Istorikas Garuozos mūšiui suteikė reikšmingą vietą

Loreta RIPSKYTĖ

Joniškio Baltojoje sinagogoje pristatyta istoriko Tomo Baranausko knyga „Garuozos mūšis. Šaltiniai ir interpretacijos“ į Lietuvos istoriografiją sugąžina nepelnytai užmirštą 1287 metais vykusį Garuozos šilo mūšį, kuriame susigrūmė Žiemgalos, taigi ir dabartinės Šiaurės Lietuvos dalies, kariai su Livonijos ordinu. Autorius mano, kad vien fakto, jog žiemgaliai buvo Lietuvos sąjungininkai ir pavaldiniai, turėtų pakakti jam užimti deramą vietą, o pagal žuvusių vokiečių riterių skaičių mokslininkas jį gretintų su Saulės mūšiu.

Išsamių mūšio tyrimų nebuvo

Lietuvos edukologijos universiteto lektorius, istorikas Tomas Baranauskas knygos įvade klausia: „Ar Garuozos mūšis istoriografijoje nuvertinamas ir ignoruojamas pagrįstai? Gal jam trūksta „lemtingumo“ – juk istoriografijoje ne kartą buvo teigiama, kad pergalė prie Garuozos nepakeitė žiemgalių likimo?“ Ir čia pat atsako, kad norint kalbėti apie mūšio reikšmę visų pirma reiktų jį ir pasekmes nuosekliai bei išsamiai išnagrinėti. O to niekada nebuvo padaryta, Lietuvos istorikų darbuose 1287 metų kovo 26 dieną įvykusi kova ignoruojama.

„Eiliuotoje Livonijos kronikoje Garuozos mūšis aprašytas išsamiausiai, Tą epizodą eiliuotai išverčiau. Daug kas man pačiam rašant knygą tapo atradimu“, – prisipažino istorikas, supratęs, kad pagal turimus šaltinius tenka kitaip išdėlioti išvadas.

Lemiamas laisvės kovų etapas

1279–1290 metai laikomi paskutiniu žiemgalių sukilimu.

1279 metais vadovaujant Nameisiui prasidėjusios kovos 1281 metais laikinai sustojo sudarius paliaubas. T. Baranauskas primena, kad Nameisis iškart pasidavė kunigaikščio Traidenio globai, tad su Ordinu vyko ne vien žiemgalių, bet visos tuometinės Lietuvos valstybės kova ir ją jis linkęs vadinti labiau ne sukilimu, bet karu.

Mūšiai tarp žiemgalių ir Livonijos ordino atsinaujino 1285 metais, kai magistras Vilekinas vėl pradėjo pulti Žiemgalą ir prie Tervetės pilies pasistatė Heiligenbergo pilį. Tai buvo lemiamas žiemgalių laisvės kovų etapas, karo zona apėmė teritoriją, kurioje stovėjo Duobelės, Raktės (Žagarės) ir Sidabrės pilys.

1287 metų kovo pradžioje žiemgalių suformuoti pulkai patraukė į Rygą. Nors jos užimti nepavyko, bet pasukę dešiniuoju Dauguvos krantu žiemgalių kariai apgulo Ikškilę. Ten prisiplėšę daug grobio jie paliko miestą skendintį liepsnose.

Mūšio tikslas buvo pasiektas

Livonijos krašto magistras Vilekinas, išklausęs pasiuntinio naujienas, paskubomis sukomplektavo kariuomenę ir surengė atsakomąjį žygį. 1287 metų kovo 26 dieną miške prie nedidelio upelio įvyko Garuozos mūšis, kuriame žiemgaliai sumušė Livonijos krašto kariuomenę. Mūšyje žuvo ir magistras Vilekinas, 33 ordino broliai, gausybė kitų aukštų ordino žmonių, tad pagal Ordino netektis istorikas T. Baranauskas jį prilygina Saulės mūšiui. Mūšiui Ordinas nebuvo tinkamai pasiruošęs. Nors į jį patraukė 40–50 riterių, galėjusių vesti 4000–5000 asmenų kariuomenę, karių sugebėta surinkti tik 500, kai žiemgalių buvo 1400. Be to, prieš mūšį Ordino kariai nakčiai apsistojo įsirengę stovyklavietę, kurią priešininkai išžvalgė ir suskaičiavo visas pajėgas. Tad rytą vokiečiai buvo užklupti, kai kurie net nespėję stoti į rikiuotę.

Garuozos mūšio tikslas buvo pasiekti, kad vokiečiai pasitrauktų iš 1286 metais pastatytos Heiligenbergo pilies ir tada sukilusioje Žiemgalos dalyje nebeliktų nė vienos Ordino kontroliuojamos pilies. Tai žiemgaliams pavyko. Ir tik daugiau kaip po trijų dešimtmečių 1321 metais Livonijos ordino ekspansija vėl prasidėjo.

Pusė Žiemgalos liko Lietuvos sudėtyje

Taip pat ilgai nesuvoktas faktas, kad būtent Garuozos mūšio pasekmė, jog pusė Žiemgalos liko Lietuvos valstybės sudėtyje. Žiemgala įsivaizduotos tos žemės, kurios buvo nukariautos Vokiečių ordino ir vėliau tapo Latvijos dalimi. Beje, Latvijoje išliko senieji regionų – Kuršo, Žiemgalos, Sėlos – pavadinimai. Lietuvoje viskas „pakišta“ po Aukštaitijos ir Žemaitijos pavadinimais, Žiemgalos regiono nelieka. Tik dabar jis atgaivinamas vietos gyventojų sąmonėje.

Tiesa, įdomus faktas: kunigaikštis Gediminas 1323 metais dokumentuose save tituluoja lietuvių ir rusėnų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu. Tad lietuviškoji Žiemgala nėra Ordino valdoma.

Knyga vainikavo renginių ciklą

Prie Garuozos mūšio atminimo skatinimo itin prisideda visuomeninė organizacija Žiemių pradas „Simkala“, kuri su Joniškio Istorijos ir kultūros muziejumi kelerius metus organizavo karo lauko stovyklas, mūšio inscenizacijas, konferencijas, išleido atminimo medalį ir pašto ženklą. O 2017-aisiais, pasak muziejininko Dariaus Vičo, ciklą renginių vainikavo Tomo Baranausko knyga. Garuozos mūšiui skirtą knygą parašyti istoriką paskatino būtent „Simkalos“ vadovas Andrius Bitaitis.

Renginį dūdmaišio ir kanklių melodijomis bei dainomis papildė senąja istorija besidomintys atlikėjai iš Latvijos ir Alytaus, buvo eksponuojami dailininko Artūro Slapšio tapyti paveikslai – Garuozos mūšio vaizdai ir nežinomo žiemgalių karvedžio portretas. O kraštiečio tautodailininko Viktoro Žilinsko paveikslą su Latvijoje tekančiu Garuozos upeliu Joniškio Žiemgalos–Aukštaičių draugijos pirmininkė Dzintra Elga Irbytė ir organizacijos narys Jonas Ivanauskas įteikė knygos autoriui T. Baranauskui.

Pasak istoriko Tomo Baranausko, Garuozos mūšio tikslą, kad vokiečiai pasitrauktų iš 1286 metais pastatytos Heiligenbergo pilies ir tada sukilusioje Žiemgalos dalyje nebeliktų nė vienos Ordino kontroliuojamos pilies, žiemgaliams pavyko pasiekti

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

„Sidabrė“ 2018 m. sausio 27 d.