
Naujausios

Daugiausia tyrinėjo Vaižganto kūrybą
Parodoje eksponuojami A. Kardišauskietės–Vaitiekūnienės apdovanojimai, išleistos knygos, nuotraukos, pristatančios jos šeimą ir veiklą, laiškai, kiti asmeniniai daiktai.
A. Kardišauskaitė–Vaitiekūnienė 1929 metais gimė Niūraičių kaime. 1949 metais ji su pagyrimu baigė Klaipėdos mokytojų institutą, o 1951 metais – Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija). Jame nuo 1952 iki 2002 metų ji dėstė lietuvių literatūrą, buvo ilgametė Lietuvos kalbos ir literatūros katedros vedėja.
Profesorė daugiausia tyrinėjo Juozo Tumo–Vaižganto kūrybą, yra paskelbusi studiją „Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“, monografiją „Vaižgantas“, darbų apie Gabrielės Petkevičaitės–Bitės, Jono Biliūno, Vinco Kudirkos, Igno Šeiniaus ir kitų rašytojų kūrybą, parengusi V.Kudirkos „Raštus“, I.Šeiniaus „Rinktinius raštus“, knygą mokyklai „Vaižgantas. Gyvenimas ir kūryba“, mokymo priemonę 10 klasei „Lietuvių literatūra. Tautinio sąjūdžio metai“.
A. Kardišauskaitės–Vaitiekūnienės knygos apie Vaižgantą atsiradimas buvo komplikuotas, tuometinis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus laikėsi neigiamo požiūrio šio rašytojo atžvilgiu. Profesorius, habilituotų mokslų daktaras Kęstutis Nastopka cituoja jo žodžius: „Mes vertiname Vaižgantą kaip rašytoją, palikusį įspūdingų lietuviško gyvenimo vaizdų. Tačiau mes negalime užmiršti, jog, kaip politinis veikėjas, jis buvo reakcionierius.“
Buvo aktyvi Sąjūdžio metais
Už nuopelnus Lietuvai A. Kardišauskaitė–Vaitiekūnienė 1995 metais buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Studijavusieji Vilniaus pedagoginiame institute ir klausęsi profesorės A. Kardišauskaitės– Vaitiekūnienės paskaitų, prisimena ją kaip puikią oratorę, įdomią ir dalykišką dėstytoją, gebėjusią labai įtaigiai atskleisti rašytojų asmenybės žavesį, įvesti į jų kūrybos pasaulį.
Prasidėjus Atgimimui profesorė įsijungė į Sąjūdžio veiklą, važinėjo į Vinco Kudirkos, Vaižganto, knygnešių minėjimus, kur kalbėjo apie jų nuopelnus Lietuvos literatūrai, aktualino jų kūrybą ir apskritai kultūros žmonių veiklą. Ji laikėsi nuomonės, jog būtina kuo skubiau rengti ir leisti sovietmečiu neskelbtus rašytojų kūrinius, nes pirmiausia būtina supažindinti žmones su autentiškais tekstais, o tada galima užsiimti ir literatūrologija.