
Naujausios
Per Žolinę reikia susitikti su artimaisiais
Per Žolinę turime susitikti su artimaisiais ir paskanauti gamtos gėrybių, užaugusių mūsų žemėje, o ne Kinijoje, Afrikoje ar dar kokiame kitame tolimame pasaulio pakraštyje, priminė Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė.
Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė (arba Žolinės). Tokiu metu lietuviai nuo seno minėjo vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau būdavo nudirbti – javai nupjauti ir suvežti, o uogos ir vaisiai surinkti. Žolinė dar vadinama ir Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų švente.
Kuo Žolinė ypatinga, kaip jai reikėtų pasiruošti ir ją švęsti, – naujienų agentūros ELTA interviu su senųjų papročių žinove bei puoselėtoja M. Liugiene.
- Žolinė tai metas, kai gamta, pasiekusi didžiausią brandą, džiugina savo vaisių gausa. Ar Žolinę galima vadinti derliaus švente? Kaip šiai šventei reikėtų pasiruošti?
- Kaip ir kiekvienai šventei, Žolinėms ruošdavosi: švarindavo, tvarkydavo namus ir aplinką. Būdavo ruošiamos ir vaišės, į kurias susirinkdavo giminės. Pasirūpinama gira arba alumi. Panašiai kaip ir Kūčioms, senais laikais kai kuriuose Lietuvos regionuose iš naujojo derliaus gamindavo 12 patiekalų.
Per Žolinę paprastai jau sunoksta pirmieji sodo vaisiai, užauga daržovės, prinoksta javai, iš kurių jau galima iškepti duoną ar ragaišį. Svarbiausi lauko darbai nudirbti, medus iškopinėtas. Taip, Žolinę galima vadinti derliaus švente.
- Po sovietų okupacijos Žolinė į mūsų švenčių kalendorių sugrąžinta tik 2000 m. Kaip Žolinę švęsdavo anksčiau ir kaip ją reikėtų švęsti dabar?
- Šiais laikais, kai žemės darbais užimta nedidelė dalis žmonių, mums Žolinė nėra tokia aktuali, kaip anksčiau. Tačiau kai kurių senųjų papročių galėtume neatsisakyti ir dabar. Turime progą paskanauti gamtos gėrybių, užaugusių po mūsų saule, mūsų žemėje, o ne Kinijoje, Afrikoje ar dar kokiame pasaulio pakraštyje. Dar mūsų išminčius Vydūnas aiškino, kad pas mus užaugusios daržovės, uogos, grybai ir kitokios gėrybės labiausiai mums pritinka, organizmo geriausiai yra įsisavinamos.
Ši diena labiausiai tinka padėkoti tam, kas visa tai užaugino. Pagaliau ir šeimos, artimųjų, kaimynų, bendruomenių susitikimams ši diena – pati tinkamiausia. „Kas per Žolinę neviešės, tas visą gyvenimą laimės neturės”,- byloja liaudies išmintis.
- O kaip ši šventė buvo švenčiama jūsų vaikystėje, paauglystėje?
- Mano vaikystės prisiminimuose Žolinė – tai atlaidai Kabelių bažnyčioje (Varėnos r.), tai susitikimas su mamytės giminėmis (Kabeliai tai jos tėviškė, – ELTA.). Kitą dieną po Žolinės – rugpjūčio 16-ąją – šv. Rokas, atlaidai Merkinėje, ten eidavome iš mano gimtojo Mardasavo apie 10 kilometrų pėsti. Merkinės miestelis tuo laiku kvepėdavo kriaušėmis, slyvomis, obuoliais.
Mano tėvulis pavydėdavo merkiniškiams, nes pas juos sodų derliai kiekvienais metais buvo gausesni, tuo tarpu Mardasavo sodai būdavo nusiaubti šalnų. Prie bažnyčios buvo prekiaujama ilgais, suvyniotais į blizgančius popierėlius saldainiais, „laikrodukais” ir kitokių formų stebuklais. Merkinėje, atstovėjęs didelę eilę, mano tėvulis pirmą kartą nupirko ledų porciją. Juos visos eilės akivaizdoje pardavėja įkrovė į vaflinį kaušelį. Grįžusi savo draugėms mėginau nupasakoti, kas per dalykas tie ledai.
Buvo priežasčių laukti tų dviejų šventinių dienų, tačiau prieš tai turėdavome atlikti aibes darbų: sutvarkyti namus, prikasti bulvių, prižoliauti kiaulėms ir t. t., kadangi tas dvi dienas jokiu būdu buvo negalima ko nors dirbti. Tėvulis tam turėjo labai įtikinamą paaiškinimą.
Vienais metais per Žolinę labai dygo baravykai ir jis susigundė pagrybauti. Iškūreno krosnį kelis kartus, pridžiovino tų baravykų porą kilogramų. Džiovinti baravykai buvo suveriami ant siūlo po 15-20 vnt., nelygu jų dydis, siūlo kraštuose – mažesni, per vidurį – didžiausi. Tai būdavo vadinama „vainikėliais”. Dešimt tų „vainikėlių” sudarydavo kilogramą. Taigi pridžiovino tų Žolinių baravykų du kilogramus.
Džiovintus baravykus dzūkai veždavo parduoti į Vilnių, Kauną, netgi Peterburgą. Ir ką gi? Turguje gudrūs pirkėjai sugebėjo pavogti ir, tėvulio manymu, kaip tik tuos du kilogramus, rinktus per Žolinę. Dar mums būdavo draudžiama tomis dienomis maudytis, nors ir karščiausia būdavo. Mat sklido legenda, kad Merkyje per Žolinę maudydamosi nuskendo, viena kitą gelbėdamos, dvi seserys ir jų pusseserė.
- Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Todėl Žolinė dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų švente.
- Žolinė yra seniausia ir svarbiausia Švenčiausios Mergelės šventė – jos ėmimas į dangų. Liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V a. Pasakojama, kad apaštalai budėję prie Marijos karsto. Petras išvydęs, kaip Marija Viešpaties buvo paimta į dangų. Kuomet apaštalai karstą atidarę, jos kūno vietoje pamatė daugybę gražiausių gėlių. Tačiau tik nuo 1950 m. tikėjimas, kad Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, buvo paskelbtas kaip dogma.
- Ar Žolinę šventė senovės baltai?
- Neabejotina, kad Žolinė senovėje buvo derliaus šventė, kurios metu už visas žemiškas gėrybes dėkodavo deivei Ladai (galbūt Žemynai). Ko gero, būdavo aukojama dievams, užkasama arba sudeginama grūdų ar vaisių, rengiamos vaišės. Paplotėliai iš naujojo derliaus miltų būdavo svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.
- Kuo ypatingi Žolinės atlaidai?
- Žolinės atlaidai Lietuvoje švenčiami iškilmingai ir yra populiarūs. Bene garsiausi atlaidai vyksta Pivašiūnuose, esančiuose Alytaus rajone. Šio nedidelio bažnytkaimio altoriuje esantis stebuklingas Mergelės su kūdikiu paveikslas sutraukia dideles maldininkų minias ne tik iš Lietuvos, bet ir viso katalikiško pasaulio. Atlaidus lydi ir didelis kermošius. Dideli Žolinių atlaidai vyksta Krekenavoje (Panevėžio r.), Zarasuose, Trakuose ir kitur.
Baigiantis mišioms kunigas šventina atsineštus vaisius, daržoves, laukų bei darželių gėles. Tiesiog svaigsta galva nuo margaspalvių puokščių, sukomponuotų iš medetkų, nasturtų, ramunėlių, jonažolių, kiečių, mėtų ir kitokių žolynų kvapo. Ši puokštelė, perrišta gražiu kaspinėliu, užkišta už šventų paveikslų, saugoma visus metus. Šventintos žolelės, tikėta, saugo nuo perkūnijos, susirgus galima iš jų paruoštą arbatą gerti. Iš jų pagaminta pagalvėlė arba kelios gėlelės dedamos po mirusiojo galva.
- Po atlaidų dengiamas šventinis stalas šeimai ir giminaičiams. Kas turėtų būti ant Žolinės stalo? O galbūt šią šventę galima švęsti gamtoje?
- Žinoma, kad ant Žolinės stalo turėtų vyrauti mūsų krašto daržo, sodo, laukų ir miškų gėrybės, šviežias medus, lietuviški pieno produktai.
Šventimas gamtoje – prie ežerų ar upių – gali virsti paprastu „tūsu“, jeigu tam nesuteiksime gilesnio turinio.
Kalbėjosi Laima Žemulienė
Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.