
Naujausios
Projektą „Ačiū už pamokas“, skirtą prisiminti labiausiai įkvepiančias ir įdomiausias mokytojų pamokas, spalio 3 – lapkričio 7 dienomis rengė Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, interneto portalai.
Mėnesį vykusiame projekte kiekvienas galėjo padėkoti savo buvusiam ar esamam mokytojui už jo darbą, už tai, ką jis suteikė, už nepamirštamas pamokas. Iniciatyvos metu visuomenė skatinama prisiminti vertingiausių pamokų išmokiusius mokytojus, nominuoti juos, pasakant paprasčiausią žodį „ačiū“ . Mokiniai siuntė padėkas pedagogams iš visų Lietuvos kampelių, visų dalykų mokytojams, taip pat socialiniams pedagogams.
Iš viso buvo nominuota 200 pedagogų, kurie sulaukė daugiau nei 36 tūkstančių „ačiū“. Tarp jų daugiausia mokinių padėkų sulaukė ir Kriukų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Angelė Čepaitienė.
„Ačiū, Mokytoja, už viską. Visų bendraklasių vardu linkime sėkmės, sveikatos, aplinkinių meilės! Nemokame išreikšti to dėkingumo, bet tą darome labai labai nuoširdžiai! Mylime Jus!“ – toks nuoširdus AČIŪ per Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją pasiųstas mokytojai Angelei.
„Dažnai tik po kurio laiko suprantame, ką mums davė mokytojai, kokios svarbios buvo jų pamokos, patarimai, šiltas asmeninis santykis. Mokytojai ne tik suteikia žinių, jie augina asmenybes, padeda rinktis tolimesnį gyvenimo kelią. Kartais savęs klausiame: kas aš būčiau, jei ne vienas ar kitas mokytojas mano gyvenime?“ – sako Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Jolanta Urbanovič.
Tuo tarpu Kriukų pagrindinėje mokykloje dirbanti Angelė Čepaitienė nuo tokios malonios žinios nustebinta. Sutrikusi mokytoja po minutės kitos tarsi atsipeikėja – kas gi parašė, kas gi ištarė tą AČIŪ? Žagariečiai, pirmoji laida, kuriuos ji mokė prieš 39 metus? Mindaugių pagrindinės mokyklos mokinukai, su kuriais nesiskyrė didžiąją karjeros dalį? Ar kriukiečiai, kuriuos auklėja paskutinius kelerius metus? Į kuriuos pirštu bedursi, tikrai su tiksliu atsakymu pataikysi.
Žagarės tuometinėje vidurinėje A. Čepaitienė tedirbo vos ketverius metus, o jos buvusių mokinukų branduolys iki šiol įvairių švenčių proga tebesiunčia jai žinutes, sveikinimus, net namuose aplanko… „Jūs pati gražiausia… Pati geriausia… Pati mylimiausia“, – beria tuos pačius komplimentus, kaip ir prieš beveik keturis dešimtmečius.
– Išties, atvažiavusi dirbti į mokyklą, susidūriau su tokia situacija: tuometinės Žagarės elito ir jų aplinkos vaikai buvo surinkti pas vieną mokytoją į vieną klasę, o man, kaip vėliau paaiškėjo, – teko tai, kas liko. Tarp jų buvo ir išdykusių, ir mokytis nenorinčių, ir asocialiose šeimose augančių. Teko būti griežtai, kad juos apsaugoti, apginti. Atrodo, karjeros pradžioje dar ir dorai dirbti su vaikais nemokėjau, tačiau tada rodėsi, jei kas atsitiktų, galėtų dėl jų net numirti... Aš gi kovotoja. Užtat net šaltą žiemą eidavome ant kalno visa klasė užsikurti laužą. Svarbiausia – jokio ištižimo! Gal su pažangumu paralelinės klasės ir negalėjome pavyti, tačiau labai stengėmės kitur – konkursuose, pasirodymuose. Tekini bėgdavom kartu per miestelį rinkdami makulatūrą, kad tik aplenktume geriausiųjų etiketę nešiojančius draugus iš kitos klasės. Kaip šiandien atsimenu, Naujų metų proga surengėme tokį vaidinimą, taip viską atidirbome, taip gražiai vaikai vaidino, atrodė keliskart geriau nei anoji, išrinktoji klasė… O komisijai vis tik pasirodė, kad anų rūbai gražesni, jie geriausi… Tokių konkursų buvo ne vienas, kiek besistengtume, kiek per galvą nesuverstume – vis tiek antri… Nubėgu į tualetą , užsidarau ir išsiverkiau… O vaikai be žodžių priglunda, apsikabina: „Užtat mūsų mokytoja gražiausia, jauniausia, geriausia...“ – su jauduliu pirmuosius savo darbo metus mena Angelė Čepaitienė.
Mindaugiuose prabėgo didžioji profesinės veiklos dalis. Vėlgi – ką dėjo, ko nedėjo, o savo vaikams (taip ji vadina buvusius mokinius) į gyvenimo kelią ji visada dėjo jautrumą. Svarbiausia pamoka tarp aritmetikos ir dailyraščio, skaitymo ir muzikos buvo – gyvenimo pažinimas ne iš vadovėlių, o ieškant ir tyrinėjant aplinką. Angelė Čepaitienė yra iš tų pradininkių, pakvietusių vaikus sodinti mišką – Mindaugiuose jau ošia jų rankomis pasodintas ąžuolynas, kiekvieną žiemą nuo baltojo bado kenčiantiems žvėreliams rogutėmis vežti pašarai. Vaikai iš namų susineša šieno, morkų, burokų ir per akinančiai spindinčius baltus laukus iškeliauja pas mažesnius, silpnesnius, pas tuos, kuriems reikia pagalbos. Vaikams veikloje reikia įvairovės. Bet mokytoja Angelė Čepaitienė toliau iš savo užsibrėžto tikslo nenukrypsta – to paties jautrumo, meilės artimui galima išmokti nebūtinai žvėrelius lankant – ėmė šefuoti vienišus Mindaugių apylinkių gyventojus. Susėda vaikai ir klausosi jų gyvenimiškų ne tik linksmų, nuotaikingų, bet ir graudžių istorijų. Tokia spengianti tyla išduoda – labai įdomu. Viena močiutė daugelį metų vedė kalendorių-dienoraštį, kaip vaikams buvo įdomu, koks oras tokią pat dieną buvęs prieš 10, 20 ar 30 metų…
– Apie senus apylinkių žmones buvome surinkę daug medžiagos, paliko Mindaugių mokykloje, kurios jau irgi neliko. Kaži, koks tos mūsų ekspedicijos duomenų likimas? Vaikai klausinėdavo apie malūnus, vaiduoklius, tremtį, buvę ūkininkai pasakodavo apie duonos kainą tolimam Sibire… Susigraudindavom visi iki ašarų – ir tie, kurie pasakoja, ir tie, kurie klausosi. Tų pasakojimų motyvais surengdavom popietes. Net mano mama dar yra prisidėjusi – pasiuvo vaikams, scenos piemenėliams, nagines. „Joniškio duonos“ kepyklos atstovai atvykdavo su dar šilta duonute iš krosnies. Atrodo, dirbau taip, kaip mokėjau, o vaikai iki šiol mena, kokios būdavo nuostabios tos užklasinės pamokos.
Seniems žmonėms su tokiais žingeidžiais vaikais dienos greičiau prabėgdavo, skausmai pasimiršdavo – jie tik pasakoja, o vaikai tik juokiasi… Aš net pati suklusdavau: čia tikrai taip buvo, ar tik pasaka? – nuoširdžiai apie savo profesinę darbo kryptį, kurią galėtume pavadinti „iš širdies į širdį“, pasakoja Angelė Čepaitienė.
Kad Mokytoja vaikus veda teisingu gyvenimo keliu, iliustruoja ir smulki detalė: artėjant Adventui, kalėdiniam renginių ciklui, kiekvienos popietės pabaigoje Mokytoja visiems tyliai pasiūlo apsikabinti. O, kad Jūs matytumėt, kaip visi – ir tie, kurie išdykę, ir kurie ne, ir tie, kurie uoliai mokosi, ir tie, kurie knygas atsiverčia atžagaria ranka, bėga, skuba vieni kitus ir savo Mokytoją apglėbti, vieni kitus gerumu sušildyti ir pasišildyti…