Ivoškių senolė tikisi sulaukti kaimynų iš užsienio

IŠEI­NAN­ČIŲ KAI­MŲ IS­TO­RI­JOS

Ivoš­kių se­no­lė ti­ki­si su­lauk­ti kai­my­nų iš už­sie­nio

85-erių me­tų Ivoš­kių kai­mo (Jo­niš­kio r.) gy­ven­to­ja Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė – vie­nin­te­lė sen­bu­vė, gy­ve­na me­di­nė­je šim­ta­me­tė­je rąs­tų tro­bo­je nuo po­ka­rio lai­kų. Mo­čiu­tei bi­čiu­lius at­sto­ja šu­ne­lis To­bis ir ke­tu­ri sve­ti­mi pri­jun­kę ka­ti­nai. Ji ti­ki­si kai­my­nų su­lauk­ti iš už­sie­nio – ža­da grįž­ti tau­tie­tė su va­ka­rie­čiu vy­ru. Pas­ta­tys nau­jus na­mus, ap­lin­ką su­tvar­kys, gal net ko­kią įmo­nę ati­da­rys. Da­bar žo­lė iki juos­mens sle­pia li­ku­sius tuš­čius kai­mo sta­ti­nius. Ivoš­kių kai­mas – gar­sios tar­pu­ka­rio dai­li­nin­kės Mar­cės Ka­ti­liū­tės tė­viš­kė, čia pa­lai­do­ti jos tė­vai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Už­su­kęs sve­čias – di­de­lis džiaugs­mas

Nuo pa­grin­di­nio Šiaulių–Joniškio ke­lio san­kry­žo­je ties Ga­tau­čiais ro­dyk­lė krei­pia į Stu­pu­rus. To­liau ženk­las liu­di­ja už po­ros ki­lo­met­rų bū­siant Jau­čiū­nų kai­mą. Nuo­ro­dos į Ivoš­kius ne­pa­ma­ty­si, jei ge­rai ne­si­dai­ry­si į ša­lis.

Se­no­vi­nes už­sklęs­tas du­ris at­vė­ru­si mo­čiu­tė Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė pa­kvie­čia užei­ti. Jai di­de­lis džiaugs­mas, kad kaž­kas die­ną paį­vai­rins po­kal­biu, nes tik su du kar­tus per sa­vai­tę at­vyks­tan­čia lan­ko­mo­sios prie­žiū­ros dar­buo­to­ja. Ke­liais žo­džiais per­si­me­ta ar­ba su ka­ti­nais ir šu­ne­liu „ro­kun­dą“ ve­da.

„Vai­ke­li, tų ka­ti­nų ir vėl pri­si­vei­sė. Kaž­ka­da su­skai­čia­vau ke­tu­rio­li­ka. Nė vie­nas ne ma­no. Kaž­kas at­ve­žęs iš mies­to pa­ke­lė­je pa­lei­džia ar iš kaž­kur atei­na, o gai­la, kai į akis žiū­ri, ės­ti pra­šo“, – po­kal­bį pra­de­da se­no­lė.

Sen­bu­vė

Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė – vy­riau­sia sen­bu­vė Ivoš­kių kai­mo gy­ven­to­ja. Su tė­vais at­si­kė­lė po Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro.

Se­ne­lis Far­so­na­tas Dab­ri­kas sū­nų Sta­sį pa­si­li­ko prie na­mų Juo­džiuo­se, kad tu­rė­tų kas 15 hek­ta­rų že­mės dir­ba. O Izi­do­rius, Au­gus­ti­nos tė­vas, ėmė­si ei­gu­lio dar­bo Ka­ti­liš­kių kai­me prie Ža­ga­rės.

„Bu­vo­me še­ši vai­kai, dar gy­vu­lių lai­kė­me, tė­tė už­kauš­ti mėg­da­vo. Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip ma­ma su­ge­bė­jo vi­sais pa­si­rū­pin­ti“, – gal­vą krai­po mo­te­ris.

Po ka­ro ei­gu­lys ga­vo bu­vu­sio ūki­nin­ko Skri­du­lio že­mės ir apie 1946-uo­sius su gau­sia šei­ma at­si­kraus­tė į Ivoš­kius. Nuo to lai­ko, jau sep­ty­nis de­šimt­me­čius Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė iš šios vie­tos iš­si­kė­lu­si ne­bu­vo. Ki­ti bro­liai ir se­se­rys su­kū­rė šei­mas, iš­si­kraus­tė. Du bro­liai Al­fon­sas ir Bro­nius ta­po po­li­ci­nin­kais (ta­da – mi­li­ci­nin­kais), Leo­nas – vai­ruo­to­ju, se­suo Ge­nė pa­si­rin­ko lo­go­pe­di­ją, o Au­gus­ti­na ir Adol­fi­na po 10 mė­ne­sių kur­sų ta­po bri­ga­di­nin­kė­mis.

Pas­ky­rė Au­gus­ti­ną į Ga­tau­čių ta­ry­bi­nio ūkio Vaiz­gu­čių kar­vių fer­mą, ne­to­li na­mų. Vė­liau bu­vo per­kel­ta į Juo­džius. Jau­ną mo­te­rį su­su­ko ra­di­ku­li­tas, tad ėmė ieš­ko­tis ki­to dar­bo. Net­ru­kus ra­do – Ga­tau­čių mo­kyk­lo­je įsi­tai­sė va­ly­to­ja ir kū­ri­ke. Ke­lis ki­lo­met­rus iki gre­ti­mo kai­mo va­žiuo­da­vo dvi­ra­čiu, o žie­mą klam­po­da­vo snie­gu. Sy­kį įkri­to į pus­nį iki pa­žas­tų ir ma­nė ne­beiš­si­kaps­ty­sian­ti, bet su­kau­pė vi­sas jė­gas ir iš­ro­po­jo ke­tur­pės­čia iš grio­vio.

Į dar­bą tek­da­vo išei­ti penk­tą ry­to, kad spė­tų „pe­čius“ iš­kū­ren­ti ir mo­ki­niams į pa­mo­kas su­si­rin­kus ne­bū­tų šal­ta. Rei­kė­da­vo pa­čiai van­de­nį ir ang­lis tą­sy­ti. Jei mo­ki­niai kuo nors nu­si­kals­da­vo, mo­ky­to­jai skir­da­vo už baus­mę pa­dė­ti ku­ro pri­neš­ti.

Ates­ta­tą sau­go kaip bran­gų do­ku­men­tą

Be­dir­bant di­rek­to­rius pri­kal­bi­no jau bran­daus am­žiaus Au­gus­ti­ną baig­ti vie­nuo­li­ka kla­sių.

„Jis sa­kė, kad mo­kyk­lo­je mo­ki­nių trūks­ta, bent jau pa­sė­dė­siu, pa­bū­siu, o gal kaž­ko ir iš­mok­siu. Ne­ko­kie ma­no pa­žy­miai, juk kar­tu ir dir­bau, tre­je­tai, vie­nas ki­tas ket­ver­tas. Bet 1977 me­tais bai­giau, dar te­be­sau­gau ates­ta­tą, – ro­do stal­čiu­je pa­dė­tą do­ku­men­tą. – Ka­dan­gi esu gi­mu­si rug­sė­jo 1-ąją, mo­ki­niai ne tik mo­ky­to­jus, bet ir ma­ne svei­kin­da­vo. Bū­da­vo ma­lo­nu.“

Ga­tau­čiuo­se ati­da­rius am­bu­la­to­ri­ją, Au­gus­ti­na išė­jo ten dirb­ti va­ly­to­ja. 16 me­tų tas du­ris vars­tė.

Se­no­lė su­kau­pė net 46 me­tus dar­bo sta­žo, nors pen­si­ja to­li gra­žu to neats­pin­di. Ta­čiau 85-erių Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė neai­ma­nuo­ja, mie­liau pri­si­me­na jau­nys­tės lai­kus, ka­da kai­me vi­rė gy­ve­ni­mas. Nors bu­vo jis ne­leng­vas, per­mai­nin­gas, nes po­ka­riu ne­ži­no­jai, kas į du­ris pa­si­bels.

Už­suk­da­vo ir par­ti­za­nai, ir stri­bai

To­lė­liau nuo na­mų „Mi­ka­laus­ky­nė­je“ Au­gus­ti­na lan­kė mo­kyk­lą, iš Ivoš­kių, Jau­čiū­nų su­si­rink­da­vo apie 20 mo­ki­nių. O pas Ka­ti­lius be­veik kai­my­nys­tė­je vie­no kam­ba­rio kla­sė­je vyk­da­vo ru­sų kal­bos pa­mo­kos. Pe­da­go­gė gy­ve­no ta­me pa­čia­me na­me, kaip ir Dab­ri­kų šei­ma.

Se­no­lė pa­sa­ko­ja gir­dė­ju­si, kad jau­nai mo­te­riai so­vie­ti­nės val­džios bu­vo skir­ta už­duo­tis – vi­lio­ti vie­ną jau­ną kai­mo vy­rą, ku­ris, esą šau­dė žy­dus Vil­kiau­šy­je, ma­si­nė­je žu­dy­nių vie­to­je ir tuo me­tu slaps­tė­si. Mo­ky­to­ja su juo „blat­na­vo­jo“, kad val­džia leng­viau ga­lė­tų su­sek­ti.

Į ne­di­de­lį me­džiais apau­gu­sį Ivoš­kių kai­me­lį, iš­si­mė­čiu­sį re­to­mis so­dy­bo­mis, daž­nai už­suk­da­vo ir par­ti­za­nai, ir stri­bai. Paaug­lė Au­gus­ti­na var­giai ga­lė­jo juos at­skir­ti, bu­vo mo­men­tų, ka­da krau­jas gys­lo­se stin­go.

Kai­me gy­ve­no to­kie Če­pai­čiai, au­gi­nę la­pes kai­liams. Juos iš­trė­mė, nes, esą rė­mė „ban­di­tus“, ku­rie pas juos lan­kė­si. Kar­tą šie, pri­trū­kę gė­ri­mo ir mais­to, sa­va­va­liš­kai pa­si­čiu­po šei­mi­nin­kų ark­lį ir ve­ži­mu iš­dar­dė­jo į Ru­diš­kių kai­mą, ten api­plė­šė par­duo­tu­vę. Kaž­kas įskun­dė ir nu­ken­tė­jo ark­lio šei­mi­nin­kai.

Vie­ną nak­tį į lau­ku­jes du­ris stip­rų bel­di­mą iš­gir­do ir Dab­ri­kų šei­ma. Įsi­ver­žė ke­li gink­luo­ti žmo­nės su šu­ni­mi, ieš­ko­jo, ar nė­ra pa­ša­li­nių as­me­nų. Bet nie­ko ne­ra­dę ga­vo išei­ti.

Ka­va­lie­riai vis ne­ti­ko

Ivoš­kių par­ke­ly­je, ku­ris da­bar miš­ku su­žė­lęs, sto­vė­jo pa­ky­la, vyk­da­vo šo­kiai, į ku­riuos su­si­rink­da­vo jau­ni­mas ir iš Ga­tau­čių kai­mo. Šo­kius or­ga­ni­zuo­da­vo ir gre­ti­muo­se Stu­pu­ruo­se bei Jau­čiū­nuo­se. Vi­sur Au­gus­ti­nai no­rė­jo­si ap­si­lan­ky­ti.

Kar­tą jau­nuo­liai net į Kriu­kų, esan­čių už maž­ne 30 ki­lo­met­rų, šo­kius iš­si­ruo­šė. Va­žia­vo sunk­ve­ži­miu, su­sė­dę prie­ka­bo­je. Pa­ke­ly pa­si­pai­nio­jo vy­riš­kis važ­ny­čio­to­jas. Nors ma­ši­nos vai­ruo­to­jas jam sig­na­li­za­vo, šis iš ke­lio vi­du­rio ne­pa­sit­rau­kė ir sunk­ve­ži­mis kliu­dė ve­ži­mą. Tad jau­nie­siems šo­kė­jams te­ko teis­me liu­dy­ti. Nors se­no­lė ma­no, kad kal­tas bu­vo važ­ny­čio­to­jas, nu­bau­dė vai­ruo­to­ją, jam te­ko ir ve­ži­mą su­tai­sy­ti.

„Tu­rė­jau ka­va­lie­rių iš And­re­šiū­nų kai­mo. Jau be­veik bu­vo­me su­ta­rę gy­ve­ni­mą kar­tu pra­dė­ti. Bet jis va­žia­vo dvi­ra­čiu iš Jo­niš­kio, pa­kliu­vo į ava­ri­ją ir žu­vo. Tur­būt man ne­skir­ta bu­vo iš­te­kė­ti, nors ir vai­kus my­lė­jau, ir vy­rų ap­link vie­nas ki­tas su­ko­si. Bet kad ki­ti ne­trau­kė. Sy­kį toks vy­ras bu­vo atė­jęs, su ma­no ma­ma šne­kė­jo, bet kai tik pa­si­su­ko kal­ba, kad duk­rą už jo leis­tų, iš­kart ko­pė­čio­mis į pa­lė­pę už­lė­kiau ir ten pra­lin­dė­jau, kol jis išė­jo“, – ku­rio­zi­nę si­tua­ci­ją nu­pa­sa­ko­ja 85-erių mo­te­ris.

Ki­tą­syk naš­lys ban­dė pirš­tis. Ap­lin­ki­nių pa­drą­sin­tas atė­jo į sve­čius, ne­ši­nas bu­te­liu „ant drą­sos“, bet Au­gus­ti­na du­rų neat­ra­ki­no.

„Da­bar pa­gal­vo­ju, kad vie­ni­ša pa­si­da­ro, il­gu. Bent vai­kų tu­rė­čiau. Ge­rai, kad ne­to­lie­se gi­mi­nai­tė Al­do­na gy­ve­na, ap­si­lan­ko. Yra jau­nes­ni kai­my­nai vie­ni, bet to­liau – tuš­čios so­dy­bos“, – lin­guo­ja gal­va A. Dab­ri­kai­tė.

Iš kai­mo ki­lu­si ži­no­ma dai­li­nin­kė

Ka­dai­se kai­me gy­ve­no Ra­liai, Bal­čiū­nai, Čer­naus­kai, Vil­čiaus­kai, Ka­ti­liai... Iš Ivoš­kių ki­lu­si ir gar­si tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos dai­li­nin­kė Mar­cė Ka­ti­liū­tė. 1929–1935 me­tais Kau­no me­no mo­kyk­lo­je ji stu­di­ja­vo gra­fi­ką, o nuo ket­vir­to­jo kur­so – ir ta­py­bą.

Me­ni­nin­kė pa­li­ko apie 500 dar­bų: li­no rai­ži­nių, es­ki­zų, pie­ši­nių, pa­veiks­lų. Su­kū­rė iliust­ra­ci­jų kny­goms: Pet­ro Cvir­kos „Na­pa­liui bai­liui“ (1936 me­tai), Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės „Aukš­tu­jų Ši­mo­nių li­ki­mui“ (1936 me­tai) ir ki­tiems kū­ri­niams.

1937 me­tais pa­sau­li­nė­je pa­ro­do­je Pa­ry­žiu­je ge­riau­si jos gra­fi­kos dar­bai bu­vo ap­do­va­no­ti auk­so me­da­liu. De­ja, po mir­ties.

Jaut­rios sie­los kū­rė­ja pa­si­trau­kė iš gy­ve­ni­mo, ne­su­lau­ku­si nė 25 me­tų. Ji pa­si­rin­ko lais­vos me­ni­nin­kės ke­lią, gy­ve­no iš at­si­tik­ti­nių už­sa­ky­mų. 1935 me­tų ru­de­nį ne­di­de­lė in­te­li­gen­tų gru­pė pla­na­vo iš­leis­ti rea­lis­ti­nės kryp­ties me­ni­nį li­te­ra­tū­ri­nį žur­na­lą. Jo ini­cia­to­riais ir bend­ra­dar­biais tu­rė­jo tap­ti Vin­cas Krė­vė, Vac­lo­vas Bir­žiš­ka, Kos­tas Kor­sa­kas, Pet­ras Cvir­ka, An­ta­nas Venc­lo­va ir ki­ti. Re­da­guo­ti žur­na­lą pa­siū­ly­ta Mar­cei Ka­ti­liū­tei. Ta­čiau be­si­ruo­šiant lei­dy­bai įsi­ga­lio­jo nau­jas Spau­dos įsta­ty­mas, nu­sta­tan­tis, kad re­dak­to­rius pri­va­lo tu­rė­ti aukš­to­jo moks­lo cen­zą. M. Ka­ti­liū­tė ne­tu­rė­jo.

Skur­das spau­dė, rei­kė­jo grą­žin­ti pa­sku­ti­niuo­se kur­suo­se gau­tą sti­pen­di­ją. Su na­miš­kiais san­ty­kiai taip pat ne­si­klos­tė.

Ku­rį lai­ką dai­li­nin­kė bu­vo Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja, ta­čiau pe­da­go­gi­nis dar­bas „ne­li­po“ prie šir­dies. 1937 me­tų sau­sį Vy­tau­to Di­džio­jo kul­tū­ros mu­zie­ju­je ji pra­dė­jo dirb­ti me­no kū­ri­nių kon­ser­va­to­re. 1937 me­tų ba­lan­džio 5 die­ną pa­smer­kė sa­ve mir­čiai.

Me­ni­nin­kė pa­lai­do­ta Pet­ra­šiū­nų ka­pi­nė­se Kau­ne. Jos tė­vai at­gu­lė Ivoš­kių ka­pi­nė­se. Jų na­muo­se Lai­mu­žės vien­kie­my­je (Ivoš­kiai) pa­sta­riai­siais me­tais ku­rį lai­ką vei­kė mu­zie­jė­lis, bet dėl pa­sta­to pra­stos būk­lės eks­po­zi­ci­ją te­ko per­kel­ti.

Tvar­kin­gos, mū­ro tvo­ros juo­sia­mos Ivoš­kių ka­pi­nai­tės su­pa šv. Jo­no Ne­po­mu­ko var­do me­di­nę kop­ly­čią. XVIII am­žiu­je pa­sta­ty­ta ji gra­žiai pri­žiū­ri­ma,su­tvar­ky­ta, įtrauk­ta į Jo­niš­kio ra­jo­no „Pi­lig­ri­mų ke­lio“ marš­ru­tą. Iki šių die­nų iš­li­kę kai ku­rie ver­tin­gi re­li­gi­niai me­no kū­ri­niai ir kul­to reik­me­nys, ta­čiau se­no­jo XVII am­žiaus al­to­riaus su skulp­tū­ro­mis ne­bė­ra nė pėd­sa­ko (da­lis pa­veiks­lų 1986 me­tais pa­te­ko į Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jų). Ant lu­bų te­li­ko at­nau­jin­ta liau­diš­ka ta­py­ba. Trys or­na­men­tuo­ti kry­žiai ant kop­ly­čios sto­go įtrauk­ti į LR Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą.

Lau­kia at­si­ke­liant kai­my­nų

Kai­me­lis gra­žus, nors ir ap­leis­tas. Mo­čiu­tė Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė ti­ki­si, kad į kai­mą at­si­kels lie­tu­vai­tė, iš­te­kė­ju­si už ang­lo. Jau­na mo­te­ris su vy­ru ke­le­tą kar­tų bu­vo už­su­ku­si pas mo­čiu­tę, at­ve­žė lauk­tu­vių apel­si­nų, man­da­ri­nų. Pa­sa­ko­jo nu­si­pir­ku­si ne­be­gy­ve­na­mą so­dy­bą Ivoš­kiuo­se, sta­ty­sian­ti di­de­lį na­mą ir du ga­ra­žus. Gal jau šią va­sa­rą iš už­sie­nio par­lėks ir pra­dės. Su­tuok­ti­nis tu­rįs min­čių Lie­tu­vo­je kur­ti vers­lą.

„Tas vy­ras lie­tu­viš­kai ne­sup­ran­ta, bet „la­ba die­na“ jau iš­mo­ko pa­sa­ky­ti“, – džiau­gia­si se­no­lė.

Vie­nas žmo­gus gy­ve­na Šiau­liuo­se, bet tu­ri kai­me so­dy­bą, ją tvar­ko, šie­nau­ja. Lyg no­rė­jęs par­duo­ti. At­vy­kę „kup­čiai“ iš Jo­niš­kio džiau­gė­si ra­mia vie­ta, ža­lu­ma, veš­liais ūki­nin­kų rap­sais, ku­riuo­se net kai­my­nų viš­ta pa­si­kly­do, bet tur­būt dėl kai­nos ne­su­ta­rė, spren­džia Ivoš­kių sen­bu­vė.

Au­to­rės nuo­tr.

SEN­BU­VĖ: 85-erių me­tų Ivoš­kių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ven­to­ja Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė – vie­nin­te­lė sen­bu­vė, me­di­nė­je šim­ta­me­tė­je rąs­tų tro­bo­je gy­ve­nan­ti nuo po­ka­rio lai­kų.

TRO­BE­LĖ: Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė džiau­gia­si, kai kaž­kas ją ap­lan­ko.

DO­KU­MEN­TAI: Au­gus­ti­na Dab­ri­kai­tė iš­sau­go­jo sa­vo mo­kyk­los bai­gi­mo do­ku­men­tus.

LEN­TA: Ivoš­kių kai­mo len­ta pri­ka­bin­ta ant elekt­ros stul­po.

KOP­LY­ČIA: Dai­li Ivoš­kių kai­mo kop­ly­čia.

KRY­ŽIUS: Vie­ni­šas kol kas dar ne­gy­ve­na­mos Ivoš­kių so­dy­bos kry­žius.

SE­NAS: Ivoš­kiai – tik­ras se­no­vi­nis kai­mas, tai dar liu­di­ja se­nos tro­be­lės.

AR­TI­MIE­JI: Ivoš­kių ka­pi­nės pa­lai­do­ti dai­li­nin­kės Mar­cės Ka­ti­liū­tės tė­vai.

DAI­LI­NIN­KĖ: Iš Ivoš­kių kai­mo ki­lu­si gar­si tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos dai­li­nin­kė Mar­cė Ka­ti­liū­tė.

GAM­TA: Ivoš­kiuo­se ve­ši pie­vos, au­ga šim­ta­me­čiai me­džiai.