Naujausios
Sausio 16 d. „Sidabrės“ numeryje:
--- 2026-ieji Eugenijui Armonavičiui ypatingi – metų pabaigoje, gruodžio 6-tąją, minės darbinės veiklos 25-metį. Šis elegantiškos laikysenos, sportiškas vyras su pilnomis lėkštėmis maisto lyg pramoginių šokių aikštelėje virtuoziškai, užtikrintai, techniškai saugiai nardo tarp stalų ir žmonių. Eugenijus ketvirtį amžiaus pašventė padavėjo profesijai restorane "Žilvinas" ir dėl pagarbos svečiui, nepriekaištingo etiketo daugeliui klientų yra tapęs reprezentaciniu įstaigos veidu. Turbūt klaidingai manėte, kad padavėjais dirba tik studentai. Anaiptol. Eugenijus penkiasdešimtmetį perlipęs dirba ir tuo mėgaujasi. "Kaip faina grįžti ir matyti, kad tu dar esi, kad tu čia dar dirbi!" – tokiais žodžiais Eugenijų restorane sveikina prieš 15–20 metų iš Joniškio į Lietuvą ir platųjį pasaulį gyventi ir kurti išvykę kraštiečiai, grįžtantys trumpoms viešnagėms į tėviškę ir aplankantys savo ankstyvos jaunystės mylimą pasilinksminimų vietą.
--- 1991 metų sausis buvo neramus. Sausio 8 d. jedinstvininkai ir Lietuvos komunistai, pasinaudodami kainų padidinimu, prie Aukščiausiosios Tarybos surengė protesto mitingą, bandė įsiveržti į pastatą. V. Landsbergis per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją pakvietė Lietuvos žmones ateiti paremti savo valdžios. Nuo pat sausio 9 d. ryto virš Vilniaus skraidė sovietų kariniai sraigtasparniai ir mėtė skrajutes, kuriuose rašyta, neva Lietuvos Parlamentas ir Vyriausybė veda respublikos gyventojus į pražūtį. Sausio 10 d. M. Gorbačiovas pareikalavo nedelsiant, iki sausio 11 d. 15 val. atkurti SSRS konstitucijos galiojimą, atšaukti visus anksčiau priimtus „nekonstitucinius“ aktus. Sovietų kariškiai tą dieną vieną po kito užima atskirus objektus Kaune ir Vilniuje. Įvykiai vystėsi ir keitėsi žaibo greičiu. O ką tuo metu galvojo Joniškyje gyvenę žmonės? Ką jautė ir kaip reagavo, ar Lietuva gyvens, ar bus laisva? Tokį pokalbių vakarą sausio 13-ąją Joniškio kultūros centre vedė LRT žurnalistas Edvinas Kučinskas. Atnaujinti prisiminimus ir to meto išgyventus jausmus aktualu net ir po 35-erių metų nuo tų tragiškų, o kartu ir pergalingų įvykių, turint omenyje, kad ir šiandien to nerimo daug, neužtikrintumo dėl rytdienos – taip pat. Prisiminimais dalinosi tuometinis rajono Tarybos pirmininkas Vytautas Adomaitis, buvusi tarybos narė Regina Leknickienė, buvęs pasienietis, Parlamento gynėjas Vladas Petraitis, buvo ir niekada savo poelgių ir būsenos neafišavusių – teatro režisierė Violeta Tuomaitė, skaistgirietė Jolanta Sidorovienė, gidė Dalia Motik.
--- Joniškio kraštas, ypač jo rytinė dalis (dabar Kriukų seniūnija), į rytus nuo Virčiuvio upės, iki 1795 m. priklausiusi Trakų vaivadystės Upytės pavietui, garsėjo dvarais, kurių nemažai nuo XVII a. vidurio valdė iš Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kilusios baltvokiečių riterijos giminės. Viena tokių giminių buvo baronai Landsbergiai, kurie įsigijo Lieporų Albrechtavo (dabar Mygūnai), Lieporų Judeikių (prie pat Lietuvos–Latvijos sienos) (1741), Vengriškių (1760) ir Darginių (1740) dvarus (nė vienas neišliko). Ilgiausiai šeima valdė Vengriškių (1760–~1850) dvarą. Jų palaikai amžino poilsio atgulė Kriukų šventoriaus ir parapijinėse kapinėse (antkapiniai paminklai mūsų dienų nepasiekė). Ši giminė gali didžiuotis ir giliomis šaknimis – ištakos siekia net XI–XII a. Vestfalijos žemėje, Vokietijoje.
Plačiau bei kitos rajono naujienos – penktadienio laikraštyje.