
Naujausios
MŪSŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJAS 2019
Konkursui pristatė kolegos
Konkursui „Mūsų valstybės tarnautojas 2019“ logopedę ekspertę Laimą Paulauskienę Joniškio švietimo centro darbuotojų vardu pristačiusi direktorė Rasa Kelpšienė laiške rašo: „Ji aktyvi, veikli, kūrybinga, yra ne tik puiki specialistė, bet ir žmogus, norintis padėti vaikams, šeimoms spręsti jų problemas. Ji subūrė tėvų, auginančių autistiškus vaikus, savipagalbos grupę. Užmezgė ryšius su kitų Lietuvos miestų tėveliais. Jau šeštus metus iš eilės ji yra Joniškio rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės tarnybos tęstinio projekto „Lietaus vaikai ir jų draugai“ iniciatorė ir vykdytoja. 2019 metų projekto tikslas – padėti dalyviams nuodugniai suprasti psichinės sveikatos saugojimo būtinumą ir savižudybių prevencijos svarbą. Kartu su metodininke Dainora Danilevičiene ji parengė ir įgyvendino ilgalaikę programą „Autizmo paradoksas: sutrikimas ar leidimas į genijų pasaulį?“ Ši programa sulaukė didelio susidomėjimo.
Ji taip pat įkūrė „Šeimos mokyklėlę“, skirtą šeimoms šviesti ir skatinti. Tai – tik keletas jos nuveiktų darbų per praėjusius metus.“
L. Paulauskienė dirba ir vaikų darželyje „Vyturėlis“.
Suprato, ką išgyvena tėvai
Apie autizmo spektro sutrikimų ir Aspergerio sindromą turinčius vaikus logopedė ekspertė Laima Paulauskienė galėtų kalbėti ir kalbėti. Viskas prasidėjo 2008-aisiais metais, kai ji, pateikusi paraišką, buvo atrinkta dalyvauti septynerius metus besitęsusiame Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro projekte „Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo(-si) formų plėtra“, kurio dalyviai buvo rengiami tapti specialiojo ugdymo konsultantais–lektoriais. Tąkart jai trims savaitėms teko išvykti tobulintis ir semtis žinių į Daniją, Olandiją, Angliją, kur pamatė, kaip dirbama su didelių ir labai didelių poreikių vaikais.
„Pasaulyje apie autizmą žinoma seniai, dar 1940 metais du gydytojai – amerikietis psichiatras Leo Kaneris ir austras pediatras Hansas Aspergeris – nepriklausomai vienas nuo kito atrado šį vystymosi sutrikimą, kuris būdingas apytiksliai 0,5 procento amerikiečių vaikų. O Lietuvoje šia tema imta kalbėti tik prieš gerą dešimtmetį, kai atsirado geresnė diagnostika ir padaugėjo išaiškintų atvejų. Aš supratau, ką išgyvena mamos ir tėčiai, auginantys tokį vaiką. Šis paslaptingas raidos sutrikimas atsiranda tarsi iš niekur. Sveiki vaikai dėl neaiškių priežasčių kažkuriuo augimo tarpsniu atsiriboja nuo aplinkos, nustoja bendrauti, menksta jų kalbos, adaptavimosi visuomenėje įgūdžiai, jie tampa nesocialūs, nerimąstingi, agresyvūs tiek kitiems, tiek sau. Tie vaikai tarsi atsiduria už sienos be langų ir durų. Šeima labai išgyvena, kartais net kaltina save. Norėdama padėti, 2013 metais subūriau autizmo spektro sindromą turinčių vaikų šeimas,“ – pasakoja Laima Paulauskienė.
Nuo savipagalbos pokalbių iki konferencijų
Iš pradžių į savipagalbos grupę mamos rinkdavosi kartą per mėnesį ir, padedamos specialistės, dalinosi savo asmeniniais išgyvenimais, kaip priėmė gyvenimo išbandymą, kokie mokymo būdai pasiteisino.
„Kai kurioms moterims buvo sunku kalbėti, pasiūliau rašyti. Dar tebeturiu jų laiškus. Su kokia meile tos mamos rašo apie savo vaikus! Atsiklaususi ir gavusi leidimą skaičiau jų tekstus, žinoma, neminėdama rašiusiųjų pavardžių, įvairiose konferencijose. Sugraudinau dideles auditorijas“, – atvirai sako Joniškio rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės tarnybos specialistė.
Maždaug po metų, kai mamos tarpusavyje jau buvo išsipasakojusios ir atsitiesusios, pribrendo laikas pasikviesti specialistų iš šalies. Laima Paulauskienė parengė projektą Savivaldybės socialinės paramos ir sveikatos skyriui ir gavo lėšų (paraiška finansuojama jau šešerius metus iš eilės – aut. past.). Pirmaisiais metais su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais bei tėveliais vykta į Kurtuvėnų žirgyną patirti žirgų terapiją, važiuota į Robotikos mokyklą. Mamos pageidavo meninių užsiėmimų, tad buvo pakviesta dailės terapijos specialistė iš Šiaulių Elena Kasparavičienė.
Po to pastebėta, kad trūksta žinių pedagogams, specialistams, dirbantiems su tokiais vaikais. Buvo pradėti kviesti lektoriai iš Kauno, Vilniaus, organizuoti mokymai. Praėjusių metų rudenį Joniškyje vyko susitikimas su Aspergerio sindromą turinčiu Tomu Eicher-Lorka, kuris pasakoja savo istoriją, kaip mokėsi gyventi būdamas, koks yra, baigė fotografijos studijas, sukūrė šeimą.
„Aspergerio sindromas yra šių laikų aktualija. Tai – žmonės, kurie neturi intelekto sutrikimų, yra protingi ir neretai išskirtinai gabūs matematikai, anglų kalbai, informacinėms technologijoms. Tai – jų „arkliukas“. Tačiau jie kitaip komunikuoja, kitaip „perskaito“ aplinkinių mimiką, nesupranta neverbaliai siunčiamų signalų, todėl turi socialinio bendravimo sunkumų. Jų labai laki vaizduotė. Štai, berniukas nupiešė dangų ir mokytoja klausia: „Kodėl jis oranžinis?“ Vaikas negali to žodžiais paaiškinti, jis taip mato, ir juk taip gali būti. Kartais Aspergeriai painiojami su elgesio sutrikimų turinčiais vaikais, bet pastarieji taisykles laužo visada, o turintieji minėtą sindromą niekada taisyklių nelaužys, jei iš anksto bus susitarta, paaiškinta. Jiems kaip tik didelį nerimą kelia situacijos, kurioms nėra taisyklių arba jos nebūna įvardintos. Pastebėta, kad vaikučių su Aspergerio sindromu neretai susilaukia itin aukšto intelekto tėčiai“, – aiškina L. Paulauskienė.
Įkūrė „Šeimos mokyklėlę“
Logopedė, kurios pagrindinis darbas – įvertinti vaiko kalbą ir teikti rekomendacijas mokytojams, tėvams, sako, kad ji nori būti ne vien logopede, mokytoja, bet žmogumi, su kuriuo visada galima pasitarti. Prieš metus ji įkūrė „Šeimos mokyklėlę“ besilaukiančioms mamoms, norėdama, kad jos jau šiame periode galvotų apie būsimo vaiko kalbos raidą. Kadangi norinčių dalyvauti būsimų mamyčių atsirado vos kelios, L. Paulauskienė į užsiėmimus pakvietė ir jau esamus jaunus tėvelius. Į pirmą susitikimą susirinkusiųjų ji klausė, kuo tarnyba galėtų pasitarnauti, kokių žinių suteikti. Pageidavimų buvo įvairių: kaip formuoti saugų vaiko prieraišumą, kad jis blogai nesijaustų pradėjęs lankyti darželį, kaip valdyti pyktį, norėta sužinoti daugiau apie emocinį intelektą, vaiko pažintinių gebėjimų ugdymą. Pagal tėvelių lūkesčius sudaryta 24 valandų programa.
„Šiemet dirbame ir su ikimokyklinukų tėveliais. Beje, jie galės ateiti su mažaisiais: suaugusiesiems vyks paskaitos, mokymai, o su vaikais užsiims kolegė Dainora Danilevičienė, žais edukacinius žaidimus. Tai paskatins ateiti į mokymus ir tuos tėvelius, kurie neturi kur palikti savo mažųjų vakarais pasiėmus iš darželio. Kitąmet planuojame dirbti ir su pradinukų, vėliau – paauglių tėveliais. Mano tikslas – suvienyti Joniškio tėvelių bendruomenę, ir kad žmonės kreipęsi išeitų patenkinti, gavę atsakymus į visus jiems rūpimus klausimus“, – sako Laima Paulauskienė.
Pats geriausias darbas
Į darbą, kurį dabar vadina pačiu geriausiu pasaulyje, nes jaučiasi save realizuojanti ir esanti reikalinga, L. Paulauskienė atėjo iš Joniškio „Aušros“ vidurinės mokyklos, kuri tuo metu reorganizavosi į išgrynintą gimnaziją, o kaip tik Švietimo centre kūrėsi pedagoginė psichologinė tarnyba. Dar anksčiau pagal paskyrimą, baigusi tuometinį Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių Universitetas) ir įgijusi logopedės–specialiosios pedagogės išsilavinimą, septynerius metus dirbo Žagarės specialiojoje internatinėje mokykloje.
„Mokykloje svajojau apie medikės profesiją, domėjausi psichologinėmis studijomis. Šiauliuose šių studijų nebuvo, o galimybių išvykti į kitą miestą tuo metu irgi neturėjau. Išsamiau sužinojusi apie defektologijos (specialiosios pedagogikos ir logopedijos) studijas supratau, kad būtent jos atitiks mano lūkesčius, nes daug žinių suteikiama apie žmogaus fiziologiją, anatomiją, neurologiją, amžiaus tarpsnių psichologiją. Paklausiau savo širdies ir neapsirikau. Esu laiminga, atsukusi laiką atgal – nieko nekeisčiau“, – įsitikinusi Laima Paulauskienė.