
Naujausios
Uždara teatro sala atsiveria Šiauliams
Teatras negali būti uždara sala, nereaguojančia į miesto aktualijas ir problemas – įsitikinęs Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas Aurimas Žvinys. Jis siūlo teatro, dirbančio Šiaulių miestui, viziją. Rugsėjo 16 dieną teatras pradės 86-ąjį sezoną.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Nenori būti nuošalėje
Vakar teatras pirmą kartą įsiliejo į „Šiaulių naktų“ renginius. Gidas grupes vedžiojo tamsiais teatro labirintais, atgydavusiais aktorių pasirodymais.
Teatro fasadas švietė projekcijomis su aktorių nuotraukomis. Projekcijų autorė – audiovizualinių menų dailininkė Danguolė Garškaitė, kolektyvo fotosesiją surengė fotografas, dizaineris Vilmantas Dambrauskas.
Interviu apie atsiveriantį teatrą – su naujuoju teatro vadovu Aurimu ŽVINIU, teatrui vadovaujančiu nuo liepos mėnesio.
– Kokius tikslus kėlėte, kandidatuodamas į teatro vadovus? Kokia jūsų Valstybinio Šiaulių dramos teatro vizija?
– Teatras buvo ilgai atsiribojęs nuo miesto. Uždara unikali sala, kuri gyveno savo atskirą gyvenimą, visiškai nereaguodama į išorę. Mieste yra problemų, aktualijų: likti nuošalyje ir sakyti, kad man neįdomu, negalima.
Mano programoje daug kartojami žodžiai „Šiauliai“, „Šiaulių visuomenė“, „Šiaulių problemos“. Išsikėliau viziją: teatras, dirbantis Šiaulių miestui. Didysis mano siekis – kad teatras taptų Šiaulių kultūrinio gyvenimo centru.
Reikia bendradarbiauti su kultūros, švietimo įstaigomis, menininkais. Mieste yra labai daug įdomių žmonių, kodėl nesuteikti jiems galimybės dirbti kartu? Turime patalpas, kodėl negalėtų vykti parodos, konferencijos? Galbūt kažkas pristatytų savo kūrinius fojė.
Kita programos dalis – neišvengiamai reikia atsijauninti. Trupė yra bene mažiausia iš šešių valstybinių dramos teatrų, esančių ministerijos pavaldume – 30 etatinių aktorių. Turime didelį arsenalą vyresnio amžiaus žmonių ir labai mažai jaunimo, o pati silpniausia grandis – viduriniosios kartos atstovai.
Šio skaudaus klausimo sprendimas sukėlė nerimo, pasipiktinimo, pasipriešinimo bangą. Bet negalime leisti sau prabangos turėti nedirbančius aktorius.
– Ar važiuos jauni aktoriai į Šiaulius?
– Negaliu sakyti, kad nėra norinčiųjų. Jaunieji ir patys pasisiūlo: norėčiau atvažiuoti vienam spektakliui, vienam projektui. Bet jei paklausi, gal norėtumei būti ilgalaikis Šiaulių gyventojas, išgirsti: „Ne, čia ne tas miestas, kuriame norėčiau gyventi.“
Jauni žmonės yra vakarietiškos visuomenės nariai. Dabar labai populiari sąvoka „freelancer'is“ arba laisvai samdomas. Anksčiau buvo svarbu etatas, dabar pozicija priešinga – jie nenori įsipareigoti nė vienam teatrui, nori būti laisvi, nepriklausomi kūrėjai, dirbti tik tai, kas patinka ir tada, kai patinka.
Diskusijose su jaunimu klausiau, kas juos motyvuotų dirbti. Jie nori dirbti įdomius darbus su įdomiais režisieriais. Kokie režisieriai įdomūs? Beveik 80 procentų išvardytų pavardžių yra jaunoji karta – V. Bareikis, A. Areima, K. Gudmonaitė, M. Klimaitė, P. Makauskas. Ir, žinoma, grandai O. Koršunovas, G. Varnas, J. Vaitkus, A. Giniotis ir panašiai.
Išgrynino temas
– Kaip keisis atviro teatro meninė programa?
– Pirmiausia turime baigti tai, kas suplanuota ankstesnio vadovo.
Naujovė teatre – meno vadovas Paulius Ignatavičius. Jis Šiauliuose yra statęs nemažai spektaklių, turėjau galimybę matyti jo darbus, girdėti, ką kalba, kaip mato teatrą.
Su P. Ignatavičiumi ėjome kitu keliu: ne tiek išsigryninome konkrečius pjesių pavadinimus ar režisierius, bet atsakėme sau, kokiomis temomis norime kalbėti.
Ksenofobija, arba kito baimė. Lietuviai, ypač provincijos žmonės, yra labai konservatyvūs, uždari, baukštūs, baiminasi permainų, kitoniškumo.
Emigracija. Tai – Šiaulių miestui skaudi tema, nes nutekėjo didžioji dalis darbingiausio, sveikiausio amžiaus žmonių, balansuojama ant didmiesčio statuso.
Depresija, savižudybės. Žmonės dažnai susiduria su problemomis, kurių savarankiškai negali išspręsti. Kalbėti reikia apie įvairiausias priklausomybės formas: nuo alkoholio, narkotikų, patogaus gyvenimo, kompiuterio, interneto.
Nacionalinis identitetas ir savo šaknų paieškos. Globalėjančiame pasaulyje, kai ribos tarp kultūrų, šalių niveliuojasi, labai svarbu suvokti, kas esame: aš, kaip asmuo, kaip miesto, šalies, Europos, pasaulio gyventojas. Kultūra yra vienas esminių dalykų, kur mes, kaip tauta, dar galime būti įdomūs.
Provincialumas žmogaus sąmonėje. Esu gimęs, užaugęs didmiestyje, puikiai žinau didmiesčio gyvenimą. Atvažiavęs į Šiaulius nepamačiau nieko kitokio. Tuo tarpu vietiniai žmonės, negyvenę didmiestyje, kompleksuoja. Iš kur žmogui įskiepytas provincialumas? Patikėkite, Vilniuje nieko nėra geriau, tik srautas didesnis, į autobusą įlipa ne 10, o 40 žmonių, o poliklinikoje eilės didesnės.
Nacionalizmas. Europa po išpuolių radikalėja. Ilgą laiką su dirbtine šypsena bandėme rodyti: mes tolerantiški, mes pasaulio visuomenė, atvažiuokite į mūsų šalį. Tai buvo mandagu, bet deklaratyvu. Viduje visi buvome rasistai, nacionalistai, tik slėpėme. Tai parodė „Brexit": „Lenkai, eikit lauk, lietuviai, išvažiuokit!“ Balansuojame ant baisios ribos.
Žmogaus santykis su praeitimi: kad suvoktume dabartį, reikia suvokti ir praeitį.
Jautri tema – patyčios. Amžinosios temos – meilės, šeimos problemos, klasika, be kurios neapsieisi.
– Artėja naujas sezonas. Koks numatytas teatro repertuaras?
– Teatras duris atvers rugsėjo 16 dieną – prasidės 86-asis sezonas. Šiemet teatras švenčia 85-ąjį jubiliejų, ta proga rugsėjo 25 dieną bus parodytas A. Giniočio satyrinis farsas „Vardan tos“.
Šarūnas Datenis stato „Mažąjį princą“. Lygiagrečiai pradės dirbti Arvydas Lebeliūnas, jis statys prancūzų pjesę darbiniu pavadinimu „Dvi poniutės pakeliui į šiaurę“. Gili tradicija – kalėdinis spektaklis vaikams.
Intensyviai ruošiamės kitiems metams. Dėl pjesių Šiauliams buvo kalbama su rašytojais G. Labanauskaite, M. Nastaravičiumi. Netrukus pradėsime intensyviai rengti paraiškas finansavimui gauti.
Remontuojama Mažoji salė. Ji turėtų virsti eksperimentine erdve ir papildyti repertuarą kameriniais spektakliais.
Planuoja festivalius
– Galbūt į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą sugrįš festivaliai?
– Matome dvi kryptis. Viena – debiutuojančių režisierių ir aktorių festivalis Šiauliuose. Jauniems kūrėjams būtų suteiktos sąlygos pastatyti spektaklį arba jame suvaidinti.
Kitas festivalis galėtų būti profesionalių kūrybos dirbtuvių. Mūsų teatras beveik nekeliauja po užsienį, yra atitolęs nuo Europos konteksto. Jei patys negalime išvažiuoti, bent pasikviestume lektorius, jie pristatytų naujausias tendencijas.
Organizavau profesionalių teatrų vaikams ir jaunimui festivalį „Teatras pas mus ir mes jame“ Naisiuose. Festivalis tapo tęstinis. Gavau pasiūlymą mūsų teatrui bendradarbiauti su „Naisių vasaros“ teatru. Šio festivalio tikslas – Šiaulių regiono vaikams suteikti galimybę bent kartą per metus pamatyti profesionalų spektaklį nemokamai.
– Teatras turi sukaupęs solidžią 85 metų istoriją. Į kurį teatro laikotarpį norėtųsi lygiuotis?
– Vadovaujuosi istorijomis, kurias girdėjau iš mūsų senjorų, veteranų. Buvo keli aukso amžiai: A. Ragauskaitės, J. Varno, G. Padegimo, tai – pavardės, apie kurias vis dar kalbama. Dėsninga, kad yra 15–20 metų ciklai, pakilimo, nuosmukio bangos. Tikiu, kad šiandien einame į pakilimą.
– Sąjūdžio metais teatras buvo įvykių epicentras. Ar teatras susigrąžins lyderio poziciją?
– Labai gera P. Ignatavičiaus frazė: reikia dirbti taip, kad teatras būtų priežastis žmogui neišvykti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas Aurimas Žvinys siūlo atviresnio teatro modelį.
SIEKIS: Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovo Aurimo Žvinio siekis – kad teatras taptų Šiaulių kultūrinio gyvenimo centru.