Naujausios
Gruodžio 23 d. „Sidabrės“ numeryje:
--- „Gyvenom ir nugyvenom. Kiek čia seniai, atrodo, vestuves atšokom?!“ – sako iškart po Naujųjų, sausio 14 dieną, 80-metį švęsiantis Kalnelio kaimo gyventojas Klemas Bačianskas. Ne taip seniai vyras grįžo iš ligoninės – mėnesį laiko žmona Irena su sūnumi Raimondu kiekvieną vakarą vyrą ir tėvą lankė Šiaulių ligoninėje. Irena ir dabar į namus grįžusį savąjį Klemą lepina, nenustygsta vietoje, teiraujasi, gal jos žmogui ko nors trūksta, rūpi, gal ko jam norisi. Klemas – Irenos gyvenimo karalius – tas, kuris visą gyvenimą buvo šalia, užjautė, užvadavo… Jų namuose stogas nesikilnojo, langai nedužo, ir muštynių, grumtynių namų sienos nematė. Ir vienas nuo kito nei vienai dienai nebuvo niekur išėję. Rudeniui baigiantis, praktiškai paskutinėmis jo dienomis, lapkričio 28-ąją, Irena ir Klemas Bačianskai minėjo santuokos 55-ąjį jubiliejų – smaragdines vestuves. Žiedais dar sykį neapsimainė, prie altoriaus pažadų vienas kitam nedalino, nes ir taip vienas kitą jaučia, be žodžių supranta, kaip jiems kartu gera, kaip jiems kartu gera, kaip jiems viens kito reikia. O meilė? Per tiek dešimtmečių neblėsta, ji tik gilėja.
--- Kastancija Tamašauskaitė surengtoje kalėdinėje mugėje ant prekystalio dėliojo tokių artimų, gamtiškų, lietuvišką pajautą suvirpinančių spalvų mezginius, – šalius, kaklo movas, kepuraites, megztinius, – o nuo veido nenyko šviesi šypsena. „Aš dar neatsidžiaugiu ramybe kaime. Tai – ideali vieta gyventi – netoli miškas, upė Švėtė, karjerai ir tokios gražios lietuviškos lygumos, kur toli matyti. O dar protėvių šaknys čia įaugusios, tai mano tapatybės dalis“, – „Sidabrei“ pasakojo moteris, grįžusi iš Norvegijos po 13 metų svečioje šalyje ir įsikūrusi nuošaliame Minčaičių kaime. Nors prabėgo jau geras pusmetis, sako, kartais dar kuris nors vietinių paklausia, iš kur ji atsiradusi ir ko tokiame užkampyje apsistojusi. Bet pojūtis, kad yra ten, kur turi būti, kur širdyje jauku, gera, – pats tvirčiausias argumentas ir atsakymas.
---Gruodžio 5-oji tapo nauju slenksčiu Vladimiro Džigajevo ir Artūro Žymanto gyvenimuose. Abu vyrai iš grupinio gyvenimo namų Joniškyje persikėlė į apsaugotą būstą, kur jau be institucinės pagalbos savarankiškai gyvena, dviese dalinamiesi buities darbais, tvarkydami savo biudžetą. Be to, Vladimiras Džigajevas turi darbą, kuriuo labai didžiuojasi, o Artūras lanko socialines dirbtuves Joniškio socialinių paslaugų ir užimtumo centre, kur užsiima įvairiais rankdarbiais. Tai – pirmas Jurdaičių socialinės globos namų įsteigtas apsaugotas būstas, direktorė Adelė Pociuvienė sako, kad ateityje jų bus ir daugiau, nes įstaigoje yra žmonių, kurie jau galėtų gyventi savarankiškai.
Plačiau bei kitos rajono naujienos – antradienio laikraštyje.