Kovarnis savo gelbėtojams rodo aukščiausio pasitikėjimo ir draugystės ženklus

Urtės Čirpytės nuotrauka
Sima ir Gintautas Čirpiai užaugino štai tokią žmogaus bendrystę vertinančią Varną. Mažytį, nusilpusį paukštuką rado išmestą iš lizdo, kaip nereikalingą...
Liepos 28 d. „Sidabrės“ numeryje:

Skaistgiriečių Simos ir Gintauto Čirpių namuose nuo vasaros pradžios gyvena Varna – tokį vardą šeimos nariai davė išmestam iš lizdo mažyčiam, nusilpusiam kovarniukui, kurį vaikščiodami rado Žagarės parke.
Nelaimėlis tikrai nebūtų išgyvenęs arba tapęs kažkieno lengvu grobiu. Tačiau paukšteliui labai pasisekė, nes buvo šildytas šiltose ir rūpestingose, geros širdies žmonių rankose. Kurį laiką šeima stebėjo, kaip elgsis medžiuose gyvenantys kovarniai – gal puls ginti, kovoti už savo jauniklį? Pasak Simos, suaugę paukščiai nerodė jokios reakcijos ar susidomėjimo. Šeima suprato: mažylis nebereikalingas. Tiesiog pamestinukas.

* * *

Joniškio miesto jubiliejinės šventės istorinėje turgavietėje UAB „Joniškio duona“ pristatė dar niekur nerodytą ir neragautą sveikesnę naujieną – net keturių rūšių „Protėvių“ duoną – ruginę, su sėlenomis, su sėklomis ir šviesią. Susidomėjusieji galėjo išragauti visus jos skonius, o pageidaujantys galėjo jos ir įsigyti.

„Joniškio duona“ direktorius Simonas Čalnaras prekymečiu šventės metu liko patenkintas: žmonės viską išragavo ir viską, ką kepėjai atvežė, išpirko. Vadinasi, patiko, jei drįso paragauti, o paragavę pirkti!

Šios „Joniškio duonos“ naujienos – „Protėvių“ duonos – ir šiandien dar nėra prekyboje, tad skaitytojai teiraujasi: kada laukti, kada ir kur šios duonos ieškoti?

* * * 

Šie metai pagal Rytų (kinų) kalendorių yra Arklio (Raudonojo Ugninio) metai. O arklio ir žmogaus draugystė remiasi abipusiu pasitikėjimu ir pagarba. Šie gyvūnai išsiskiria jautrumu, todėl greitai perpranta žmogaus emocijas ir tampa puikiais guodėjais bei pagalbininkais. Norint užmegzti gilų ryšį, svarbu suprasti žirgo elgseną ir taikyti natūralaus bendravimo principus. Tai patvirtina Skilvionių kaime, savo vaikystės vienkiemyje gyvenanti Irena Jasaitienė, nepaprastą meilę šiems eikliems gyvuliams jaučianti nuo vaikystės. 79-tojo gimtadienio rugsėjį sulauksianti moteris sodyboje per gyvenimą su ypatingu ryšiu augino ne vieną arklį. Ne tik savo. Vien karves tris dešimtmečius melžusi moteris savo valia tiesiogine to žodžio prasme gelbėjo ir globojo, kaip kūdikius augino ką tik gimusius ūkio kumeliukus, likusius be mamos... Šiandien jos sodyboje visai ne dėl darbų, o dėl grožio akims ganosi juoda kumelė Maja. Eilinė, bet labai stropi ir sąžininga kaimo moteris – karvių melžėja, lauko darbų darbininkė, kiaulių, veršelių prižiūrėtoja, šiems darbams atidavusi net 42 metus, sunkiausiais metais buvo principinga bendrovės Valdybos narė ir viena iš iniciatorių, kad bendrovė būtų stipri ir nepalaužiama. Deja, laikas yra reliatyvus ir kintantis dydis. Bet Irena niekuo nesiskundžia.

Plačiau bei kitos rajono naujienosantradienio laikraštyje.