
Naujausios

Į Žagarės kultūros centro antrojo aukšto mažąją salę susirinkusius žiūrovus pasitiko scenografija, primenanti Svėdasų, netoli kurių Malaišių kaime gimė Juozas Tumas–Vaižgantas, bažnytėlę: ant sienos skaidrėse iškilo altorius, aplink išdėliotos švietė žvakės. Tekstus skaitė žagariečiai: Roma Stankienė, Kęstutis Labanauskas, Andrius Petkauskas, Loreta Ripskytė, Kamilė Augustauskaitė, Elvina Mikalauskaitė, Rugilė Jurgilevičiūtė, Justas Pamparas. Skambėjo Kosto Astrausko pjesės „Vaižgantas“ ištraukos, Juozo Tumo–Vaižganto apsakymai, Antano Miškinio, Aldonos Puišytės, Gražinos Cieškaitės, Kazio Inčiūros, Petro Vaičiūno ir kitų autorių kūryba, kurią lydėjo muzikiniai intarpai.
Skaitovų lūpomis J. Tumas–Vaižgantas prabilo tarsi gyvas.Toks, koks buvo – ryški asmenybė, – branginęs laisvę, Tėvynę, negalėjęs taikstytis su negerovėmis valdžioje ir kalbantis lyg šiandien: „Lietuvos troboje–valstybėje pasidarė nebegeras oras – pilna troba partijų, daug patarimų ir dar daugiau tuščio klegesio. Erzelis, maišatis, netvarka.“
Renginį režisavo Žagarės kultūros centro vadovė, režisierė Aida Visockienė. Jis organizuotas pagal Žagarės KC valstybinės reikšmės renginių konkurse laimėtą projektą „Turiu dvi mylimąsias – Lietuvą ir knygą“, skirtą rašytojui Juozui Tumui–Vaižgantui, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba.
Pagal minėtą projektą vyko visas ciklas renginių: J. Tumo–Vaižganto kūrybai ir asmenybei skirta konferencija, vietos bažnyčioje parodyti Šiaulių dramos teatro spektaklio „Nebylys“ etiudai, organizuotos kūrybinės–edukacinės iliustracijų dirbtuvės „Napalys darbus dirba“, kurias vedė iliustratorė ir grafikos dizainerė Ieva Juknytė, žinių turnyras „Pagal dėdes ir dėdienes“, kurį lydėjo „Chanson trio“ koncertinė programa.
Juozas Tumas–Vaižgantas mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, kur pradėjo domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais „Aušroje“, pamėgo rusų literatūros klasikų L. Tolstojaus, I. Turgenevo, N. Nekrasovo kūrybą. Pats mėgino rašyti eiles, prozą.
Baigęs gimnaziją ir paklusdamas tėvų valiai įstojo į Kauno kunigų seminariją. Baigęs ją 1893 metais buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją, o netrukus perkeltas į Mosėdį, kur aktyviai pradėjo dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje. Jis dirbo laikraščiuose, žurnaluose, dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę, įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme, dėstė Vytauto Didžiojo universitete.