Kūčių vakaro spektaklis vėl sušildys

Vėl nu­kels į pa­sa­ką

Kul­tū­ros cent­ro sa­lė vėl bus sau­sa­kim­ša, pil­na šven­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių vei­dų, ku­rie šyp­so­sis, lauk­da­mi ste­buk­lo, at­si­ver­sian­čio prieš akis, pra­si­sklei­dus sce­nos užuo­lai­doms.

Ten kaž­kur nu­si­drieks ma­žas žve­jų kai­me­lis, pa­pras­tas, be įmant­ry­bių, di­din­gos ar­chi­tek­tū­ros ir is­to­ri­jos, bet jau­kus, sa­vas, su ma­ža baž­ny­tė­le ir gra­žiu, vie­nin­te­liu sa­lo­je ro­žių krū­mu.

Iš sa­los žvelg­da­mi į že­my­ną gy­ven­to­jai ma­tys spin­din­čias švie­sas ir gal­vos, koks ten gra­žus pa­sau­lis. O kar­tą iš to pa­sau­lio pa­no­rės at­vyk­ti dama–karalienė. Bet tą die­ną kaip tik pra­dės pliaup­ti lie­tus tar­si iš ki­bi­ro. No­rė­da­ma, kad di­din­go­ji vieš­nia ne­suš­lap­tų, ro­žę pri­žiū­rin­ti mer­gai­tė nu­ska­bys vi­sus žied­la­pius, jais nu­ber­da­ma ta­ką ir už­klo­da­ma pur­vą. Ka­ra­lie­nė at­vyks, bet gra­žiau­sio­sios ro­žės gy­ven­to­jai jai ne­be­ga­lės pa­ro­dy­ti. Jos žie­dai bus vir­tę ko­jas nuo pur­vo ir drėg­mės sau­gan­čiu ki­li­mu.

Ka­ra­lie­nė vis­ką su­pras ir už nuo­šir­du­mą, ge­ru­mą pa­ža­dės at­ga­ben­ti kai­me­liui sta­ti­nes gin­ta­rų, ku­riuos jie ga­lė­tų par­duo­ti ar­ba pa­puoš­ti sa­vo na­mus. Ta­čiau ne­ti­kė­tai ji mirs, o pa­ža­dai liks neiš­pil­dy­ti.

Kai­me­lio žmo­nės pa­trauks į že­my­ną ir užeis bai­si aud­ra, kils po­tvy­nis. Gal jiems bū­tų lem­ta nu­skęs­ti, jei ne mer­gai­tės ge­ras dar­bas. Iš už de­be­sų pa­si­ro­dys ka­ra­lie­nės at­vaiz­das su di­džiu­liu glė­biu ro­žių. Jos nu­kris po ko­jo­mis ir su­si­jungs į ta­ką, lai­min­gai iš­ve­sian­tį į kran­tą.

Kvies pa­jaus­ti bend­rys­tę

„Tai ra­šy­to­jos Eleo­no­ros Far­jeon pa­sa­ka „Skur­do sa­los ste­buk­las“. Ši au­to­rė ly­gi­na­ma su le­gen­di­ne Ast­ri­da Lindg­ren. Jos kū­ry­ba pa­mo­kan­ti, bet švie­si, su lai­min­ga pa­bai­ga. Ji tei­gia, kad už bet ko­kius, kad ir ma­žus, ge­rus dar­bus vi­sa­da ateis at­ly­gis. Pa­sa­ka ke­lias­luoks­nė, tu­rin­ti ne vie­ną li­ni­ją. Ją ga­li­me su­sie­ti su šian­die­na, juk ma­žas, skur­dus žve­jų kai­me­lis tai tar­si pro­vin­ci­ja, ku­rios at­skir­tis nuo di­džių­jų mies­tų tik au­ga. O neį­vyk­dy­tas ka­ra­lie­nės pa­ža­das – lyg nuo­lat mus su­gun­dan­tys po­li­ti­kų rin­ki­mi­niai lo­zun­gai“, – pa­žvelg­ti į ka­lė­di­nį vai­di­ni­mą sa­vaip siū­lo Ža­ga­rės kul­tūos cent­ro di­rek­to­rė, re­ži­sie­rė Ai­da Vi­soc­kie­nė.

Vai­di­ni­mas vyks vė­lai 22 va­lan­dą 30 mi­nu­čių, po šven­tų­jų mi­šių Ža­ga­rės baž­ny­čio­je. Šie­met prie kū­čių va­ka­ro šven­tės kū­ri­mo pri­si­dės kle­bo­nas And­rius Val­čiu­kas, ku­ris su or­ga­ni­za­ci­jo­mis, pa­vie­niais žmo­nė­mis kvies po pa­mal­dų apie de­šim­tą va­ka­ro į kie­me­lį prie bu­vu­sios vais­ti­nės pa­si­vai­šin­ti karš­ta ka­ka­va ir me­duo­liais. Kad vi­si pa­si­šil­dy­tų ir pa­jaus­tų bend­rys­tę.

Tra­di­ci­jai jau 23-eji me­tai

Ka­lė­dų nak­ties vai­di­ni­mai Ža­ga­rė­je vyks­ta jau 23-ejus me­tus. Idė­ja ki­lo ka­dai­se pa­kal­bė­jus su cho­reog­ra­fe Sand­ra Pau­la­vi­čie­ne, ku­ri pri­si­mi­nė, kad Kur­šė­nuo­se kaž­ka­da taip pat bu­vo pa­ro­dy­tas spek­tak­lis kū­čių nak­tį. Tą min­tį pa­si­ga­vus ji bu­vo iš­ne­šio­ta, iš­liū­liuo­ta ir iki šiol tę­sia­ma, kas­met, per kiek­vie­nas kū­čias.

Pir­ma­sis spek­tak­lis bu­vo pa­sta­ty­tas pa­gal Os­ka­ro Vail­do kū­ri­nį „Lai­min­gas prin­cas“, ir po to, tik jau su ki­tais ak­to­riais, sce­no­je at­gi­męs dar po­rą kar­tų. Da­bar pa­ti ak­to­re, dai­ni­nin­ke ta­pu­si re­ži­sie­rės duk­ra Iza­be­lė Vi­soc­kai­tė ta­da bu­vo gal dve­jų me­tų, at­si­neš­ta į šven­tę ant ran­kų. Tuo me­tu spek­tak­ly­je šo­ko la­bai daug vai­kų, o vi­sas pa­si­ro­dy­mas vy­ko vė­lai, apie dvy­lik­tą nak­ties, tad ma­žie­ji da­ly­viai tė­ve­lių die­ną bu­vo pa­mig­dy­ti, kad iš­tver­tų.

Spek­tak­liai kei­tė­si, bet vi­sa­da juo­se gy­ven­da­vo ka­ra­liai ir prin­ce­sės. Tik šį­kart to­kių per­so­na­žų ne­bus. Žve­jų kai­me­lio gy­ven­to­jai vil­kės dai­liais li­no rū­bais ir bus vi­si ly­gūs, be so­cia­li­nių sluoks­nių pa­si­skirs­ty­mo, be ran­gų.

Vai­di­no net šei­mo­mis

„Vai­di­no­me O. Vail­do „Lakš­tin­ga­lą ir ro­žę“, „Žvaigž­dės vai­ką“, Šar­lio Pe­ro, Han­so Kris­tia­no An­der­se­no pa­sa­kas ir kt. Į pa­sta­ty­mus įtrauk­da­vau ir ki­tų kū­ri­nių iš­trau­kas, poe­zi­ją. Kar­tą ne­tgi įpy­nė­me Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus „Vė­li­nių“ nuo­tru­pas. Dau­giau­sia ka­lė­di­nė­je pa­sa­ko­je pa­si­ro­do vai­kai. Ko­kius il­gus teks­tus jie at­kal­ba, ypač at­lie­kan­tys pa­grin­di­nius vaid­me­nis! Daž­nai to­kie mo­ki­niai dar da­ly­vau­ja spor­te, lan­ko me­no mo­kyk­lą, – pa­sa­ko­ja A. Vi­soc­kie­nė. – Bū­ta me­tų, kai vai­di­no be­veik vien ber­niu­kai: Ar­vy­das Jo­nai­tis, Arū­nas Ge­džius, Da­rius Lap­ko, Nag­lius... Jie tie­siog gy­ven­da­vo kul­tū­ros na­muo­se, su be­ga­li­niu en­tu­ziaz­mu, de­gan­čio­mis aki­mis re­pe­tuo­da­vo, pa­tys ga­mi­no, da­žė kar­dus, ku­bus de­ko­ra­ci­joms.“

Spek­tak­liuo­se vai­di­no bro­liai ir se­su­tės, tė­vai ir vai­kai: Rus­nė, Vil­tė, Ad­ri­ja Pro­ko­pen­ko, Bri­gi­ta ir Gab­rie­lė Mit­ri­kai­tės, Sa­man­ta, Bri­gi­ta Gri­nū­tės su tė­čiu Ri­čar­du Gri­niu­mi, tė­vas ir sū­nus Si­gi­tas ir Ri­čar­das Bud­riai, ma­ma su vai­kais Kris­ti­na, El­vi­na ir Ra­fae­lis Mi­ka­laus­kai. Ne kar­tą spek­tak­liuo­se pa­si­ro­dė Do­vai­nė Si­čio­vai­tė, Iza­be­lė Vi­soc­kai­tė, Do­vi­lė Le­vins­kai­tė, Mar­ty­na Vai­čiu­lyt, Vi­ta­lis Či­žaus­kas. Šie­met ka­ra­lie­nės vaid­me­nį at­liks Faus­ta Šu­ky­tė. Vi­sų ne­su­mi­nė­si. O kur dar vai­kai ne tik iš Ža­ga­rės. Iš Gai­žai­čių stro­piai re­pe­ti­ci­jas lan­ko Do­mas Ši­mai­tis, ku­ris praė­ju­siais me­tais pri­kal­bi­no kar­tu ir drau­gą Jus­tą Stab­raus­ką iš Juo­dei­kių. Ne pir­mą kar­tą vai­din­ti ruo­šia­si ir Vil­niu­je gy­ve­nan­ti mer­gai­tė, ku­rios ma­ma ki­lu­si iš Ža­ga­rės. Per­so­na­žus kū­rė bū­si­mi įvai­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vai: da­bar ka­riš­kiai, ban­ki­nin­kai, me­ni­nin­kai, mo­ky­to­jai...

Re­ži­sie­rei sta­tant spek­tak­lį pa­de­da ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius And­rius Pet­kaus­kas, sū­nus Liud­vi­kas ir ki­ti bend­ra­min­čiai, bend­ra­žy­giai, bet ku­rių nie­kas ne­bū­tų įma­no­ma. De­ko­ra­ci­jas meist­rau­ja Vai­do­tas Ste­po­na­vi­čius.

Pu­sė sa­lės ar­tis­tų

Ai­dai Vi­soc­kie­nei kar­tą įstri­go bu­vu­sio Ža­ga­rės gim­na­zi­jos mo­ki­nio ka­ri­nin­ko Ig­no Slad­ke­vi­čiaus, su ku­riuo vy­ko su­si­ti­ki­mas, min­tis: yra tiek daug praė­ju­sių­jų spek­tak­lių mo­kyk­lą, kad jei­gu vi­si at­si­sto­tų, sa­lė­je su­da­ry­tų dau­giau kaip pu­sę žiū­ro­vų. Iš vi­so su šo­kė­jais, ma­suo­tės da­ly­viais spek­tak­liuo­se per tuos 23-ejus me­tus re­ži­sie­rė skai­čiuo­ja apie 500 vai­kų, jau­nuo­lių ir suau­gu­sių­jų. Juk tai – vos ne dvi­gu­bai dau­giau nei da­bar mo­ko­si Ža­ga­rės gim­na­zi­jo­je!

Kas juos trau­kė re­pe­tuo­ti, mo­ky­tis teks­tus, o po kiek me­tų su­grįž­ti pa­si­žiū­rė­ti, kaip se­ka­si ki­tiems? Tur­būt ki­toks, ne­for­ma­lus bend­ra­vi­mas, ga­li­my­bė at­si­skleis­ti, pa­ro­dy­ti sa­ve. Ir, ži­no­ma, ši­lu­ma.

„Aš vi­sa­da re­pe­tuo­jant ra­gi­nu, ska­ti­nu vai­di­nan­čius vie­nas ki­tą lies­ti – paim­ti už ran­kos, pa­glos­ty­ti pe­tį. Taip ku­ria­mas bend­ru­mas, kon­tak­tas, kad ne­bū­tu­me po vie­ną, at­ski­ri. To pa­ties lin­kė­čiau ir vi­siems žiū­ro­vams, ža­ga­rie­čiams, laik­raš­čio skai­ty­to­jams“, – kvie­čia re­ži­sie­rė ir Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė.

Sa­vo vai­kys­tės kū­čias A. Vi­soc­kie­nė pri­si­me­na švie­siai: vi­sa­da na­muo­se sto­vė­da­vo di­de­lė pa­puoš­ta eg­lė, atei­da­vo Ka­lė­dų Se­nis, anuo­met vai­din­tas Se­niu Šal­čiu, vi­si na­mai dvelk­da­vo švie­saus at­mi­ni­mo tė­ve­lio iš Lat­vi­jos par­vež­tų aza­li­jų žie­dais, ve­te­ri­na­ri­jos, kur jis dir­bo, kie­me, bū­da­vo iš­lie­ja­mas le­das ir įsi­kur­da­vo čiuo­žyk­la.

Na­mie vi­sa­da bū­da­vo mė­gia­ma Lat­vi­jos te­le­vi­zi­ja, iš ku­rios jau­na re­ži­sie­rė sė­mė­si idė­jų de­ko­ra­ci­joms, rū­bams. Ža­vė­jo lat­vių lais­vu­mas dai­nų šven­tė­se, kai jie dai­noms pri­tar­da­vo ju­de­siais. O kur dar trans­liuo­ti Rai­mon­do Pau­lo va­ka­rai. Iš ten atė­jo sko­nio ir gro­žio pa­jau­ti­mas.

Šven­čių Ai­da lau­kia ir da­bar. Su­de­da ant sta­lo gra­žiau­sius in­dus, pa­klo­ja dai­lią stal­tie­sę, už­de­ga žva­kių. Po vai­di­ni­mo grį­žu­si ra­miai at­si­sės nu­slū­gus įtam­pai, ir nie­ko ne­bus ge­riau, kaip ap­ka­bin­ti sa­vo vai­kus – Iza­be­lę ir Liud­vi­ką.