
Naujausios


Vėl nukels į pasaką
Kultūros centro salė vėl bus sausakimša, pilna šventiškai nusiteikusių veidų, kurie šypsosis, laukdami stebuklo, atsiversiančio prieš akis, prasiskleidus scenos užuolaidoms.
Ten kažkur nusidrieks mažas žvejų kaimelis, paprastas, be įmantrybių, didingos architektūros ir istorijos, bet jaukus, savas, su maža bažnytėle ir gražiu, vieninteliu saloje rožių krūmu.
Iš salos žvelgdami į žemyną gyventojai matys spindinčias šviesas ir galvos, koks ten gražus pasaulis. O kartą iš to pasaulio panorės atvykti dama–karalienė. Bet tą dieną kaip tik pradės pliaupti lietus tarsi iš kibiro. Norėdama, kad didingoji viešnia nesušlaptų, rožę prižiūrinti mergaitė nuskabys visus žiedlapius, jais nuberdama taką ir užklodama purvą. Karalienė atvyks, bet gražiausiosios rožės gyventojai jai nebegalės parodyti. Jos žiedai bus virtę kojas nuo purvo ir drėgmės saugančiu kilimu.
Karalienė viską supras ir už nuoširdumą, gerumą pažadės atgabenti kaimeliui statines gintarų, kuriuos jie galėtų parduoti arba papuošti savo namus. Tačiau netikėtai ji mirs, o pažadai liks neišpildyti.
Kaimelio žmonės patrauks į žemyną ir užeis baisi audra, kils potvynis. Gal jiems būtų lemta nuskęsti, jei ne mergaitės geras darbas. Iš už debesų pasirodys karalienės atvaizdas su didžiuliu glėbiu rožių. Jos nukris po kojomis ir susijungs į taką, laimingai išvesiantį į krantą.
Kvies pajausti bendrystę
„Tai rašytojos Eleonoros Farjeon pasaka „Skurdo salos stebuklas“. Ši autorė lyginama su legendine Astrida Lindgren. Jos kūryba pamokanti, bet šviesi, su laiminga pabaiga. Ji teigia, kad už bet kokius, kad ir mažus, gerus darbus visada ateis atlygis. Pasaka keliasluoksnė, turinti ne vieną liniją. Ją galime susieti su šiandiena, juk mažas, skurdus žvejų kaimelis tai tarsi provincija, kurios atskirtis nuo didžiųjų miestų tik auga. O neįvykdytas karalienės pažadas – lyg nuolat mus sugundantys politikų rinkiminiai lozungai“, – pažvelgti į kalėdinį vaidinimą savaip siūlo Žagarės kultūos centro direktorė, režisierė Aida Visockienė.
Vaidinimas vyks vėlai 22 valandą 30 minučių, po šventųjų mišių Žagarės bažnyčioje. Šiemet prie kūčių vakaro šventės kūrimo prisidės klebonas Andrius Valčiukas, kuris su organizacijomis, pavieniais žmonėmis kvies po pamaldų apie dešimtą vakaro į kiemelį prie buvusios vaistinės pasivaišinti karšta kakava ir meduoliais. Kad visi pasišildytų ir pajaustų bendrystę.
Tradicijai jau 23-eji metai
Kalėdų nakties vaidinimai Žagarėje vyksta jau 23-ejus metus. Idėja kilo kadaise pakalbėjus su choreografe Sandra Paulavičiene, kuri prisiminė, kad Kuršėnuose kažkada taip pat buvo parodytas spektaklis kūčių naktį. Tą mintį pasigavus ji buvo išnešiota, išliūliuota ir iki šiol tęsiama, kasmet, per kiekvienas kūčias.
Pirmasis spektaklis buvo pastatytas pagal Oskaro Vaildo kūrinį „Laimingas princas“, ir po to, tik jau su kitais aktoriais, scenoje atgimęs dar porą kartų. Dabar pati aktore, dainininke tapusi režisierės dukra Izabelė Visockaitė tada buvo gal dvejų metų, atsinešta į šventę ant rankų. Tuo metu spektaklyje šoko labai daug vaikų, o visas pasirodymas vyko vėlai, apie dvyliktą nakties, tad mažieji dalyviai tėvelių dieną buvo pamigdyti, kad ištvertų.
Spektakliai keitėsi, bet visada juose gyvendavo karaliai ir princesės. Tik šįkart tokių personažų nebus. Žvejų kaimelio gyventojai vilkės dailiais lino rūbais ir bus visi lygūs, be socialinių sluoksnių pasiskirstymo, be rangų.
Vaidino net šeimomis
„Vaidinome O. Vaildo „Lakštingalą ir rožę“, „Žvaigždės vaiką“, Šarlio Pero, Hanso Kristiano Anderseno pasakas ir kt. Į pastatymus įtraukdavau ir kitų kūrinių ištraukas, poeziją. Kartą netgi įpynėme Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ nuotrupas. Daugiausia kalėdinėje pasakoje pasirodo vaikai. Kokius ilgus tekstus jie atkalba, ypač atliekantys pagrindinius vaidmenis! Dažnai tokie mokiniai dar dalyvauja sporte, lanko meno mokyklą, – pasakoja A. Visockienė. – Būta metų, kai vaidino beveik vien berniukai: Arvydas Jonaitis, Arūnas Gedžius, Darius Lapko, Naglius... Jie tiesiog gyvendavo kultūros namuose, su begaliniu entuziazmu, degančiomis akimis repetuodavo, patys gamino, dažė kardus, kubus dekoracijoms.“
Spektakliuose vaidino broliai ir sesutės, tėvai ir vaikai: Rusnė, Viltė, Adrija Prokopenko, Brigita ir Gabrielė Mitrikaitės, Samanta, Brigita Grinūtės su tėčiu Ričardu Griniumi, tėvas ir sūnus Sigitas ir Ričardas Budriai, mama su vaikais Kristina, Elvina ir Rafaelis Mikalauskai. Ne kartą spektakliuose pasirodė Dovainė Sičiovaitė, Izabelė Visockaitė, Dovilė Levinskaitė, Martyna Vaičiulyt, Vitalis Čižauskas. Šiemet karalienės vaidmenį atliks Fausta Šukytė. Visų nesuminėsi. O kur dar vaikai ne tik iš Žagarės. Iš Gaižaičių stropiai repeticijas lanko Domas Šimaitis, kuris praėjusiais metais prikalbino kartu ir draugą Justą Stabrauską iš Juodeikių. Ne pirmą kartą vaidinti ruošiasi ir Vilniuje gyvenanti mergaitė, kurios mama kilusi iš Žagarės. Personažus kūrė būsimi įvairiausių profesijų atstovai: dabar kariškiai, bankininkai, menininkai, mokytojai...
Režisierei statant spektaklį padeda renginių organizatorius Andrius Petkauskas, sūnus Liudvikas ir kiti bendraminčiai, bendražygiai, bet kurių niekas nebūtų įmanoma. Dekoracijas meistrauja Vaidotas Steponavičius.
Pusė salės artistų
Aidai Visockienei kartą įstrigo buvusio Žagarės gimnazijos mokinio karininko Igno Sladkevičiaus, su kuriuo vyko susitikimas, mintis: yra tiek daug praėjusiųjų spektaklių mokyklą, kad jeigu visi atsistotų, salėje sudarytų daugiau kaip pusę žiūrovų. Iš viso su šokėjais, masuotės dalyviais spektakliuose per tuos 23-ejus metus režisierė skaičiuoja apie 500 vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų. Juk tai – vos ne dvigubai daugiau nei dabar mokosi Žagarės gimnazijoje!
Kas juos traukė repetuoti, mokytis tekstus, o po kiek metų sugrįžti pasižiūrėti, kaip sekasi kitiems? Turbūt kitoks, neformalus bendravimas, galimybė atsiskleisti, parodyti save. Ir, žinoma, šiluma.
„Aš visada repetuojant raginu, skatinu vaidinančius vienas kitą liesti – paimti už rankos, paglostyti petį. Taip kuriamas bendrumas, kontaktas, kad nebūtume po vieną, atskiri. To paties linkėčiau ir visiems žiūrovams, žagariečiams, laikraščio skaitytojams“, – kviečia režisierė ir Žagarės kultūros centro direktorė.
Savo vaikystės kūčias A. Visockienė prisimena šviesiai: visada namuose stovėdavo didelė papuošta eglė, ateidavo Kalėdų Senis, anuomet vaidintas Seniu Šalčiu, visi namai dvelkdavo šviesaus atminimo tėvelio iš Latvijos parvežtų azalijų žiedais, veterinarijos, kur jis dirbo, kieme, būdavo išliejamas ledas ir įsikurdavo čiuožykla.
Namie visada būdavo mėgiama Latvijos televizija, iš kurios jauna režisierė sėmėsi idėjų dekoracijoms, rūbams. Žavėjo latvių laisvumas dainų šventėse, kai jie dainoms pritardavo judesiais. O kur dar transliuoti Raimondo Paulo vakarai. Iš ten atėjo skonio ir grožio pajautimas.
Švenčių Aida laukia ir dabar. Sudeda ant stalo gražiausius indus, pakloja dailią staltiesę, uždega žvakių. Po vaidinimo grįžusi ramiai atsisės nuslūgus įtampai, ir nieko nebus geriau, kaip apkabinti savo vaikus – Izabelę ir Liudviką.