Festivalyje „Bendraamžiai“ parodė du spektaklius

Sve­čių pa­si­ro­dy­mai

Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo teat­ras „Bend­raam­žiai“ pa­kvie­tė į tra­di­ci­nį fes­ti­va­lį, ku­ris or­ga­ni­zuo­ja­mas kas dve­jus me­tus jau dau­giau kaip 25 me­tai. Tik šį­kart jis vy­ko po tre­jų me­tų per­trau­kos, nes anks­čiau bu­vo re­mon­tuo­ja­ma di­džio­ji kul­tū­ros cent­ro sa­lė. Ren­gi­nys orien­tuo­tas į šei­mas, tad spek­tak­liai ro­do­mi įvai­raus am­žiaus vai­kams ir suau­gu­siems.

Trum­po ati­da­ry­mo me­tu „Bend­raam­žiai“ iš šven­ti­nio pa­što dė­žių trau­kė šo­kį, dai­ną iliust­ra­vu­sius da­ly­kus ir kau­kę, ku­ri sim­bo­li­zuo­ja teat­rą, taip pra­neš­da­mi ži­nią apie pra­si­de­dan­tį fes­ti­va­lį. O ap­si­lan­kęs me­ras Vi­ta­li­jus Gai­lius lin­kė­jo gra­žių pa­si­ro­dy­mų ir par­vež­ti į na­mus ge­rą­ją ži­nią apie ta­len­tin­gą Jo­niš­kį.

Net­ru­kus sce­nos už­dan­gą pra­sklei­dė Šiau­lių me­nų mo­kyk­los vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro stu­di­ja „Kom­pa­ni­ja šau­ni“ (re­ži­sie­riai Da­lė ir Vir­gi­ni­jus Dar­giai), pa­ro­džiu­si ja­po­niš­kų pa­sa­kų mo­ty­vais su­kur­tą spek­tak­lį „Ke­tu­rios du­rys“.

Ig­na­li­nos gim­na­zi­jos teat­ras „Iki" pa­ro­dė tra­gi­ko­miš­kai ko­mit­ra­giš­ką faus­tiš­ką is­to­ri­ją pa­gal Lent­va­rio M. Ši­me­lio­nio gim­na­zi­jos moks­lei­vių kū­ry­bą „#faustas“ (re­ži­sie­rė Jo­lan­ta Nar­bu­tai­tie­nė). Tad žū­ro­vai iš­vy­do ne J. F. Gė­tės kū­ri­nio vei­kė­ją, bet mo­ky­to­jos Ge­nės sū­nų, tin­gų mo­ki­nį Faus­tą, iš­ban­do­mą že­miš­ko­mis pa­gun­do­mis.

„Ne­si­bai­gian­tis ke­lias“ – taip pa­va­din­tas Pas­va­lio kul­tū­ros cent­ro jau­ni­mo teat­ro „DrA­ma“ pa­gal išei­vio, vers­li­nin­ko, fi­lant­ro­po Juo­zo Ka­zic­ko kny­gą „Vil­ties ke­lias nie­ka­da ne­si­bai­gia“ su­kur­ta is­to­ri­ja (re­ži­sie­rė As­ta Si­mo­nai­tė). Švie­saus at­mi­ni­mo Juo­zas Ka­zic­kas ap­ra­šė sa­vo gy­ve­ni­mą – nuo gi­mi­mo ma­ža­me Čior­na­ja Pa­di­na kai­me­ly­je, me­tų pra­leis­tų Ame­ri­ko­je iki jo su­grį­ži­mo į Tė­vy­nę. Pas­va­lie­čiai į fes­ti­va­lį at­vy­ko pir­mą kar­tą.

Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo teat­ras „Ika­ras“ at­ve­žė dra­mą „Mu­sė“ (re­ži­sie­riai Leon­ti­na ir Pet­ras Vals­kiai) pa­gal Dai­vos Če­paus­kai­tės pje­sę „At­vi­ras lū­žis“, pa­sa­ko­jan­čią apie su­dė­tin­gus šei­mos san­ty­kius.

Du ko­lek­ty­vai at­vy­ko iš Klai­pė­dos. „Ait­va­ro“ gim­na­zi­jos teat­ras „Ta­lis­man“ (re­ži­sie­rė ga­li­na Se­mio­no­va) pa­ro­dė ly­ri­nę dra­mą ru­sų kal­ba „Tik ti­kėk ma­nim“ (au­to­rius A.Kot­liar).

Klai­pė­dos Šei­ko šo­kio teat­ras sce­no­je kū­rė plas­tiš­ką, es­te­tiš­ką šo­kio pa­sa­ką „Bal­to­ji lop­ši­nė“ (cho­reog­ra­fė Ag­ni­ja Šei­ko), pa­sa­ko­jan­čią apie „įvai­kin­tą“ triu­šiu­ką ir su­bti­liai at­sklei­džian­čią, kaip kiek­vie­nam ma­žy­liui rei­ka­lin­gi tik­ri tė­vai.

Vai­di­no ir su lė­lė­mis–­ma­rio­ne­tė­mis

Šei­mi­nin­kai žiū­ro­vams do­va­no­jo du pa­sta­ty­mus.

Su spek­tak­liu „Vis­ką jau tu­riu...“ (re­ži­sie­rius Ar­vy­das But­kus) Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo teat­ras „Bend­raam­žiai“ per poe­tų, li­te­ra­tų ei­les sa­vaip pa­žvel­gė į Tė­vy­nę, ak­tua­li­za­vo emig­ra­ci­jos te­mą. Pas­ta­ty­me pa­nau­do­ti pa­ties Ar­vy­do But­kaus, o taip pat li­te­ra­tų, poe­tų Juo­zo Ruz­gio, Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, Ar­vy­do Jur­kai­čio, Re­gi­nos Bir­ži­ny­tės, Vik­to­ro Ži­lins­ko, Re­gi­nos Kra­jy­nie­nės ei­lė­raš­čiai, spek­tak­lio dai­li­nin­kė – Li­na Rips­ky­tė.

Re­ži­sie­riaus tei­gi­mu, da­bar daug jau­ni­mo spek­tak­lių pa­rem­ti konf­lik­to idė­ja, kal­ba­ma, kad me­nas tu­ri pro­vo­kuo­ti ir pa­sta­ty­muo­se kar­to­ja­si niū­rios te­mos, o no­rė­jo­si su­kur­ti tei­gia­mą siu­že­tą. Juk mes tu­ri­me sa­vo že­mę, kal­bą, pa­tir­tis, tra­di­ci­jas, ar­ti­muo­sius, tik rei­kia mo­kė­ti džiaug­tis.

Šie­met Pas­va­ly­je vy­ku­sio­je Lie­tu­vos vai­kų ir jau­ni­mo teat­rų apžiūroje–šventėje „Šim­ta­ko­jis 2019“ Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo teat­ras „Bend­raam­žiai“ už šį spek­tak­lį pel­nė lau­rea­to dip­lo­mą.

Ant­ra­sis fes­ti­va­ly­je pa­ro­dy­tas spek­tak­lis „Sprin­džiu­kas“ (re­ži­sie­rė Ra­sa Rips­kie­nė, sce­nog­ra­fi­jos ir lė­lių kū­rė­ja dai­li­nin­kė Li­na Rips­ky­tė), skir­tas ma­žiau­siems žiū­ro­vams, – pir­ma­sis „Bend­raam­žių“ pa­sta­ty­mas su lėlėmis–marionetėmis. Sce­no­je lė­les val­do še­ši ar­ba „še­ši su pu­se pa­grin­di­nio ak­to­riaus“, nes tą la­bai svar­bią pu­se­lę at­lie­ka jau be­re­pe­tuo­jant ei­go­je at­si­ra­dęs ne­pla­nuo­tas vei­kė­jas, ne­tu­rin­tis at­ski­ro jį val­dan­čio ak­to­riaus – dru­ge­lis, ku­ris tam­pa bi­čiu­lys­tės jung­ti­mi tarp šu­niu­ko, ku­me­lai­tės ir Sprin­džiu­ko.

Šis spek­tak­lis ta­po rim­tu iš­ban­dy­mu, nes „Bend­raam­žiams“ rei­kė­jo iš­mok­ti val­dy­ti lėles–marionetes, ku­rios bu­vo pa­ga­min­tos iš au­di­nių, kar­to­no, plas­ti­ko bu­te­lių, su­tei­kian­čių for­mą, iš tink­lo, pri­dė­jus už­pil­dan­čių leng­vų me­džia­gų. Vie­na ma­rio­ne­tė vi­du­ti­niš­kai sve­ria 3 ki­log­ra­mus.

Spek­tak­lio siu­že­tas su­dė­tas iš ke­lių da­lių – ani­ma­ci­nio fil­mu­ko apie Sprin­džiu­ką bei li­te­ra­tū­ri­nių kū­ri­nių „Sprin­dis, Sieks­nio vai­kas“ ir „Ber­niu­kas žir­niu­kas“. Jis pa­sa­ko­ja apie du se­ne­lius, ku­rie ne­tu­rė­jo vai­kų, ir štai at­si­ran­da ma­žas ber­niu­kas iš ko­pūs­to ko­to.

Fes­ti­va­lio me­tu taip pat vy­ko kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės, vi­si bu­vo kvie­čia­mi fo­je ra­šy­ti at­si­lie­pi­mus apie ką tik ma­ty­tus spek­tak­lius.

Teat­ri­nė šven­tė pa­vy­ko, tik gai­la, kad ne itin daug bu­vo ją ma­čiu­sių, žiū­ro­vų sa­lė­je trū­ko.