Skulptorių dirbtuvėmis tapo gamykla

Skulp­to­rių dirb­tu­vė­mis ta­po ga­myk­la

Vi­sa ga­myk­la pa­dė­jo trims pro­fe­sio­na­liems, ži­no­miems Lie­tu­vos skulp­to­riams per de­šimt die­nų pa­ga­min­ti me­ta­lo skulp­tū­ras. Pri­va­ti Šiau­lių įmo­nė pir­mą kar­tą su­ren­gė skulp­tū­ros sim­po­ziu­mą, ku­rio re­zul­ta­tas – trys skulp­tū­ri­niai ob­jek­tai, įpras­mi­nan­tys žmo­gaus, kū­rė­jo san­ty­kį su ap­lin­ka.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Skulp­tū­ros puo­šia įmo­nės te­ri­to­ri­ją

„Ta­py­to­jas or­ga­ni­za­vo ple­ne­rą skulp­to­riams“, – tre­čia­die­nį, skulp­tū­rų ati­da­ry­mo ir sim­po­ziu­mo už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jo­je, juo­ka­vo sim­po­ziu­mo „Iš­ma­nu­sis oras“ ku­ra­to­rius, dai­li­nin­kas Ri­čar­das Gar­ba­čiaus­kas.

Me­ta­lo skulp­tū­ros sim­po­ziu­mo idė­ja jam ki­lo spon­ta­niš­kai, bend­rau­jant su įmo­nės „Sal­da“ va­do­vu Pet­ru Ba­ro­nu. Iš­šū­kį kur­ti skulp­tū­ras iš me­ta­lo priė­mė skulp­to­riai Ka­zys Venc­lo­vas, Ar­vy­das Ali­šan­ka ir Mar­ty­nas Gau­bas.

Įmo­nės va­do­vas P. Ba­ro­nas sa­kė pir­mą kar­tą da­ly­va­vęs to­kia­me pro­ce­se, to­dėl už­duo­tys me­ni­nin­kams bu­vo ga­na at­vi­ros, tiek apim­ti­mi, tiek vie­ta, tiek ga­li­my­bė­mis. Šie me­tai – ban­do­mie­ji. Ki­tą­met gal­vo­ja­ma konk­re­tin­ti te­mas, vie­tas. „Kiek­vie­nas dar­bas gim­do ki­tą dar­bą“, – sa­kė jis.

Vė­di­ni­mo įran­gą ga­mi­nan­ti bend­ro­vė pa­dė­jo me­ni­nin­kams me­džia­go­mis, tech­ni­nė­mis ga­li­my­bė­mis, dar­buo­to­jai tal­ki­no su­konst­ruo­jant, su­vi­rin­ant skulp­tū­ras. Me­džia­gos skulp­tū­roms bu­vo to­kios, ko­kias įmo­nė nau­do­ja ga­my­bos pro­ce­se.

„Mū­sų tech­no­lo­gai bu­vo tar­pi­nė gran­dis tarp me­ni­nin­ko ir ma­ši­nos, bet iš me­ta­lo ga­ba­lo pa­da­ry­ti kaž­ką – me­ni­nin­ko da­lia. Sun­kiau­sia yra pa­ma­ty­ti, įpūs­ti skulp­tū­rai gy­vy­bę“, – svars­tė P. Ba­ro­nas.

Pa­sak jo, skulp­tū­ras nu­tar­ta sta­ty­ti įmo­nės te­ri­to­ri­jo­je, o ne mies­te, dėl pa­pras­tes­nių biu­rok­ra­ti­nių pro­ce­dū­rų – de­ri­nant skulp­tū­rų pa­sta­ty­mą su įvai­rio­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis jų pri­sta­ty­mas op­ti­mis­tiš­kai svarstant bū­tų tik pa­va­sa­rį. Įmo­nės te­ri­to­ri­jo­je or­ga­niš­kai įkom­po­nuo­ti me­no kū­ri­nius erd­vė­je, at­ras­ti jiems tin­ka­mą vie­tą pa­dė­jo ar­chi­tek­tas Jo­nas Bar­kaus­kas.

Skulp­tū­ra ža­di­na nak­ti­nį sar­gą

Še­šia­kam­pės žvaigž­dės for­mos skulp­tū­rą „Se­ne­lės pa­sa­ka“ iš plie­no lakš­to su­kū­ręs K. Venc­lo­vas sa­kė, jog skulp­tū­ra yra 18 kar­tų pa­di­din­ta vą­še­liu ner­ta ser­ve­tė­lė, ku­rią nu­mez­gė jo­kio me­ni­nio iš­si­la­vi­ni­mo ne­tu­rin­ti mo­te­ris.

„Ge­le­žį mes pa­pras­tai ta­pa­ti­na­me su tvir­ty­be, stip­ry­be, am­ži­nu­mu, sa­ko­me „Ge­le­ži­niai ner­vai“, „Ge­le­ži­nė šir­dis“. Ga­min­da­mas nė­ri­nį iš me­ta­lo tu­rė­jau min­ty­se, jog mo­ters rank­dar­by­je ir glū­di stip­ry­bė“, – ko­men­ta­vo au­to­rius. Ser­ve­tė­lės ko­pi­ja bu­vo pri­tai­ky­ta la­ze­ri­u pjaus­ty­ti iš me­ta­lo lakš­to.

Skulp­to­rius K. Venc­lo­vas – be­ne dau­giau­siai pa­tir­ties dirb­ti su me­ta­lu tu­rin­tis me­ni­nin­kas. Vie­na jo me­ta­li­nių skulp­tū­rų – me­ta­li­nis ki­li­mė­lis – sto­vi Vil­niu­je, Ka­rei­vių ir Žir­mū­nų gat­vių san­kry­žo­je.

Šiau­lie­čiams ge­rai ži­no­mas iš Rad­vi­liš­kio ki­lęs skulp­to­rius M. Gau­bas su­kū­rė mi­ni­ma­lis­ti­nę, gar­si­nę, vė­jo vei­kia­mą skulp­tū­rą „Žo­lės gar­sai“. Ant plie­ni­nės plokš­tės skulp­to­rius „užau­gi­no“ plie­ni­nę 3 met­rų aukš­čio pie­ve­lę. Pa­ju­di­nus lin­guo­jan­čius plie­ni­nius „žo­lės ko­te­lius“ skulp­tū­ra ima skleis­ti gar­są, yra in­te­rak­ty­vi – „ko­te­liais“ ga­li­ma pa­gro­ti.

„Pjaus­ty­ti, vi­rin­ti, nau­do­tis plokš­tė­mis, la­ze­ri­niais pjo­vi­mais pasitaiko nedaž­nai. Man iš­vis pir­mas kar­tas, kai vi­sa ga­myk­la pa­si­ruo­šu­si pa­dė­ti įgy­ven­din­ti bet ko­kias sva­jo­nes. Ta­da su­pran­ti, kad sva­jo­nės gal šiek tiek per men­kos bu­vo. Daž­niau­siai bū­na, kad ga­li­my­bės ma­žes­nės už no­rus, o da­bar – prie­šin­gai. Nie­kas mū­sų ne­ri­bo­jo, lei­do da­ry­ti ką tik su­gal­vo­ja­me“, – džiau­gė­si M. Gau­bas.

Skulp­to­riaus A. Ali­šan­kos skulp­tū­ra „Orei­vis“ – pa­di­din­tas jo pa­ties si­lue­tas. 2,5 met­ro skulp­tū­ra su­for­muo­ta iš vamz­džių tar­si iš šiau­dų, struk­tū­ra ne ra­cio­na­li, bet chao­tiš­ka, erd­vė­je be­si­kei­čian­ti for­ma. Pa­sak au­to­riaus, bu­vo su­dė­tin­ga su­for­muo­ti vamz­džių sluoks­nius ir rit­mi­ką, pa­ma­žu ją „au­gin­ti“.

„Ma­no skulp­tū­ra tu­ri ga­li­my­bę ūbau­ti pu­čiant vė­jui. Ry­te meist­rai jau gir­dė­jo gar­są, sa­kė, sar­gai žie­mą ne­mie­gos“, – juo­kė­si A. Ali­šan­ka.

Vie­tą dar­bui jis pa­rin­ko in­tui­ty­viai – ten kur be­vaikš­tant po įmo­nės te­ri­to­ri­ją pa­ma­tė gra­žų pei­za­žą. „Pa­gal­vo­jau, jei ge­ra vie­ta pa­čiam, tai bus ge­ra ir skulp­tū­rai“, – paaiš­ki­na.

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

SER­VE­TĖ­LĖ: Še­šia­kam­pės žvaigž­dės for­mos Ka­zio Venc­lo­vo skulp­tū­ra „Se­ne­lės pa­sa­ka“ yra 18 kar­tų pa­di­din­ta vą­še­liu ner­tos ser­ve­tė­lės ko­pi­ja.

PA­GAL­BA: Dai­li­nin­kas ir skulp­to­rius Mar­ty­nas Gau­bas džiau­gė­si, jog kur­ti skulp­tū­ras pa­dė­jo vi­si ga­myk­los dar­buo­to­jai – ga­li­my­bės vir­ši­jo sva­jo­nes.

"ŽO­LĖ": Mar­ty­no Gau­bo skulp­tū­ri­nė kom­po­zi­ci­ja „Žo­lės gar­sai“ pu­čiant vė­jui skimb­čio­ja, priė­jus prie jos ga­li­ma plie­ni­niais "ko­te­liais" pa­gro­ti.

SI­LUE­TAS: Iš vamz­džių su­for­muo­ta skulp­to­riaus Ar­vy­do Ali­šan­kos skulp­tū­ra „Orei­vis“ – pa­di­din­tas jo pa­ties si­lue­tas. Ji ūbau­ja pu­čiant stip­res­niam vė­jui.

Sim­po­ziu­mo or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

PRO­CE­SAS: Pri­va­čios įmo­nės ini­ci­juo­ta­me skulp­tū­ros sim­po­ziu­me dar­bai bu­vo ku­ria­mi įmo­nės ga­myk­lo­je, su­val­dy­ti tech­ni­nius niuan­sus me­ni­nin­kams daug pa­dė­jo įmo­nės dar­buo­to­jai.