Uždarytose kapinėse laidotuvių maršai tebeskamba

Lina RUDNICKIENĖ

Rukuižių kaimo gyventoja, 73-ejų Stasė Vipartienė jau porą mėnesių neranda sau vietos po to, kai iš kapines administruojančios bendrovės atstovo sužinojo, jog pas amžiną atilsį vyrą, palaidotą 2015 metų rudenį Raktuvės piliakalnio papėdėje, pati negalės atgulti. Tai labai skaudi žinia moteriai, kartu su vyru nugyvenusiai 52 metus. Kapus administruojančios įmonės atstovas pataręs St. Vipartienei viskuo, kur atguls po mirties, pasirūpinti dabar, kol dar gyva… Turbūt tai precedento neturintis pasiūlymas gyvam rūpintis savo būsimomis laidotuvėmis. Ir ėmė moteris rūpintis, tačiau jau du mėnesius neranda atsakymo, galės ar negalės atgulti amžino poilsio pas vyrą. Nesulaukusi kreipėsi į redakciją. Ruošiant publikaciją spaudai paaiškėjo daugiau: seniai uždarytose arba neveikiančiose kapinėse juridiškai jokie laidojimai negalimi, tačiau laidotuvių procesijos čia teberengiamos. Kas savivaliauja: seniūnai, išduodami leidimus laidoti, ar mirusiųjų artimieji, laidojantys be leidimų? Į šį klausimą turbūt atsakys jau Kultūros paveldo departamento specialistai ir valstybiniai inspektoriai.

Raktuvės piliakalnyje esančios kapinės neveikiančių kapinių statusą turi nuo 1998-ųjų, tačiau karts nuo karto čia vyksta laidotuvių ceremonijos, todėl žmonės nori žinoti, kodėl sąlygos čia pasilaidoti – kiekvienam skirtingos

Plačiau: "Sidabrė" sausio 5 d.