
Naujausios
Vyrai drebėjo, moterys verkė, bet niekas nesitraukė
Dalia Zabulionienė, kaip ir dabar, tuomet dirbo Joniškio hidromelioracijoje, jos vyras Remigijus – krašto apsaugos pareigūnas, savanoriškai užėmęs Tėvynės laisvės gynybos pozicijas Parlamente. Ir kai išgirdo pranešimą, jog šalis pavojuje, kvietimą važiuoti į Vilnių, moteris su bičiule Jūrate Montrimiene nedvejodama ėmė ruoštis – kirbėjo viltis, gal nors akimirkai pavyks su vyru pasimatyti.
– Kai pamačiau tą kvietimą ateiti ir prisiminti, labai sujaudino. Iki ašarų. Tuo lemtingu momentu aš palikau mažą vaiką mamai ir išvažiavau. Reikia įsivaizduoti, ką ji tuo metu išgyveno, matydama per televiziją paskutinius vaizdus iš užgrobiamo bokšto. Juk nei paskambinti, nei pasakyti nebuvo galimybių. Tą naktį išties buvo baisu. Neapsakoma baimė. Šūviai, tankų drebinamas grindinys... Vieno momentu dar užgeso šviesa, košmaras. Nežinau, ar išties buvo, kas nebijojo? Bet niekas nesitraukė net raginami. Kai visi susikibom rankom, jaučiau, net šalia stovėję vyrai drebėjo kaip epušės lapai. O mes, moterys, ėmėme verkti. Kaip dabar atsimenu, priėjo joniškietis Antanas Rudis: „Ko verkiat? Bijot? Imkit česnakinės duonos!“ – pasakoja Dalia Zabulionienė, kuriai tuo lemtingu laikotarpiu buvo 27-eri.
Rimantas Petraitis buvo vienas iš tų, kuris vardan visų laisvės, suteikė žmonėms galimybę važiuoti į Vilnių – tam reikalui davė savo tuomet turėtos turizmo agentūros autobusą. „Atvažiavę nueinam į štabą, klausiam, kur joniškiečiams stovėti. Sako, saugosit Parlamentą prie fontanų. Taip ir stovėjom, kokiomis penkiomis eilėmis, susikibę, visą naktį giedodami, garsiai melsdamiesi. Po to, kai prie televizijos bokšto nuaidėjo šūviai, išgyvenome nejaukų laukimą. Juk turėjo tankai atvažiuoti ir prie Parlamento. Įtampa atslūgo jau tik paryčiais. Verkėm ir glebėsčiavomės,“ – mena V. Petraitis.
Užsirūkė net nerūkantys
Į susitikimą dar kartą išgyventi tą vienybę atėjo ir du Parlamento gynėjai, krašto apsaugos savanoriai Kazimieras Gaidjurgis ir Vladas Petraitis, budėję prie pagrindinio įėjimo. Vyrai teigia tą naktį išgyvenę iki šiol nepatirtą jausmą – stiprybė ir žmonių vienybė tiesiog tvyrojo ore. „Tačiau, kai pranešė, jog tankai nuo televizijos bokšto pasuko ir važiuoja link Aukščiausiosios tarybos, visi vyrai užsirūkė. Net tie, kurie tokio įpročio neturėjo,“ – prisiminė K. Gaidjurgis.
– Mes nebuvom vieni. Kiekvieną rytą nuotaikos pakelti ir pasikalbėti prieidavo Parlamente tuomet dirbęs Nepriklausomybės akto signataras Gintaras Ramonas, dukart aplankė Vytautas Adomaitis, tuometis Joniškio rajono tarybos pirmininkas, Leonas Karaliūnas, Vidmantas Staniulis, kiti. Ūkininkas Juozas Čiuta atvežė kaimiškų gėrybių pasistiprinti – dešrų, kumpio, lašinukų... – Vl. Petraitis kalbėjo apie to meto bendrą visų indėlį, kas kuo galėjo, tuo ir prisidėjo, siekiant to, kas užsibrėžta.
Išpildykime žuvusiųjų svajones
Žagarietė Valerija Normantienė 1991-ųjų sausio 7-tąją į Vilnių atvyko visai kitais reikalais, tačiau, prasidėjus neramumams, nematė reikalo apsisukti ir važiuoti namo. Kaip tik sausio 7 dieną buvo pakeltos kainos, sukilo jedinstveninkai, su savo raudonomis vėliavomis išsirikiavę prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Lietuvos patriotai išsirikiavo prie Parlemento. Visas tas dienas savo pozicijų Valerija neapleido. Savo atstovėjo, nesutęžo, Priešingai – rėmėsi į šalia stovinčius nepažįstamus tautiečius ir sėmėsi tvirtybės, ir pati ta stiprybe su šalia stovinčiu dalinosi, šildėsi iš jų rankų imdama karštos arbatos puodelį ar sumuštinį. „Su mumis buvo žmonių su ukrainiečių, baltarusių, latvių vėliavomis. Stebėjau, kaip prie parduotuvės, kur žmonės išsirikiavę laukė duonos, rusakalbė moteris ragino : „Davaitie, paspiešim, Landsbergis na pomošč zaviot...“ („Nagi, paskubėkim, Landsbergis į pagalbą kviečia...“)
– Kai klausia, ar mes dar tokie pat vieningi ir stiprūs, tikiu, bėda ir šiandien mus suvienytų. Mes tikrai galime išpildyti laisvės kovotojų, paaukojusių brangiausią, ką turėjo, – gyvybę, svajones. Tereikia kiekvienam iš mūsų sėti gerumą, vengti pykčio, pavydo, pagaliau kviečiu dažniau apkabinti savo vaikus, nusišypsoti. Mažais darbais galime nuversti kalnus. Tai ir bus mūsų stiprybė, – kalbėjo Žagarės šviesuolė.
Kas važiuos?
Karolis Bačionis sausio 12-ąją po eilinio budėjimo kaip tik grįžo iš Vilniaus, o naktį paskambinę giminaičiai pranešė: sostinėje jau šaudo. Paskambino kaimynui Justinui Gendvilui: „Blogai. Ką daryt?“ Karolis, Justinas ir jo žmona Angelė verkdami bėgo prie Savivaldybės. „Ant laiptų mikrofonas ir kokie penki žmonės. Sako, laukiantys autobuso į Vilnių, bet niekas neduoda – per mažai žmonių. Ką daryt? Einu ieškoti tarybos pirmininko V. Adomaičio. Sutarėm, kad reikia žmones organizuoti. Nuėjau pas dekaną J. Dobilaitį, kad žmones po pamaldų pakviestų, o aš – per pažįstamus. Nueinu pas mokytoją Vytautą Bylą. Sakau, reikia važiuoti į Vilnių. Žmona verkšlena, kad pasiligojus, prašo nevažiuoti... O Mokytojas jai : „Aš nevažiuosiu. Kitas nevažiuos. Tai kas tada važiuos?“ ir ryžtingai apsisprendė,“ – lyg vakarykščiais prisiminimais dalinosi K. Bačionis.
Julius Lukys jį papildo: tą sekmadienį, po kruvinųjų išpuolių, išvažiavo net trys joniškiečių autobusai: LAZ-ą vairavo Vytautas Čiuberkis, Bariūnų „Latviją“ – Albinas Kundrotas, o Stasys Adomaitis Vilniun vežė žagariečius su savanoriais.
Provokacijų egzaminas išlaikytas
Janina Šimaitienė susitikimo metu į sausio 13-ąją pažvelgė kitomis akimis: provokacijų nepriklausomybę atkūrusiai jaunai Lietuvai buvo daug. „Į tuos įvykius ėjome nuo pat Kovo 11-osios. Sugrąžinta nepriklausomybė buvo labai trapi – juk prasidėjo blokados, prieš nepriklausomybę veikė Jedinstvos grupuotė, savo juodą darbą dirbusi, deja, ir Joniškyje. Jau nuo gruodžio mėnesio kiekvieną penktadienį pašto dėžutėje rasdavau raginimą šeštadienį, 11 val. būti prie Aukščiausiosios Tarybos. Rengdavausi ir važiuodavau. Apsauga į fojė įleisdavo, bet niekas nesutiko, niekas taip ir nežinojo, kas žmones į sostinę kviečia. Dabar aišku, tai irgi buvo provokacija prarasti budrumą. Po vieno tokio savaitgalio budėjimo kartu budėjęs gydytojas iš Širvintų paklausė, gal ką iki autobusų stoties pavežti. Įsėdau aš ir dar vienas skuodiškis. Gydytojas pakeliui su reikalais sustojo. O mane skuodiškis ragina pasižiūrėti dešinėn. Atsisuku – stovi Joniškio ATĮ autobusas, iš kurio lipa man pažįstami joniškiečiai ir skuba į Sporto rūmus – tuo metu ten vyko Jedinstvos organizuotas suvažiavimas... Taip graudu pasidarė. Ir tą kruvinąją naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją šalies rajonuose jedinstvininkai dalinosi valdžią, skirstėsi pareigas, kurias turėjo pradėti eiti jau sausio 14-ąją, tik jau kitai valdžiai. Toks susirinkimas ir pareigų pasiskirstymas vyko ir Joniškyje – labai gerai žinoma, kur, kada ir kas organizavo... O ir vėliau tų skaudžių įvykių fone man į akis vienas gerai žinomas partinis veikėjas, joniškietis sakė: „Važiuojam, Janina, į Vilnių. Pasiimkim šakes – Lansbergį nudursim...“ O aš jam: „Ne, tu jo nenudursi, aš jį savo kūnu uždengsiu“, – susitikimo metu savo prisiminimais dalinosi J. Šimaitienė.