UNIŪNŲ kautynės prilygsta PILĖNAMS

UNIŪ­NŲ kau­ty­nės pri­lygs­ta PI­LĖ­NAMS

Šių me­tų rug­sė­jo 10 die­ną Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Pak­ruo­jo fi­lia­las, tal­ki­nant Pas­va­lio fi­lia­lui, ren­gia Lie­tu­vos Lais­vės Ar­mi­jos III apy­gar­dos par­ti­za­nų Uniū­nų (Oniū­nų) mū­šio 70-me­čio mi­nė­ji­mą. Šia­me straips­ny­je Šiau­lių kraš­to gy­ven­to­jams no­riu pri­min­ti, kas vy­ko anuo­met Pakruojo–Pasvalio ra­jo­nų san­dū­ro­je, kuo gal­būt šis mū­šis iš­si­ski­ria iš ki­tų, vy­ku­sių šia­me kraš­te.

Zi­ta Vė­žie­nė

LPKTS Pak­ruo­jo fi­lia­lo pir­mi­nin­kė

Prieš 70 me­tų ke­lio­li­ka kar­tų stip­res­nio prie­šo ap­sup­ti Pak­ruo­jo ir Pas­va­lio ra­jo­nų pa­ri­by­je, Guos­ta­ga­lio apy­lin­kės Uniū­nų kai­mo vien­sė­dy­je, žu­vo 22 Lie­tu­vos Lais­vės Ar­mi­jos III apy­gar­dos par­ti­za­nai. Jie bu­vo da­vę prie­sai­ką kau­tis prieš so­vie­tų oku­pan­tus, už Nep­rik­lau­so­mą Lie­tu­vą, ne­pa­lik­ti sa­vo bū­rio, neiš­duo­ti bend­ra­žy­gių, kiek be­bū­tų sun­ku tai pa­da­ry­ti

1946-ųjų me­tų va­sa­rio 23-io­sios nak­tį Uniū­nų k. vien­kie­my­je, ne­to­li Ba­ru­tiš­kio miš­ke­lio, Onos ir Pra­no Me­dze­liaus­kų tro­bo­je, pa­si­tie­sę ant grin­dų šiau­dus, il­sė­jo­si apie 30 Mo­tie­jaus Be­lec­ko-Pe­lec­kio bei ke­li ki­tų bū­rių par­ti­za­nai, o Na­vic­kų so­dy­bo­je – apie 15 A. Žvirb­lio-Ba­lan­džio bū­rio ko­vo­to­jų. Die­nai pra­brėš­kus, nuo Uniū­nų kai­mo pu­sės pa­si­ro­dė ark­lių „padvados”, pil­nos gink­luo­tų žmo­nių. Par­ti­za­nai pa­ma­nė, kad tai jų bend­ra­žy­giai. Ta­čiau tai bu­vo Jo­niš­kė­lio ir Vaš­kų stri­bai, va­do­vau­ja­mi Ta­mu­lė­no, ir en­ka­vė­dis­tai: du NKVD (Rož­ko­vo, Ut­ki­no) bū­riai bei Ma­ka­ro­vo ka­riuo­me­nės da­li­nys. Jie įsi­tvir­ti­no Po­vi­lai­čio na­me ir Me­dze­liaus­kų ak­me­ni­nia­me tvar­te. Juo­se li­ko par­ti­za­nų ark­liai, ro­gės, kul­kos­vai­džiai...

Par­ti­za­nams bu­vo duo­tos ko­man­dos pla­nin­gai iš­si­skirs­ty­ti ir gin­tis. Mū­šis tru­ko pu­sę die­nos, kol už­te­ko šo­vi­nių. Prie­šams pa­de­ga­mo­sio­mis kul­ko­mis už­de­gus me­di­nį na­mą, daug lais­vės ko­vo­to­jų kryž­mi­nė­je ug­ny­je bu­vo su­žeis­ta ir žu­vo. Na­vic­kų so­dy­bo­je poil­sia­vę par­ti­za­nai ban­dė drau­gams pa­dė­ti, ta­čiau jų bu­vo ne­daug ir, prie­šų per­se­kio­ja­miems, jiems te­ko pa­si­trauk­ti link Gai­lio­nių.

Ap­sup­ti par­ti­za­nai ko­vė­si did­vy­riš­kai. Iki ga­lo be­si­prie­ši­nę ir ke­lis kar­tus at­si­sa­kę pa­si­duo­ti, vi­si vy­rai tar­si pa­sa­kė, kad Tė­vy­nė, Lais­vė, Gar­bė, Są­ži­nė jiems svar­biau už gy­vy­bę ir ne­si­že­min­da­mi mo­ra­liai lai­mė­jo. Jie vi­si iki mir­ties iš­lai­kė par­ti­za­no prie­sai­ką, veng­da­mi su­teik­ti prie­šui bet ko­kių ži­nių. Siek­da­mi lik­ti ne­ži­no­mi ir gy­vi neįk­liū­ti, jie pa­dė­jo iš­gy­ven­ti ki­tiems par­ti­za­nams, rė­mė­jams, ry­ši­nin­kams, gi­mi­nėms. Nė vie­nas ne­pa­si­da­vė gy­vas, du su­si­sprog­di­no pa­tys.

Me­dze­liaus­kai iš ap­šau­do­mos ir de­gan­čios tro­bos iš­bė­go pa­kė­lę ran­kas, ta­čiau kul­kos kliu­dė paaug­lę duk­rą Sta­sę ir de­vy­nio­lik­me­tį sū­nų Jo­ną, ta­čiau, lai­mei, ne ­mir­ti­nai. Sta­sei kul­kos per­vė­rė  ko­ją ir gal­vą. Per­šau­tą Jo­ną stri­bai ruo­šė­si pri­baig­ti ir įmes­ti į de­gan­tį na­mą. Iš­gel­bė­jo mo­ti­na, kri­tu­si ant sū­naus ir iš­trau­ku­si iš ki­še­nės pa­są – taip įro­džiu­si, kad jis ne par­ti­za­nas.

De­gė tro­bos. Ka­rei­viai šau­dė ne tik į žmo­nes, bet ir į gy­vu­lius. Ne­su­de­gu­si li­ko tik pir­te­lė, kurioje vė­liau glau­dė­si gau­si so­dy­bos šei­mi­ni­nkų šei­ma. Uniū­nuo­se gy­ve­nu­si Ago­ta Me­dze­liaus­kie­nė-Bra­zie­nė su šiur­piu pri­si­min­da­vo, kaip stri­bai tem­pė nuo nu­kau­tų vy­rų ba­tus ir net dėl jų su­si­vai­di­jo tar­pu­sa­vy­je.

So­vie­ti­nių pa­rei­gū­nų bar­ba­riš­ku­mas

Apie nu­kau­tų ir ne­su­de­gu­sių re­zis­ten­tų nie­ki­ni­mą Pas­va­lio są­jū­džio lei­di­ny­je 1989 m. rug­sė­jo mėn. 29 d. (Nr.5) ra­šė šių įvy­kių liu­di­nin­kas Bo­les­lo­vas Ja­ra­šiū­nas. Pa­tei­kiu šio straips­nio iš­trau­ką:

„1946 me­tais va­sa­rio 23 d. Uniū­nuo­se bu­vo ka­rei­vių ap­sup­ti miš­ko broliai. Virš dvi­de­šimt žmo­nių žu­vo. Jų la­vo­nai bu­vo nu­vež­ti į Pas­va­lį pa­si­ty­čio­ji­mui. Pas­kui dvy­li­ka jų bu­vo at­vež­ta į Jo­niš­kė­lį ir ap­nuo­gin­ti su­ka­bin­ti ant tvo­re­lės, bu­vu­sios prie vė­lia­vos stie­bo mies­to cent­re. Stri­bai ir jų rė­mė­jai kaip tik iš­ma­ny­da­mi ty­čio­jo­si iš la­vo­nų, ro­dy­da­mi nea­py­kan­tą žu­vu­siems (...).

Nak­tį iš ko­vo tre­čio­sios į ko­vo ket­vir­tą­ją la­vo­nus iš­ve­žė prie Gi­re­lės miš­ko. Ne­to­li bu­vu­sios gi­ri­nin­ki­jos gu­lė­jo nu­vir­tęs ąžuo­las. At­vež­tuo­sius su­sta­tė ap­link ąžuo­lą, nes bu­vo su­ša­lę, ap­me­tė šiau­dais, už­de­gė ir pa­li­ko. Šiau­dai per­de­gė, la­vo­nai at­ši­lo ir su­kri­to. Ta­da jau sa­vo dar­bą pra­dė­jo var­nos.

Mes, Aus­ta­ky­nės kai­mo žmo­nės, su­krės­ti to­kio bar­ba­riš­ku­mo, nuė­jo­me pas tuo­me­ti­nį vals­čiaus pir­mi­nin­ką pra­šy­ti, kad mums leis­tų la­vo­nus pa­lai­do­ti. Pir­mi­nin­kas Sa­mu­lio­nis iš kar­to mus už tai griež­tai pa­gra­si­no, bet ėmėm įti­ki­nė­ti, kad gre­sia epi­de­mi­ja, kad jo­kia kul­tū­rin­ga tau­ta ne­mė­to la­vo­nų po lau­kus. Juk pa­sti­pu­sį šu­nį ir tą už­ka­sa, – sa­kė­me jam. Il­gai gal­vo­jęs, Sa­mu­lio­nis lei­do pa­lai­do­ti, tik lie­pė nie­kur ne­vež­ti, už­kas­ti vie­to­je be jo­kių ce­re­mo­ni­jų. Mes, aus­ta­ky­nie­čiai, Bal­čiū­nas, Ja­ra­šiū­nas, Ži­lis, Jo­dins­kas ir Gruz­das, ko­vo 9 d. iš­ka­sėm duo­bę, su­rin­kom var­nų iš­dras­ky­tus pa­lai­kus, už­klo­jom eg­lių ša­ko­mis ir pa­lai­do­jom. Pa­da­rėm ka­pą ir pa­puo­šėm jį eg­lių šakelėmis”.

Bo­les­lo­vo Ja­ra­šiū­no straips­ny­je pa­teik­tus pri­si­mi­ni­mus pa­tvir­ti­na ir Al­do­na Jo­dins­kai­tė, 1942–1969 m. gy­ve­nu­si Gi­re­lės kai­me, Jo­niš­kė­lio vlsč. Jos tė­vas Po­vi­las Jo­dins­kas bu­vo pa­va­ry­tas už­kas­ti sui­ru­sius ir var­nų iš­dras­ky­tus la­vo­nus. Vaiz­das bu­vęs klai­kus: kū­nai na­ri­no­si, skli­do ne­ma­lo­nus tvai­kas. Ne­pa­nau­do­ję al­ko­ho­lio, vy­rai ne­ga­lė­ję dirb­ti, o pri­va­lė­ję, nes tai da­rę ne sa­vo no­ru ir va­lia. Po ši­tų žiau­rių vaiz­dų Po­vi­las Jo­dins­kas ne­ga­lė­jęs il­gą lai­ką val­gy­ti mė­sos, ypač vir­tos su kau­liu­kais.

Par­ti­za­nų, žu­vu­sių Uniū­nų kau­ty­nė­se 1946 m. va­sa­rio 23 d., są­ra­šas:

1. JO­NAS BA­JO­RIŪ­NAS-VAR­NIU­KAS (1927),

2. MO­TIE­JUS BE­LEC­KAS-PE­LEC­KIS (1919)

3. ADOL­FAS BI­LIŪ­NAS-CVIR­KA (1928),

4. JO­NAS MO­ME­NIŠ­KIS-LION­GI­NAS (1921),

5. BRO­NIS­LO­VAS PA­KAL­NIS-AUKŠ­TI­KAL­NIS (1896),

6. JUR­GIS PET­RAUS­KAS-DOB­RAS, RAS­PU­TI NAS (1914),

7. JUO­ZA­PAS ŽAN­DA­RIS-MŪ­SIŠ­KIS (1926),

8. KA­ZI­MIE­RAS JA­NE­LIŪ­NAS-VO­VE­RĖ (1926),

9. BRO­NIUS JA­NU­ŠE­VI­ČIUS-ŽIR­NIS (1926),

10. IG­NAS PAL­TA­RO­KAS (1916),

11. JO­NAS BLA­VIES­ČIŪ­NAS-CION­GAS (1910),

12. PO­VI­LAS BA­RAUS­KAS (1924),

13. BRO­NIUS MO­ME­NIŠ­KIS (1923),

14. MY­KO­LAS PA­KAR­NA (1916),

15. BALT­RA­MIE­JUS PLŪ­KAS-VAR­NĖ­NAS, ŠA­RŪ­NAS (1921),

16. PET­RAS ŠI­MO­LIŪ­NAS (1925),

17. KA­ZI­MIE­RAS PO­ŽE­LA (1891),

18. NAU­DŽIŪ­NAS JUO­ZAS(1920),

19. AN­TA­NAS ŠI­MO­LIŪ­NAS (1902),

20. KA­ZI­MIE­RAS ŠI­MO­LIŪ­NAS (1918),

21. STA­NIS­LO­VAS ŠI­MO­LIŪ­NAS (?),

22. PET­RAS TIN­TE­RIS (1916).

Šios pa­var­dės yra LGGRTC są­ra­še, pa­reng­ta­me Rū­tos Tri­mo­nie­nės. – Vil­nius, 2010, intrn.

Ta­čiau įvai­riuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma jų ir dau­giau (apie 30). Pvz., Pu­pe­nio LGGRTC są­ra­še nė­ra, bet jis įra­šy­tas į NKVD at­pa­ži­ni­mo są­ra­šą. Juo­zą Ba­jo­riū­ną par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė ir gi­mi­nai­tė Emi­li­ja La­to­nie­nė ma­tė nie­ki­na­mą Pas­va­ly­je. Ant la­vo­no bu­vo nu­mes­ta jos nu­megz­ta pirš­ti­nė. Ke­li kū­nai bu­vo vi­sai ap­de­gę, neat­pa­žin­ti, o vie­ną šei­mi­nin­kas, ra­dęs gais­ra­vie­tė­je, už­ka­sė prie su­de­gu­sios so­dy­bos me­džių.

1996 m. mū­šio vie­to­je Guos­ta­ga­lio sen., Uniū­nų vien­kie­my­je, bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo ir pa­so­din­tai 22 ąžuo­lai, sim­bo­li­zuo­jan­tys čia žu­vu­sius ko­vo­to­jus.

Gy­ven­to­jų ne­li­ko. Mū­šio vie­ta gre­ta miš­ko, ap­link dir­ba­ma že­mė. Ke­lis ąžuo­lius su­nio­ko­jo žvė­rys. 70-me­čio pro­ga LPKTS Pak­ruo­jo fi­lia­lo ini­cia­ty­va Guos­ta­ga­lio se­niū­ni­jos se­niū­no rū­pes­čiu su­nio­ko­ti ąžuo­lai at­so­din­ti. Mū­šio vie­ta (20 arų) Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bės Guos­ta­ga­lio se­niū­ni­jos rū­pes­čiu ap­tver­ta.

Fi­nan­sa­vo Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo, au­kų rė­mi­mo ir at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo fon­das ir Pak­ruo­jo r. sa­vi­val­dy­bė.

LPKTS Pak­ruo­jo fi­lia­lo val­dy­ba nuo­šir­džiai dė­ko­ja Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bės va­do­vams, Guos­ta­ga­lio se­niū­nui už nuo­šir­džią pa­gal­bą, įgy­ven­di­nant LPKTS Pak­ruo­jo fi­lia­lo su­ma­ny­mą.