Siro drobėse – karo spalvos

Siro drobėse – karo spalvos

Si­ro dro­bė­se – ka­ro spal­vos

Tuš­čia dro­bė – Lie­tu­vo­je pen­kis mė­ne­sius gy­ve­nan­tis pa­bė­gė­lis, ta­py­to­jas iš Si­ri­jos Majd Ka­ra ne­ži­no, ką pieš. Ne­ži­no, ir koks jo gy­ve­ni­mas bus atei­ty­je – toks pat, kaip tuš­čia dro­bė. Me­no fes­ti­va­lyje „Šiau­lių Mon­mart­ro Res­pub­li­ka“ jis pie­šia Šiau­lių spal­vas, ta­čiau jo dar­buo­se dau­giau­sia at­si­spin­di tam­sūs ka­ro gim­to­jo­je ša­ly­je at­spal­viai.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Bi­jo­jo kal­bos bar­je­ro

Su M. Ka­ra kal­ba­mės pir­mą­ją me­ni­nin­kų ple­ne­ro Šiau­liuo­se die­ną. „Esu šiek tiek su­mi­šęs, čia tiek daug pro­fe­sio­na­lių, ži­no­mų me­ni­nin­kų. Jau­čiuo­si pa­si­me­tęs“, – pri­si­pa­žįs­ta.

M. Ka­ra gim­ti­nė – Si­ri­ja. Ten sos­ti­nės Da­mas­ko uni­ver­si­te­te prieš ket­ve­rius me­tus jis bai­gė dai­lės stu­di­jas, ban­dė už­siim­ti kū­ry­bi­ne veik­la, dir­bo gra­fi­kos sri­ty­je. Lie­tu­vo­je si­ras gy­ve­na vos pen­kis mė­ne­sius, tu­ri pa­bė­gė­lio sta­tu­są.

„Bė­gau nuo ka­ro Si­ri­jo­je“, – kaip at­si­dū­rė Lie­tu­vo­je, pra­de­da pa­sa­ko­ti M. Ka­ra. Pir­miau­sia nu­vy­ko į Tur­ki­ją, kur pra­lei­do sep­ty­nis mė­ne­sius, vė­liau gel­bė­ji­mo­si plaus­tu nu­ka­ko į Grai­ki­ją. Ten su­si­pa­ži­no su pa­rei­gū­nais iš Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­bė­gė­lių pa­skirs­ty­mo pro­gra­mos, jie pa­siū­lė pa­si­rink­ti aš­tuo­nias ša­lis, iš ku­rių vie­na priim­tų pa­bė­gė­lį gy­ven­ti.

„Pa­si­rin­kau ša­lis, ku­rio­se jau gy­ve­na ma­no gi­mi­nai­čiai, kaip Vo­kie­ti­ja, Šve­di­ja, Švei­ca­ri­ja, bet ma­ne pa­si­rin­ko Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė. Nors tai nė­ra ma­no spren­di­mas, esu juo pa­ten­kin­tas“, – sa­ko siras.

Prieš ke­lio­nę į Lie­tu­vą si­ras ži­no­jo, jog tai – šal­ta ša­lis, anks­čiau bu­vu­si So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­ty­je. Vy­ras ma­nė, jog lie­tu­viai kal­ba ru­siš­kai, to­dėl ne­ri­ma­vo, kad rei­kės mo­ky­tis la­bai su­dė­tin­gos kal­bos.

„Ap­si­džiau­giau, kai su­ži­no­jau, kad taip nė­ra. Lie­tu­vių kal­ba su­dė­tin­ga, bet leng­ves­nė nei ru­sų“, – įsi­ti­ki­nęs M. Ka­ra. Jis pa­ma­žu pra­dė­jo mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos.

Vil­niu­je ati­da­rė pa­ro­dą

Gy­ven­ti Ruk­los pa­bė­gė­lių priė­mi­mo cent­re, ne­di­de­lia­me Jo­na­vos ra­jo­no mies­te­ly­je, si­rui bu­vo ga­na sun­ku, gy­ve­ni­mas vi­siš­kai ki­toks, ne­gu jis įpra­tęs.

„Anks­čiau gy­ve­nau Tur­ki­jos sos­ti­nė­je Stam­bu­le – žmo­nių per­pil­dy­ta­me mies­te, o Ruk­lo­je – be­veik nė­ra žmo­nių. Kai per­si­kė­liau į Vil­nių, bu­vo kur kas ge­riau, nes mies­tas di­des­nis, dau­giau gy­ven­to­jų, čia su­si­ra­dau nau­jų drau­gų, tarp jų ir lie­tu­vių. Jie nuo­sta­būs – aš jiems rū­piu, o jie svar­būs man, kaip bro­liai“, – pa­sa­ko­jo M. Ka­ra.

Pra­džio­je sun­kiau­sias bu­vo kal­bos bar­je­ras, nes ne­dau­ge­lis žmo­nių kal­bė­jo ang­liš­kai, te­ko ieš­ko­ti ki­tų ko­mu­ni­ka­ci­jos bū­dų. Iki šiol jam ne­sup­ran­ta­mas lie­tu­viš­kas oras, ku­ris kei­čia­si kont­ras­tin­gai – tarp la­bai karš­to, lie­tin­go ar vė­saus. „Ne­be­ži­nau, ką tu­riu vil­kė­ti – ar marš­ki­nė­lius, ar švar­ką?“ – šyp­te­li.

Per die­nas ne­tu­rė­da­mas ką  veik­ti Ruk­lo­je me­ni­nin­kas die­nas ėmė­si už­pil­dy­ti kū­ry­ba – ėmė ak­ty­viai ta­py­ti, pa­grin­di­nė dar­bų te­ma bu­vo emo­ci­niai iš­gy­ve­ni­mai. „Tu­rė­jau kaž­ką da­ry­ti, ki­taip bū­čiau mi­ręs iš nuo­bo­du­lio“, – sa­ko.

Pas­te­bė­ję ta­len­tin­gą si­rą lie­tu­viai pa­kvie­tė jį su­reng­ti pa­ro­dą „Hou­se of Pug­lu“ sa­lė­je Vil­niu­je. Ji de­rė­jo kar­tu su Fo­ru­mo tru­pės spek­tak­liu, nag­ri­nė­ju­siu san­ty­kį tarp Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir pa­bė­gė­lių.

Šiuo me­tu M. Ka­ra taip pat svars­to ga­li­my­bę gy­ven­ti iš kū­ry­bos Lie­tu­vo­je. Da­bar svar­biau­sias tiks­las – sa­va­no­riau­ti „Ca­ri­te“ ir Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­jo­se.

„No­riu pa­dė­ti ki­tiems žmo­nėms grei­čiau, leng­viau in­teg­ruo­tis Lie­tu­vo­je“, – sa­ko jis.

Mir­ties kva­pas gim­ti­nė­je

Vy­ras pri­pa­žįs­ta, jog pa­lik­ti gim­tąją ša­lį bu­vo sun­kus spren­di­mas, ta­čiau da­bar dau­ge­lis jo gi­mi­nai­čių, drau­gų ir ar­ti­miau­sių žmo­nių jau yra iš­vy­kę, gy­ve­na ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se. Si­ri­jo­je li­ko gy­ven­ti tik jo ma­ma – nors vie­nin­te­lis sū­nus no­rė­jo iš­vyk­ti kar­tu su ja, pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris at­si­sa­kė pa­lik­ti na­mus.

Tre­čias pa­gal dy­dį Homs mies­tas va­ka­rų Si­ri­jo­je, Oron­to upės slė­ny­je, ku­ria­me gy­ve­no M. Ka­ra, vi­siš­kai su­griau­tas.

„Prieš ka­rą Si­ri­ja bu­vo vie­na gra­žiau­sių ša­lių Vi­du­rio Ry­tuo­se, tu­ri­me tur­tin­gą is­to­ri­ją, me­nus, ar­chi­tek­tū­ros kū­ri­nius. Ša­ly­je yra la­bai daug įvai­rių re­li­gi­jų, bet su­gy­ve­no­me tai­kiai. Kai pra­si­dė­jo ka­ras, vis­kas bu­vo su­nai­kin­ta... Pa­siilgs­tu anks­tes­nio tai­kaus gy­ve­ni­mo“, – sa­ko vy­ras.

Jis svars­to, jog į gim­tą­ją ša­lį su­grįž­ti no­rė­tų, bet ka­ras dar greit ne­pa­si­baigs.

„Pa­bė­gė­lių kri­zė Eu­ro­po­je... Su­dė­tin­gas klau­si­mas. Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą daug eu­ro­pie­čių nuo grės­mės bė­go į Egip­tą ar net Vi­du­rio Ry­tus. Kiek­vie­na ša­lis tu­ri mig­ran­tų. Vi­si esa­me žmo­nės, to­dėl rei­kė­tų bū­ti at­vi­res­niems, su­pra­tin­ges­niems.

Ži­nau, jog dėl pa­bė­gė­lių pra­si­dė­jo dau­gy­bė pro­ble­mų Eu­ro­po­je, bet rei­kė­tų at­skir­ti, kas yra kas. Ka­ro pa­bė­gė­liais pri­si­den­gia ir nau­do­ja­si bet kas. Daug to­kių da­ly­kų ma­čiau Tur­ki­jo­je, kur af­ga­nai, ma­ro­kie­čiai, tu­ni­sie­čiai pa­si­ga­mi­na ne­tik­rus pa­sus ir ap­si­me­ta, kad yra si­rai“, – pa­sa­ko­ja M. Ka­ra.

Kri­ti­nio mo­men­to, nu­lė­mu­sio ap­si­spren­di­mą pa­lik­ti Si­ri­ją, jis ne­tu­rė­jo. Pa­sak jo, bend­ra si­tua­ci­ja ša­ly­je bu­vo la­bai pa­vo­jin­ga, ap­si­spren­dė iš­vyk­ti dar prieš dve­jus me­tus.

„Dau­ge­lis žiū­ri apie ka­ro bai­su­mus per ži­nias, ma­to bom­bas, su­griau­tus pa­sta­tus, bet jie ne­ga­li užuo­sti mir­ties. Ne­ga­li pa­jus­ti siau­bo, pa­ma­ty­ti bai­mės žmo­nių aky­se. Tai daug bai­siau, nei ro­do ži­nio­se. Ka­ras la­bai tik­ras, tai ne veiks­mo fil­mas“, – sa­ko M. Ka­ra.

Ka­ras at­si­spin­di kū­ry­bo­je

Su­dė­tin­ga si­tua­ci­ja Si­ri­jo­je, as­me­ni­nia­me me­ni­nin­ko gy­ve­ni­me at­si­spin­di ir jo kū­ry­bo­je. Tam­sių, pil­kų, rau­do­nų, mė­ly­nų to­nų pa­veiks­luo­se, pa­tal­pin­tuo­se jo pa­sky­ro­je in­ter­ne­to sve­tai­nė­je, iš­kal­bin­gi ne tik dar­bų siu­že­tai, bet ir sim­bo­liš­ki pa­va­di­ni­mai – „Vai­kys­tės pa­bai­ga“, „Fe­nik­sas“, „Pa­ni­ka“, „Na­vi­kas“, „Nut­rū­ku­si sva­jo­nė“.

„Ne­mo­ku žo­džiais aiš­kiai sa­vęs iš­reikš­ti, tam nau­do­ju spal­vas, ant dro­bės pa­sa­ko­ju sa­vo is­tor­iją, sa­vo žmo­nių is­to­ri­ją. Aš ne­šu šią ži­nią Eu­ro­pai – tie­siog bū­ki­me žmo­nė­mis“, – paaiš­ki­na.

M. Ka­ra pri­si­pa­žįs­ta, jog nė­ra pra­tęs prie to­kio po­bū­džio dė­me­sio – jį ėmė kal­bin­ti dau­ge­lis lie­tu­vių žur­na­lis­tų, no­ri iš­girs­ti jo is­to­ri­ją.

„Ga­liu su­pras­ti, ko­dėl lie­tu­viai ga­na už­da­ri. Ne tiek daug lai­ko praė­jo nuo So­vie­tų Są­jun­gos oku­pa­ci­jos, to­dėl žmo­nėms bau­gu įsi­leis­ti kaž­ką sve­ti­ma. Tam rei­kia dau­giau lai­ko. Žmo­nėms lin­kė­čiau dau­giau at­vi­ru­mo, ti­kiuo­si, pa­laips­niui tai pa­vyks“, – vi­lia­si si­ras.

Nors pa­ts yra ka­ta­li­kas, M. Ka­ra įsi­ti­ki­nęs, kad bi­jo­ti mu­sul­mo­nų ar tam­saus gy­mio žmo­nių yra ne­lo­giš­ka.

„Ar vi­si bal­tie­ji žmo­nės yra ge­ri, ar vi­si juo­dao­džiai blo­gi? – klau­sia. – Kiek­vie­no­je vi­suo­me­nė­je yra ge­rų ir blo­gų žmo­nių, ne­ga­li­ma teis­ti ir ver­tin­ti vien pa­gal tai, ko­kios jis odos spal­vos ar ti­kė­ji­mo, vien pa­žvel­gus į išo­rę.“

Ko­kie to­les­ni gy­ve­ni­mo pla­nai? „Ne­ži­nau, ne­tu­riu jo­kių pla­nų, – pri­si­pa­žįs­ta M. Ka­ra. – Toks jau esu. Ne­tu­riu net jo­kio pla­no, ką ruo­šiuo­si šian­dien pieš­ti, ką ga­liu pa­sa­ky­ti apie gy­ve­ni­mo atei­tį? Da­bar gy­ve­nu Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je, mies­tas ir ša­lis man pa­tin­ka. Tu­riu nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mąją vie­tą pen­ke­riems me­tams, ne­si­jau­čiu kaip ka­lė­ji­me – ga­liu lais­vai ke­liau­ti po pa­sau­lį, da­ry­ti, ką no­riu.“

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

ME­NAS: Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis pa­bė­gė­lis, ta­py­to­jas iš Si­ri­jos Majd Ka­ra Da­mas­ko uni­ver­si­te­te prieš ket­ve­rius me­tus bai­gė dai­lės stu­di­jas, gim­to­jo­je ša­ly­je ban­dė už­siim­ti kū­ry­bi­ne veik­la.

ŽI­NIA: „Ne­mo­ku žo­džiais aiš­kiai sa­vęs iš­reikš­ti, tam nau­do­ju spal­vas, ant dro­bės pa­sa­ko­ju sa­vo is­tor­iją, sa­vo žmo­nių is­to­ri­ją. Aš ne­šu šią ži­nią Eu­ro­pai – tie­siog bū­ki­me žmo­nė­mis“, – sa­ko me­ni­nin­kas Majd Ka­ra.

DRO­BĖ: Me­ni­nin­ku ple­ne­re „Šiau­lių Mon­mart­ro Res­pub­li­ka“ ta­py­to­jas Majd Ka­ra var­to bal­tą dro­bę, ant ku­rios dar ne­ži­no ką pieš­ti. Sa­vo gy­ve­ni­mą taip pat va­di­na bal­ta dro­be – ne­ži­nia, kas bus to­liau.


APIE PA­BĖ­GĖ­LIUS LIE­TU­VO­JE

Į Lie­tu­vą rugp­jū­čio 5 die­ną at­vy­ko dar 11 pa­bė­gė­lių, ku­rie anks­čiau gy­ve­no ka­ro apim­to­je Si­ri­jo­je, o pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo ap­si­sto­ję sto­vyk­lo­se Grai­ki­jo­je.

Pa­gal Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pa­bė­gė­lių per­skirs­ty­mo pro­gra­mą į Lie­tu­vą iš vi­so šiuo me­tu per­kel­ti 73 pa­bė­gė­liai. Lie­tu­va per dve­jus me­tus (iki 2017 m. pa­bai­gos) įsi­pa­rei­go­jo priim­ti 1 105 pa­bė­gė­lius, dau­giau­sia iš Si­ri­jos, Ira­ko ir Erit­rė­jos.

Pa­bė­gė­liai po ES ša­lis pa­skirs­to­mi, sie­kiant pa­leng­vin­ti Pie­tų Eu­ro­pos ša­lims te­ku­sią naš­tą. Vi­so­je ES su­si­tar­ta pa­skirs­ty­ti 160 tūkst. pa­bė­gė­lių.

Už kiek­vie­ną iš ES vals­ty­bių na­rių (Ita­li­jos ir Grai­ki­jos) per­kel­tą už­sie­nie­tį, ku­riam rei­ka­lin­gas prie­globs­tis, Lie­tu­va iš ES gaus vien­kar­ti­nę 6 tūkst. eu­rų iš­mo­ką. Už kiek­vie­ną pa­bė­gė­lį, per­kel­tą iš tre­čio­sios ša­lies, bus mo­ka­ma vien­kar­ti­nė iš­mo­ka iki 10 tūkst. eu­rų. Šie pi­ni­gai yra skir­ti vals­ty­bei ir ne­bus iš­mo­ka­mi pa­bė­gė­liui as­me­niš­kai.

Pa­bė­gė­liai pir­miau­sia vyks­ta į Ruk­lą, kur ap­si­sto­ja pir­mus ke­lis gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je mė­ne­sius. Vė­liau jie ga­li iš­vyk­ti į no­ri­mą sa­vi­val­dy­bę.

Per šeš­tus me­tus Si­ri­jo­je vyks­tan­tį pi­lie­ti­nį ka­rą žu­vo dau­giau kaip 250 tūkst. žmo­nių, ša­lį pa­li­ko be­veik 5 mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų.

Pa­gal Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos inf.