi, jame yra netikrumas savo buvimu. Jis ieško bet kokio žodžio, kaip gelbėjimosi šiaudo. Gali krapštyti paskutines kapeikas, kad sužinotų savo ateitį užuot rūpinęsis dabartimi.
Šios problemos dažniausios ir, žinoma, problemos dėl alkoholio, šeimose.
– Kokius kelius nurodote?
– Pokalbis turi būti asmeniškas, vieno recepto nėra. Pagrindinis dalykas – daryti praktikas, kurios nėra mistinės. Yra fiziniai nusilenkimai arba malda balsu. Neturi reikšmės, kiek esi pažengęs.
Man neįdomus žmogus, kuris mato aurą ir ima pinigus. Man įdomus žmogus, kuris moko matyti auras.
– Populiaru sakyti: „ieškau savęs“. Ar tai įmanoma?
– Jei taip pasako, aš stipriai suduodu, ir žmogus sako: „Ai!“ Na, va, sakau, ir suradai. Čia pradžia. Pasitikėjimas, kad tu esi 100 procentų čia. Tada jau gali įkvėpti, iškvėpti, nes jau viską turi.
Grąža Lietuvai
– Kaip keičiasi Lietuva, žvelgiant iš laiko ir atstumo atotrūkio?
– Patys žmonės keičiasi. Atsiranda išmintingas – sakralinis – gyvenimo būdas, kuriame nėra vietos alkoholiui, rūkymui. Susidomėjimas joga, švariu bendravimu. Atsiranda blaivesnė karta, jaunimas jau yra mūsų ateitis.
Kiek pažįstu turtingiausių Lietuvos žmonių, jie labai paprasti, su baidarėmis gali kartu paplaukioti. Gal tie, kurie turi du butukus, tris mašinas, mano esą labai turtingi, su niekuo nesikalba.
Labai svarbu, kad nebūtų žmonių skirstymo dėl turto. Vienas cunamis, ir su visas turtais ir benamiais atsidursime vienoje baloje.
Reikia suvokimo, kad turime vienas kitam padėti. Ir mylėti savo tautą, grąžinti jai, ką mums davė, neužmiršti, kad čia mūsų protėvių kapai, kad čia mūsų piliakalniai, istorija, kad mūsų kalba seniausia. Ir kad mes verkiame apsikabinę už Lietuvos vėliavą.
– Jūsų grįžimas – grąža Lietuvai?
– Taip. Išvažiavau tam, kad grįžčiau. Lietuva yra viena iš geriausių vietų gyventi. Gėlas vanduo, miškai – turime didžiulę vertybę.
Ir čia jautiesi, kad yra tavo namai. Kitur esi svečias, kad ir kokia ta Europos Sąjunga būtų. Šaknys yra šaknys. Kas tave gerbs gyvenime ir pasaulyje, jei išduosi savo tėvynę? Niekas.
Pasirinkimo dėsnis
– Kas jums yra sėkminga diena?
– Jei žmogus prieš tave laimingas, ir tu laimingas. Ne apie save galvoji. Jei škvalas, audra – ar man būtų laiminga diena dėl to, kad nepapuoliau į tą vietą? Negali atskirti savęs nuo bendruomenės.
– Bet sakoma, kad lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno stogas dega?
– Pavydas yra išlikęs produktas. Bet tai – labiau vyresnio amžiaus žmonės, jaunimas jau kitaip žiūri. Ir tas bruožas susiformavęs tam tikromis sąlygomis, kai užguiti buvome.
Kuo labiau su žmonėmis sugebėsi sugyventi, tuo būsi turtingesnis. Tvoros nepagelbės.
Ko pavydėti žmogui, kuris išvažiuoja nebaigęs nė vidurinės, uždirba daug pinigų, nusiperka BMW, o visas kaimas laukia, kada jis vėl į Olandiją išvyks, nes vaikai negali būti gatvėse. Va tau ir turtingas. Argi tuo esame turtingi? Ir ko pavydėti?
Turime vienintelį dalyką, kurio niekas iš mūsų neatims: pasirinkimo dėsnį. Šis dėsnis parodo, koks yra žmogus. Pasirinkti reikia mokytis nuo mažens. Žmonėms sakau: „Nežudyk.“ „Oi, tai mes negalime nužudyti nė vabaliuko?“ Svarbiausia, kompiuteriuose nežudykite žmonių. Tai yra sąmoningas žudymas. Mes priprantame ir nevertiname kito gyvybės.
– Kiek planuojate būti Šiauliuose?
– Galvoju į Šiaulius atvažiuoti visam. Tik reikia surasti salytę, kur galėtų ateiti 12–15 žmonių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje turime, Šiauliuose nuolatinės vietos nėra. Jei kas padėtų tokią vietą susirasti, likčiau čia ir kokius 5 metus pabūčiau.
– Iš Šiaulių daugiau išvažiuojama nei atvažiuojama. Šiauliai – jums tinkamas miestas gyventi?
– Man Šiauliai visą laiką patiko. Ypač – pėsčiųjų gatvė. Atsimenu, kai pirmą kartą atvažiavome su Kauno pantomimos teatru, buvo kelių dienų gastrolės. Gyvenome viešbutyje „Šiauliai“. Bulvaras buvo viena iš gražiausių vietų.
Kitas dalykas – Šiauliai yra sportiškas miestas. O aš irgi esu truputį prie sporto.
Čia yra atsargaus požiūrio. Bet, kai padarai įdirbį, vieną dieną gali būti sprogimas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VIENUOLIS: Zen vienuoliui Bo Haeng Sunim – Kęstučiui Marčiulynui Šiauliai įsiminė nuo gastrolių su Kauno pantomimos teatru metų. Vienuolis čia planuoja apsistoti ilgesniam laikui.
BENDRYSTĖ: Įmonės „Giantera Alliance“ prezidentas Gintaras Miežis ir zen vienuolis Bo Haeng Sunim – Kęstutis Marčiulynas susitiko vienoje iš meditacinių praktikų maždaug prieš penkerius metus. Bendravimas ir bendradarbiavimas tęsiasi.
POKŠTAS: Atsistojęs šalia aukštaūgio įmonės „Giantera Alliance“ prezidento Gintaro Miežio, zen vienuolis Bo Haeng Sunim – Kęstutis Marčiulynas pokštavo – nutarė dar sumažėti.
Vytauto NOSEVIČIAUS nuotr.
SUSITIKIMAS: Palendrių vienuolyne vienuoliai rado bendrystę.
POKALBIS: Brolio Gregori Casprini ir zen vienuolio Bo Haeng Sunim – Kęstučio Marčiulyno pašnekesys Palendrių vienuolyne.