
Naujausios
Penktadienio vakarą Baltojoje sinagogoje pristatyta naujausia Dalios Petraitienės kūrinių kolekcija. Komentuoja pati autorė. „Šičia mano namai“ pradeda Joniškio kultūros centro folkloro ansamblis „Kupars“ (vadovė Rita Kipšaitė-Balčiūnienė), kuriame dainuoja ir Dalia su Rimantu Petraičiai. Pirmieji ant podiumo pasirodo aukštaitiškais tautiniais rūbais pasipuošę vaikai, lydimi sūnaus Gintaro ir marčios Agnės. Matome pradžių pradžią – vintažinį etapą, prieš keturiasdešimt metų nertą pilkšvą suknelę, nešiotą pirmaisiais pedagoginio darbo metais. Priveltos detalės rūbą atnaujino, pagyvino. Ant podiumo pasirodančios Asta Žilinskienė, Lina Ginkuvienė, Audronė Rainienė, Regina Petraitienė, Kotryna Veikalaitė, Aušra Matuzevičienė tarsi seną istoriją porina. Vėsiam vasaros vakarui tinkanti žalia nerta suknelė su priveltomis rankovėmis, puošnia sage ir priderinta rankine. Kas pasakytų, kad jai tik...37 metukai? Megztą šiltą mocherinę suknelę puošia veltas šalis-gėlė. Baltą baklažano nertą suknelę pagyvina nauja rankinė. Buvo, tikrai buvo sunkūs blokados metai (1990 – 1991). Pasisekė gauti kelių spalvų vienodo audinio. Pasisiuvo violetinę suknelę, tiurkio spalvos kostiumėlį. Mamą papuošė bordo kostiumėliu. Virgenija Tankūnienė pasiuvinėjo. Gražu, puošnu. Kaip sakoma, nors į bažnyčios galą ženk.
Pasakiškai gražūs paltai, tinkantys žiemai ir rudeniui-pavasariui. Vienpusiai ir dvipusiai. Apgaubti šiltais puriais šaliais, žydintys ramunėmis ir aguonomis, kvepiantys žolynais, pamarginti grakščiomis vingiuotomis linijomis, ruoželiais, geometriniais ir augaliniais motyvais. Autorė subtiliai jaučia spalvų dermę, veltinio faktūrą. Pristatymą papildė ir šeši aprengti manekenai. Įdomų baltą ažūrinį ansambliuką – palaidinukę, sijoną ir rankinę – su oranžiniais įnarais sukūrė derindama mezgimą ir nėrimą. Ant pilkšvo lino suknelės užvilkta berankovė palaidinukė, megzta ažūriniais rombais, pailginta veltais samanų spalvos žolynais. Velta berankovė suknelė, apsiausta veltiniu įrėminta šilko skraiste. Elegantiška velta žalsva suknelė, apkritusi balkšvais lapais. Puošnus nertas pilkai baltas lino kostiumėlis su priderinta rankine. Ant augaliniais motyvais veltos melsvai žalsvos suknelės užvilktas šviesesnių pustonių ažūrinis švarkelis lyg žaisminga jūros puta…
Kai pasirodė iš Vilniaus atvažiavusi dukterėčia Aušra Šidlauskienė, Jūratė Malinauskaitė, Regina Kleinauskienė, Stasė Tamulionė, Juzefa Šukienė, Egidija Daunorienė, Virginija Kirilkienė, Birutė Spirgienė, Rita Samienė, jau minėtos Kotryna Veikalaitė ir Lina Ginkuvienė, podiumas nušvito naujomis spalvomis. Juoda retro suknelė puikiai dera su skrybėlaite ir rankine. Tamsiai pilką suknelę pagyvina oranžiniai tonai, juodą puošia šviesiai- tamsiai rusvų raštų juosta, prie šviesios elektrinės spalvos drabužio kūrybingai priderinti aksesuarai.
***
Perfrazuosiu vaikišką dainelę: „Ar iš balos tas...“ darbštumas, kruopštumas, neišsenkanti kūrybos versmė? Manau, kad tokią dalužę lėmė geroji namų dvasia, kai, dūzgiant Jono Kuktos siuvamajai, mažosios Dalytės rankelės jau pratinosi prie adatos, iš likusių atraižėlių, skiautelių aprenginėjo savo lėlių šeimynėlę. Paskui atsirado vąšelis, virbalai. Studijų metais baltas megztinis pražydo mėlynais rugiagėlių raštais. Smalsumas traukė ir traukė,– karpiniai, batika, tapyba ant šilko, pinikai („makramė“).
Kaunas yra Kaunas. Jauna Kauno septintosios vidurinės mokyklos geografė pajuto, kad rugsėjo pirmosios, Mokytojų dienos, Naujųjų metų šventėms reikia vis naujos aprangos. Norėjo rengtis savaip, originaliai, tad prisiėjo čiupti siūlus ir kurti.
Joniškyje vilnos vėlimo užkratą pasigavo iš tautodailininkių Birutės Dargytės-Kybartienės ir Virgenijos Tankūnienės. Pirmąją skraistę prieš sūnaus vestuves nusivėlė sau. Įdomesni darbai pasirodė tautodailės parodose Joniškyje, Šiauliuose, Kuršėnuose, Vilniuje, Telšiuose, Konine (Lenkija). Priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Gausi Dalios Petraitienės kūrybos kolekcija pristatyta parodoje „Velti išmislai“, kurią surengė kartu su Birute ir Virgenija. Po poros metų nauja kolekcija „Pavasario dvelksmas“ Raudonojoje sinagogoje. Kūryba tarsi karuselė,– ratas įsisuka. Joniškio kultūros centre pristatomi „Metų laikai“. Originalių drabužių laukė ir tikėjosi dukros Neringa ir Milda, marti Agnė, draugės. Prasidėjo naujas kūrybos etapas – vėlimo bumas.
Jos kurtus aksesuarus, rūbus – šalius, kepuraites, skraistes, sukneles, kostiumėlius, paltus – demonstruoja artimieji, draugės. Pristatyme dalyvavusios LTS Šiaulių skyriaus pirmininkė Laima Kelmelienė, menotyrininkė Michalina Adomavičienė stebėjosi autorės darbštumu, netikėtais sumanymais, laisvu kūrybiniu polėkiu.
***
Tarsi viso gyvenimo, visos kūrybos moto – daina „Tik pirmyn, tik sykiu,/ Atsiyrus nuo kranto duobėto./ Mums pavyks, aš tikiu,/ Nors likimas vis mėto ir mėto.“ Kai pavargsta rankos, kai užplūsta slogios mintys, „Tik pirmyn, tik sykiu“,– ir guodžia, ir skatina, ir padeda Rimantas. Ir ji tiki, kad pavyks. Nuo tada, kai guvią universiteto žygeivę sesė Staselė vakaronėje supažindino su jaunu melioracijos inžinieriumi, vadovavusiu turistų klubui, sykiu ir sykiu,– turistiniuose žygiuose, folkloro ansamblyje, prie šeimos židinio. Sykiu nusprendė ir visą šeimynėlę tautiniais drabužiais aprengti. Ta mintis pradėjo kirbėti, kai netikėtai gavo kelias seno, namuose velto milo atraižas. Konsultavosi su muziejininkais, Lietuvos kultūros centro menotyrininke dr. Terese Jurkuviene, padedant sukirpėjui Vytautui Jurgaičiui, pagal Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje saugomus Mato Slančiausko brėžinius Rimantui pasiuvo juodą sermėgą. Moteriškos sermėgos vienintelį pavyzdį rado Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose. Vėl prašėsi Violetos ir Vytauto Jurgaičių pagalbos ir jau abu puošiasi atkurtais Šiaurės Lietuvos viršutiniais rūbais. Gera pradžia – pusė darbo. Kruopelę po kruopelės ieškojo Šiaurės Lietuvos tautinio kostiumo savitumų. Languotas sijonas. Juoda, žalia, raudona, geltona ir violetinė spalva. Marškiniai su stove ir išilgai rankovių austu raudonu raštu. Prijuostės apačia be nėrinių, tik su įausta raudono rašto juosta. Moterų liemenį juosianti juosta priderinta prie sijono ir plonesnė bei siauresnė negu vyrų. Ant galvos dviejų metrų ilgio baltas lino drobės nuometas, puoštas rištine aukštaitiškų spalvų juostele.
Gavusi rajono savivaldybės kūrybinę stipendiją, suskato ieškoti audinių. Vienu jos siūtu kostiumu prireikus puošiasi rajono savivaldybės moterys. Iš atraižėlių ištaikė kostiumėlius anūkėliams – Gintaro Antanukui ir Jonukui, Neringos Elijui. Tautiškai puošiasi pati, vyras, sūnus, marti, dukros. Neringa, dabar gyvenanti Kopenhagoje, Šiaurės Lietuvos tautinį kostiumą reprezentuoja Danijoje, Belgijoje, Prancūzijoje gyvenančių lietuvių bendruomenių susibūrimuose.
Trečiąjį Dalios kūrybos pristatymo etapą karūnavo jos kurti tautiniai kostiumai. Už darbštumą, tautiškumą, išradingumą, šeimos darną Dievulis, matyt, ir apdovanojo,– ji pati, dukra Mildutė ir anūkėlis Elijas gimė tą pačią, lapkričio 24, dieną. Gėlėmis, dovanomis, sveikinimais autorę apipylė ir renginyje dalyvavę svečiai, tautodailininkai, kolegos, bičiuliai. Kupariečiai, pritariant salei, palinkėjo „Ilgiausių metų, ilgiausių...“