
Naujausios
„Prispaudė kolegė, pasakiusi, kad jos gimtadieniui nieko daugiau nereikia, tik mano knygos. Tad nebebuvo kaip išsisukinėti“, – apie lemiamą postūmį išleisti savo kūrybos rinkinį „Sidabrei“ prasitarė autorė. Nelengva buvę eilėraščius atrinkti, atrodė, kad ir tas nelabai vykęs, ir anas nedera prie bendros struktūros. Jos svarstymus šiek tiek apmalšinti padėjo literatų klubo vadovės Alinos Jonaitienės pastebėjimas, kad reikia pritildyti vidinį kritiką.
Aušros Lukšaitės–Lapinskienės kūryboje ryškus laikinumo pojūtis, netekties motyvas, tačiau nekrentama į pesimizmo prarają, ieškoma šviesos, bendravimo stebuklo. Pati ji teigia nelaikanti savęs poete, bet tvirtai galinti pasakyti esanti literatūros žmogus, kuris nė dienos negyvena be knygos. Eilėraštis ateina kaip svečias – jei spėja jį užrašyti, virsta „kūnu“. Dažniausiai rašyti paskatina gilūs – skaudūs ir džiaugsmingi – išgyvenimai.
A. Lukšaitė–Lapinskienė yra baigusi lietuvių kalbos ir literatūros bei anglų kalbos studijas. Dėstė gimnazijoje, dabar dirba savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje. Jos tekstai buvo spausdinti „Sidabrėje“, „Šiaulių krašto“ kultūriniame priede „Atolankos“, kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“, literatų klubo „Audruvė“ almanachuose.
Rašytojas Vytautas Kirkutis apie joniškietės kūrybą atsiliepia taip: „Įdomi kūrėja. Savita kūryba, daugiasluoksnė, gili, nesuvaidinta. Rami eilėraščių tėkmė, tačiau toje ramybėje slypi būties trapumas, laikinumo dramatizmas... Visa tai užkoduota ir knygos pavadinime – „Dar esu“. Buvimo džiaugsmas – esu, ir laikinumo nuojauta – dar...
Labai įdomu būtų pamatyti ir paskaityti Aušros esė rinkinį. Galbūt autorė jį sudėlios, o Joniškio rajono savivaldybė padės išleisti? Ir dar – nepamirškime pasiūlyti Aušros pirmosios knygos Zigmo Gėlės premijos pirmųjų knygų konkursui. Tikrai verta.“
Knygą „Dar esu“ išleido leidykla „Gelmės“. Ją puošia dukros Justės Lapinskaitės iliustracijos.