
Naujausios
Joniškio ,,Aušros“ gimnazijos II g klasė
Impresija
Spynoje trakštelėjo užraktas ir nulipusi pilkais šaltais laiptais įsimečiau raktą į kuprinę. Pavasario lietaus balomis išmargintu keliu patraukiau mokyklos link.
Skaistūs saulės spinduliai žaidė dar plikose medžių šakose, jų atšvaitai gaudė vienas kitą balų veidrodžiuose. Šiluma maitino žiemos išvargintą žemę. Valiūkiškas pavasario vėjas kedeno palaidus plaukus. Netrukus sidabriniai karoliukai pradėjo kristi iš minkštų dangaus patalų – grybų lietus. Krištoliniai lašai švelniai ir neįkyriai budino dar miegančią žolę, glostė plikas beržų šakas, žaidė su išdykusiais saulės spinduliais.
Žemė, miegojusi po žiemos sniegu, kaupusi jėgas ir syvus dar vienam atgimimui, purtėsi žiemos snaudulį, budinosi, rąžėsi lyg tingus ir nuo nieko nepriklausomas katinas. Niekam nepavaldi – tik amžinam gamtos ciklui, tik nuolatiniam pasikartojimui, tik saulės judėjimui.
Ėjau bundančia žeme, ėjau saulės nušviestu keliu. Ėjau kaip ir daugelis kitų einančių – įvairiomis kryptimis, vedini įvairiausių tikslų, troškimų ir lūkesčių. Žinojau, manęs laukia dailės pamokos. Manęs laukia gelsvas popierius, akrilo dažų tūbelės, teptukai. Baltas popierius virs piešiniu, virs paveikslu, kaip paveikslu virsta tokia ilgai laukta pavasario diena.
Kiek apniukusį dangaus skliautą apjuosė ryški vaivorykštė. Pakėlusi galvą giliai įkvėpiau. Mano plaučiai prisipildė sodraus lietaus ir žolynų kvapo. Tą kvapą gali pajusti tik ankstyvą pavasarį. Vėliau gamta suvešės, sužaliuos, pražys, kvapai, garsai ir spalvos vienas per kitą susilies į vieną – gyvą, kintantį, pulsuojantį gyvybe – paveikslą. O aš bandysiu jį išsaugoti popieriuje: liesiu, maišysiu, keisiu spalvas. Tapysiu pasaulį. Gaudysiu pavasario nuotaiką. Kursiu savo pasaulį, kuris taps pavasario atvaizdu, sustabdyta akimirka, nuotaikos įrašu. Ir visada kvepės sodriu lietaus ir žolynų kvapu.
Žagarės gimnazijos IV g klasės mokinys
Priešistorė
Afrikoje pabuvojęs, įdegęs lyg molinga dirva, nusprendžiau skristi į Šiaurę, nors ir tenka nukeliauti įveikiamus, ne matematinius, bet vis tiek keturženklius atstumus bei prasilenkti su Žemės pūliniais – Karpatais.
1914 metų rugsėjo 14
Po pirmo sakinio praėjo jau keletas mėnesių, šiandien aš sėkmingai nusileidau Gruzdžiuose, bet mano kelionė nesibaigia čia ir, be to, man viskas gerai!
Kalendorių netyčia sudeginau
Oi, kaip tingisi rašyti... Formuluojasi mintys šįkart jau po kelerių metų. Kas nutiko! Mano pravardiniame kaimelyje sutinku Sizifą, o tas:
– Mariukai, nori padėt?
– Žinoma, kodėl turėčiau nepadėti?
1944 metai
Oi, oi, Sizifas nedavė laiko rašyti, bet štai aš ir vėl čia, o gal ir nebebus manęs čia greitai... Tas nenaudėlis Pasaulinis Antrasis kviečia mane į svečius.
Visur ieškau, bet nerandu kalendoriaus. Kur nukišot?
Ačiū Dievui, neužlaikė jis manęs pas save, o aš taip bam ir sugalvojau į vokiečius nuvaryt, po 2 val. traukinys. Iki rytojaus!
1949 metai
Nu ilgoka dienelė buvo, bet jūs suprantat. Ar ne? Na, suprantat? Žinote, kaip būna? Būna, būna... Na, suprantat? Nesuprantat?! Tai nieko, aš, pavyzdžiui, ne iškart tuos amerikonus supratau, suprasit ir jūs. Nu bent šitą supratot? Kaip tai nesupratot? Supratot, supratot, nemeluokit. Nemeluojat? Tai ko šypsotės?
1980 metų gruodžio 17 diena
Atėjo mano laikas. Laikas man pasakė, kad turiu įveikti vėl tuos nematematinius keturženklius skaičius, su tais pačiais Žemės pūliniais prasilenkti, tik šįkart mano tikslas ne Afrika, o... Na, supratot? Ar ir vėl nesupratot?
Mato Slančiausko gimnazijos, 8b klasės mokinys
Viskas prasidėjo ketvirtaisiais mano gyvenimo metais. Tą dieną aš žaisdamas smėlio dėžėje pasodinau du mėlynosios gėlės žiedelius į smėlį ir staiga kažkas sudužo. Garsas sklido iš gatvės. Nuėjau pažiūrėti. O ten buvo įvykusi avarija! Aš išsigandęs parėjau namo, bet tėvams nieko nesakiau. Nepamiršau taip pat pasiimti stebuklingųjų žiedelių, kurie viską sukėlė. Nors aš dar tuomet nežinojau.
Po metų, kai man jau buvo penkeri metai, turėjau eiti į darželį. Nors buvo vasara, vis tiek buvo galima eiti į darželį. Užtat mano mama kažkur skubiai turėjo išvažiuoti, tai labai greitai turėjome nueiti į darželį. Taip pat buvau su savimi pasiėmęs praeitais metais rastus mėlynuosius žiedelius, kurie, kad ir kaip keista bebūtų, dar nebuvo sudžiūvę ir darželio kieme aš vėl pasodinau žiedelius į kitą smėlio dėžę. Tik staiga pasigirdo šūviai netoliese. Auklėtojos skubiai visus sukvietė į slaptąjį darželio rūsį dėl pavojaus gyvybei. Visi suėjome. Po dešimties minučių šūviai baigėsi. Ši diena buvo taip pat birželio dvidešimtoji. Vakare per žinias rodė tą patį įvykį, kuris buvo prie darželio. Man jau darėsi baugu. Kitą dieną pabandžiau vėl pasodinti žiedelius, bet nieko neįvyko.
Dar po metų aš pasikviečiau savo tris draugus pasodinti apkrėstuosius žiedelius į smėlį. Pasodinome. Ir tada įvyko labai bauginantis dalykas. Apie penkiasdešimties metų vyras iškrito iš trečio aukšto. Aš ir mano draugai labai išsigandome ir pabėgome iš tos vietos. Aš žiedelius suplėšiau ir išmečiau į šiukšlinę. Apsiraminęs galvojau, kad viskas baigta. Bet taip nebuvo. Kitą dieną tie apkrėstieji žiedeliai atsirado mano namuose visiškai sveiki. Aš sunerimau. Negi taip bus visą mano gyvenimą? Tie žiedeliai tiesiog nemirtingi. Nemirtingieji žiedeliai. Bandydamas sunaikinti tuos žiedelius pagalvojau, kad jeigu aš jų nesodinsiu, tai nieko ir nebus. Bet,deja, birželio dvidešimtąją jų neberadau ant stalo. Galvojau, kad jau viskas baigta, bet pasigirdo sprogimas. Tas sprogimas apkurtino mano ausis. Nežinojau, iš kur tas sprogimas sklido, bet ir nenorėjau žinoti. Tenorėjau žinoti, kaip tai įvyko. Išėjau į kiemą - o ten žiedeliai pasodinti. Aš juos paėmęs vakare sudeginau įmetęs į krosnį.
Laimei, viskas baigėsi. Daugiau iki šiandien nieko neįvyko. Tai buvo pats baisiausias mano gyvenimo laikotarpis.
Mato Slančiausko progimnazijos 8b klasės mokinė
Du tūkstančiai aštuntaisiais metais kieme pasodinome septynias obelaites. Tada man ėjo treti metai. Sodinome tris saldžiąsias obelis, dvi alyvines ir dvi rojaus obelaites. Šiais metais sulaukėme daug gražių, skaniu ir didelių obuolių.
O kokio skanumo buvo obuolių pyragas! O alyvinės obels džiovinti obuoliai man priminė tuos du tūkstančiai aštuntuosius metus. Kaip mes sodinome tuos medžius. Kaip mama mokė apskaičiuoti tarpus tarp medžių. Kaip tėtis mokė kasti duobes medžiams. Prisiminiau, kaip aš stengiausi viską padaryti teisingai ir kokios buvo išpurvintos mano kelnės. Prisiminiau ir tėvelių šypseną, juoką,kai stebėjo mane. Šiandien, du tūkstančiai aštuonioliktais metais, medžiams suėjo dešimt metų. Aš tikiu, kad šie medžiai sulauks savo penkioliktojo, dvidešimtojo, o gal ir trisdešimtojo rudens!
Skaistgirio gimnazijos I g klasė
Pagaliau...atėjo mano mėgstamiausias metų laikas – ruduo. Medžiai jau nusidažė įvairiomis spalvomis, puęia žvarbokas vėjelis, lyja grybų lietus.
Vienas mano šeštadienio rytas buvo kitoks... Vos saulė pradėjo kilti rytuose, pabudau ir aš. tas rytas buvo giedras ir be galo gražus. Išėjau pasivaikščioti į mišką, esantį netoli mano namų. Grožėjausi miško vaizdu. Paliesti šalnų medžiai, krūmai ir žolė traukė mano akis. Švietė skaisti saulė. Langvas, vėsus vėjelis draikė mano plaukus. Girdėjau, kaip paukšteliai savo giesmes gieda. Jų giesmė – tai neapsakomo grožio muzika. Beeinant mišku, pamiršau visas savo bėdas. Gamtos tyloje buvau pati su savimi.
Tas ryto vaizdas man nuolat švysteli prieš akis, jo nepamiršiu dar ilgai. Rudens ryto grožis malonus sielai. Jums atrodo įprastas rudens rytas, bet man jis buvo ypatingas... Negaliu įvardyti kuo, bet tas rytas buvo tiesiog nuostabus...
Mato Slančiausko progimnazijos 8b klasės mokinė
Aš bijau žmonių,
Dėl to užsidedu netikrą šypseną ir kaukę.
Bijau, ką galvos apie įvairumą minčių.
Aš bijau žmonių.
Neturėčiau bijoti jų melų ir pašaipų.
Bijau jų juodų juokų
Dėl to su muzika aš paslepiu tą baimę.
Aš bijau žmonių,
Dėl to užsidedu netikrą šypseną ir kaukę.