
Naujausios
Piešimas padėdavo susikoncentruoti
Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Maldenių filiale surengtoje parodoje skaitytojus pasitiko lentynose išrikiuoti Kornelijos Taunytės darbai: juoda grafika ir piešiniai akriliniais dažais, kuriuose vienur išryškėja merginos profilis, o geriau įsižiūrėjus išlenda dar keli mistinių būtybių veidai, kitur – rangosi vijokliai, gula skirtingų faktūrų detalės. Kažkur atsiveria įsivaizduojamas sūkurys ar mūšio scena, krenta ilgos kasos, skleidžiasi sparnai. Pamatyti šiose abstrakcijose galima tiek, kiek leidžia vaizduotės polėkis.
Terminas „fraktalas“ kilęs iš lotyniško žodžio „fractus“, kuris reiškia „sudarytas iš dalių“ ir yra naudojamas tiek matematikoje, tiek įvardinant mus supančius reiškinius. Fraktalinės chaotiškai besikartojančios formos, sudarančios tam tikrą tvarką, sutinkamos visur aplinkoje: tai ir debesys, ir kalnagūbrių viršūnės, gėlių žiedlapiai, jūros bangos, medžių lapuose atsikartojanti paties medžio forma.
„Mano darbai ne visai atitinka magiškųjų fraktalų apibrėžimą, kadangi tos abstrakcijos piešiamos negalvojant, kai ranka pati vedžioja linijas, o aš sąmoningai dėlioju detales, – sako autorė Kornelija Taunytė. – Piešdavau nuo mažens. Iš pradžių bandžiau kopijuoti gamtą, bet tėčiui sekėsi geriau nei man. Vėliau mokykloje per pamokas tiesiog vedžiodavau sąsiuvinio kampe visokias geometrines figūras ir po truputį „įklimpau“. Šis piešimas man padėdavo susikaupti, sukoncentruoti dėmesį ir kartu išreikšdavau savo vidinius potyrius. Aš dar ieškau, atradinėju naujas formas, technikas.“
Pasuko muzikos keliu
Nors Kornelija lankė Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklą, bet pasuko į muziką, o ne dailę. Nuo devynerių metų įstojo į fortepijono klasę, nors mokytojai iš pradžių siūlė rinktis dainavimą. Papildomai mokėsi groti antru instrumentu – gitara.
„Dar prieš stodama į meno mokyklą kažkodėl svajojau apie kankles. Ir po to sužinojau, kad mano mama kadaise jomis grojo. Turbūt genai“, – šypsosi jaunoji menininkė.
Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykloje jai sekėsi. Nacionaliniame pianistų ir stygininkų Balio Dvariono vardo konkurse tapo diplomante. Ir jau žinojo savo kelią siesianti su muzika, tam skatino ir jos mokytoja Aušra Tiškevičienė. Tad baigdama Joniškio „Saulės“ pagrindinę mokyklą maldeniškė daug negalvojusi nuvežė dokumentus į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus. Ten sako iškart pasijutusi sava, tarp tokių pat „paplaukusių“. Merginai pagal mokyklos projektą teko koncertuoti Šiaurės Lietuvos dvaruose, Šiaulių „Rūtos“ kavinėje, net ir groti vestuvėse. Grodavo solo, kaip akompaniatorė, ir kartu su smuikininke Enrika Švenyte iš Naujosios Akmenės.
Nors buvo dideli mokymosi krūviai, tačiau bendramokslių ir pedagogų nuoširdus bendravimas tai atsvėrė. Su džiaugsmu ji prisimena fortepijono mokytoją Laimutę Mameniškytę. Ten besimokydama mergina leido sau daugiau atsiverti, išsiveržti visoms kūrybinėms galioms.
Dėmesys apleistiems pastatams
„Nebuvau labai stropi, daug ir ilgai negrodavau. Užtat be galo daug vaikščiodavau, eidavau prie Talšos ežero, rašydavau, ėmiau fotografuoti. Iš to kai kas gimė. Šiuo metu turiu projektėlį instagrame, kurį vykdau maždaug nuo 2017 metų – su dujokauke fotografuojuosi prie apleistų pastatų, netvarkytose miškų teritorijose. Iš pradžių tame įžvelgiau savanaudiškumo gyslelę, nes visi dabar nori kažkur save parodyti, bet vėliau atradau prasmę. Nes noriu, kad žmonės atkreiptų dėmesį į tas apleistas vietas, ne tik gadinančias vaizdą, bet kartais ir pavojingas, nes gali užgriūti, kažką sužeisti. Dujokaukė simbolizuoja ir klimato kaitos problemas, kita vertus, nelabai noriu rodyti veido, tegul tai būna anonimiškas žmogus. Juk bet kuris ten gali būti, svarbiausia yra rodoma vieta.“
Kornelija pasakoja kol kas tokių apleistų vietų ieškanti daugiausia Šiaulių, Joniškio, ypač – Maldenių, Žagarės apylinkėse, kaimyninėje Latvijoje. Dabar tam galės atsidėti daugiau, nes neseniai grįžo iš Olandijos, kur po studijų Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje praleido metus. Ten kelis mėnesius dirbo įmonėje, gaminusioje plastikinius langus.
Iš Olandijos grįžo į gimtinę
„Ten buvo daug lietuvių, lenkų. Vaikinai turėdavo išpjauti stiklo paketus, o merginos klijuodavome. Darbas nebuvo labai sunkus, ir nesudėtingas. Bet po kiek laiko prasidėjo viršvalandžiai, kurie tęsėsi savaitę, paskui jau mėnesį. Dirbdavome nuo šešių ryto iki penkių vakaro“, – prisimena Kornelija. Gal būtų ir ilgiau plušėjusi, bet turėjo kitų planų, susijusių su menais: susirado bičiulių, su kuriais norėjo kurti muzikinę grupę, svarstė galimybę ir savo paveikslais prekiauti gatvėse ar kavinėse.
„Tačiau buvau labai naivi. Norint pardavinėti, reikia leidimų. Groti gatvėje galima, bet mums nepasisekė suderinti repeticijų. Tad nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir šiuo metu noriu čia pagyventi. Patiktų groti kavinėse, tik reikia daugiau drąsos įgauti, pasisiūlyti. Nepametu svajonės ir apie savo muzikinę grupę. O kol kas esu Užimtumo tarnybos klientė, dalyvauju jų jaunimui skirtame projekte, gal kažko mokysiuosi. Kadangi muzika, menai mane ramina, net turiu dar vieną planą, kaip atsvarą – mokytis remontuoti, „tiuninguoti“ automobilius. Technika mane domina, traukia adrenalinas“, – prisipažįsta Maldeniuose gyvenanti jauna, talentinga mergina.
Lietuva jai patinka, čia savi žmonės, šiltas bendravimas. Bet jei nepasiseks, galbūt keliaus vėl į Olandiją ar kitą Europos šalį.