
Naujausios


Gintaras Mačiulis, buvęs Mato Slančiausko gimnazijos, tuomet dar 3-osios vidurinės, moksleivis, turėjo būti namų ūkio meistras – po devintos klasės tokią profesiją pasirinko Joniškio žemės ūkio mokykloje. Tačiau diplomą padėjo į stalčių. Įstojęs mokytis į Kauno technologijos universitetą, siekė statybos inžinieriaus išsilavinimo. Bet... tapo krepšinio teisėju. Jo karjeros kreivė stabiliai kyla į viršų. Pradėjęs teisėjo karjerą Kauno mėgėjų krepšinio lygoje, netrukus žengė į Lietuvos krepšinio lygą. Šiemet G. Mačiulis jau pradeda trečiąjį sezoną kaip Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) kategorijos teisėjas. O šis spalis patiesė dar vieną kilimą jo karjeroje – 36-erių kraštietis pakviestas į FIBA Čempionų lygą. Tokią garbingą teisę Lietuvoje turi tik keturi šalies krepšinio teisėjai, Gintaras – penktas.
Joniškiečiai Angelė ir Gediminas Mačiuliai užaugino tris sūnus. Vidurinysis Gintaras trečioje klasėje besimokydamas su dar trim bendraamžiais pravėrė sporto salės duris, nedrąsiai priėjo prie jaunųjų krepšininkų „kalvio“ Petro Veikalo. Žinojo, kad šis treneris renka naują vaikų, gimusių 1982–1983 metais, grupę. Gintaras nebuvo išskirtinis. Tačiau treneris nesuabejojo – priėmė ir nenusivylė – pareigingas, drausmingas, darbštus vaikas nepraleisdavo treniruočių, buvo aktyvus, varžybose dalyvavo, kol baigė devynias klases. 186 cm ūgio vaikinas buvo pakviestas ir į rajono rinktinę „Žaibas“. Čia ir prasidėjo kelias į didįjį krepšinį – varžybos Lietuvos čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose. Vienais metais iš Rygos Joniškio rinktinė, kurios sudėtyje buvo ir komandos gynėjas Gintaras, grįžo su sidabro medaliais.
Laisvas nuo krepšinio treniruočių laikas irgi buvo skirtas... krepšiniui. Kaip ir dauguma vaikų, Gintaras buvo susižavėjęs to meto krepšinio žvaigždėmis – Šarūnu Marčiulioniu, Arvydu Saboniu. Nepriklausomos Lietuvos televizija tuo metu jau ėmė transliuoti NBA rungtynes – dievaičiu tapo Maiklas Džordanas.
– Buvo toks didelis susidomėjimas, keldavomės net naktį, kad pamatytume tiesiogiai transliuojamas rungtynes. Po to atėję į treniruotes pas Petrą Veikalą stengdavomės vaizduoti, pakartoti pasaulio žvaigždžių viražus aikštėje. Rinkdavome korteles su krepšinio žvaigždžių atvaizdais, klijuodavome, dalindavomės, keisdavomės. Niekuo mano vaikystė nesiskiria nuo dabartinių vaikų. Neseniai mane į karjeros dienas pakvietė Sostinės krepšinio mokykla. Pasirodo, vaikai dabar daro tą patį – renka tuos pačius NBA lipdukus su žaidėjų atvaizdais, klijuoja į knygą... – šypteli dabar tituluotas joniškietis, teisėjaujantis Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) ir Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) rengiamuose turnyruose.
***
Joniškio žemės ūkio mokykloje Gintaras pateko į geras Jono Rimdžaus rankas. Su komanda „Žemyna“, gindamas Joniškio žemės ūkio mokyklos krepšininkų garbę, jis yra laimėjęs rajono pirmenybes, šalyje tarp žemės ūkio mokyklų su komanda yra laimėjęs trečiąją vietą.
– Kūno kultūros mokytojas A. Paškevičius manimi pasitikėdavo. Paskutiniais metais net leisdavo man teisėjauti tarpklasinėms krepšinio varžyboms. Tada, būdamas 17-18 metų, pirmą kartą ir pagalvojau apie teisėjo karjerą. Paskutiniaisiais metais Tomas Armonavičius pakvietė pasitreniruoti su „Žiemgala“. Jis žinojo, kad retsykiais pateisėjaudavau varžyboms, tai patarė tuo rimčiau užsiimti – pasiūlė išsilaikyti teisėjo licenciją, – savo karjeros pradžią mena G. Mačiulis.
Šį pasiūlymą vaikinas prisiminė kiek vėliau, kai, neakivaizdžiai studijuodamas Kauno technologijos universitete, bandė patekti į aukštosios mokyklos krepšinio komandą. Pagal to meto nuostatus, neakivaizdininkai į komandą nebuvo priimami. Gintarui, kuriam labiau rūpėjo krepšinis, nei būsimas statybos inžinieriaus diplomas, tai buvo lygu pasmerkimui. O tuo metu kaip tik Palangoje organizuojamas seminaras būsimiesiems krepšinio teisėjams. Joniškietis, užsidegus vilties žiburėliui, šios galimybės nutarė nė už ką nepraleisti. Šiandien Gintaras savikritiškai žiūri į savo tuometinį jaunatvišką lengvabūdiškumą – į Palangą atvažiavo nesusipažinęs su krepšinio žaidimo taisyklėmis, net jų knygutės – ne tik rankose, bet ir akyse nebuvo regėjęs. Neabejojo, kad visko, ko reikia, jis jau žino iš savo ankstesnių trenerių. Deja, teko nusivilti. Išlaikęs fizinio pasirengimo normatyvus, Gintaras su teorinėmis užduotimis tąkart nesusidorojo.
***
Tačiau likimas vaikinui buvo palankus. Netrukus savo gyvenimo kelyje jam pasitaikė galimybė susipažinti su Mėgėjų krepšinio lygos Kaune vadovu Rimu Navicku, atsakingu už teisėjų ruošimą Kauno regione. Patyrusio vyro akis matė – iš šio vaikino kažkas tikrai gali išeiti. Po mėnesio joniškietis vėl pakviestas persilaikyti teorijos egzaminą. Krepšinio taisyklių knygutė šįkart buvo nuo pradžios iki galo perskaityta gal dešimtis kartų. Pastangos davė rezultatą – Gintaras tapo licencijuotu šalies teisėju. „Ateik, pabandysi“, – pakvietė jį teisėjauti Kauno mėgėjų lygos B diviziono varžyboms. Jaunasis teisėjas net sustingo vietoje išvydęs, kad teisėjauti teks kartu su patyrusiu teisėju Valdu Biliumi, iš kurio vėliau gavo neįkainuojamų pamokų.
– Medžiagos yra, reikia dirbti, – taip po pirmųjų rungtynių Gintarą įvertino patyręs kolega. Šie žodžiai reiškė įvertinimą, kad vaikinas iš Joniškio turi potencialo. Tai suteikė papildomos motyvacijos dar labiau stengtis, mokytis, dirbti su savimi. Ir Gintaras dirbo. Studijavo, duoną pelnė dirbdamas ir dar žaisdavo krepšinį, fizinę formą palaikė sporto salėje, ir vis dažniau būdavo kviečiamas teisėjauti iš pradžių vaikų, po to Lietuvos moksleivių lygos čempionatų, mėgėjų lygos C, B divizionų varžyboms.
***
Po trejų intensyvių darbo metų krepšinio inspektorių ir komisarų pakviestas į perspektyvių teisėjų atranką. Po eilinio seminaro G. Mačiulis jau pelnė teisę teisėjauti Regionų krepšinio lygos varžyboms. Ir profesionaliai sieksniais, o ne žingsniais tobulėjantis vaikinas iš Joniškio greitai, gal po metų, vėl į save atkreipė krepšinio ekspertų dėmesį. „Tikrai nebuvau teisėjų TOP viršūnėje, bet pakvietė į Nacionalinės lygos teisėjų gretas. Pabandžiau ir man pavyko,“ – apie kylančią, ne sviestu pateptą, o sunkiu darbu pelnytą karjerą pasakoja šiandien pasaulyje jau žinomas teisėjas, kuris prisimena visas geriausias kada nors gautas pamokas.
– Kelis kartus yra tekę grįžti ir į Joniškį. Teisėjavau mano draugo Justo Mažeikos atminimo rungtynėse, teko teisėjauti NKL varžyboms, kuriose žaidė ir mano gimto miesto rinktinė. Manęs daug kas klausia, kaip užsiprogramuoti ir susitvardyti, kaip teisėjauti, kai žaidžia draugai su savo priešininkais, ir jų nepalaikyti? Turima omeny, kaip neužsimerkti prieš draugų klaidas. Aš visada prisimenu Tomo Armonavičiaus kadaise kartotus žodžius. Jis sakydavo, kad draugai esame už aikštės ribų, už sporto salės durų, o žaidimo metu egzistuoja tik krepšinis. Jis čia svarbiausias. Tuo ir vadovaujuosi iki šiol. Juk viso labo tai tik gražus azartiškas žaidimas, kurį laimi stipresni. Teisėjai savo emocijas privalo išmokti valdyti, kitaip nesi vertas to pašaukimo, – apie tenkančius iššūkius labai ramiai ir nuoširdžiai kalba G. Mačiulis.
Metai bėga, o Gintaras krepšiniu vis dar nepasisotinęs. Jis visą laiką jautė, kad gali pasiekti dar daugiau, nes niekada nestabtelėjo ties tuo, ką pasiekė. Nustoti tobulėti, reiškia nustoti augti. O iš Joniškio kilęs vaikinass iki šiol vis dar tebejaučia profesinį alkį, o tai reiškia, kad profesinė viršukalnė dar nepasiekta, nors 2017-ųjų vasarą priimtas į Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) kategorijos teisėjus. Pirmą sezoną kraštietis teisėjavo trims, antrąjį sezoną – 12 tarptautinių rungtynių. Jau trečias sezonas, kai jo gyvenimas nuolat „ant ratų“. Šiandien Ženeva (Šveicarija), kitą savaitę – Zagrebas (Kroatija), po poros – Madridas (Ispanija)... Iš septynių savaitės dienų 3-4 praleidžia už Lietuvos ribų.
***
Pavydėtina karjera. Tačiau niekas negali pavydėti įtempto darbo grafiko, didžiulės atsakomybės ir dar didesnių pastangų sekant savo sveikatą ir fizines galimybes.
Po kiekvienų tarptautinių varžybų per tris paras ( LKL lygio varžybose – per parą) teisėjas turi parengti ir FIBA teisėjų departamentui pristatyti savianalizės ataskaitą, kurioje privalo nurodyti toli gražu rungtynėse parodytą ne gerąją savo, kaip teisėjo, pusę.
Teisėjui iššūkių daug. Jau vien ko vertos jų adresu laidomos krepšinio sirgalių, komandų trenerių replikos. Gintaras atviras: būtų nenuoširdus, jei sakytų, jog atgarsiai jo nejaudino. Ir dar kaip. Bet išmoko ir su tuo susidoroti, dabar jų visai nebegirdi, o jei ausis netyčia ir užfiksuoja, tai atsisukęs į ją atsako šypsena.
Daug svarbiau lemiamu momentu varžybose nesuklysti, juk ir aikštelės teisėjas, kad ir kaip to norėtųsi, ne dievas. Jo darbą stebi tarptautiniai krepšinio inspektoriai, komisarai. Kartais ir viena klaida teisėjo karjeroje gali būti paskutinė.
G. Mačiulis visai nesigėdi: taip, ir jis buvo suklupęs. Iki šiol su dideliu apmaudu prisimena, kaip susimovė teisėjaudamas Belgijos ir Slovėnijos rinktinių susitikimui. Iki rungtynių pabaigos likus vos minutei kitai, Belgijos komandos, vos 3 taškais atsiliekančios nuo varžovų, žaidėjui, iš tritaškio zonos nusitaikiusiam į priešininkų krepšį, per rankas sukirto Slovėnijos žaidėjas. Gintarui reikėjo priimti skubų ir lemiamą sprendimą: ar prasižengta prieš metimą, ar metimo metu? Nuo to priklausė, kiek skirti baudos taškų. Gintaras tuo metu nusprendė, kad slovėnai prasižengė prieš metimą ir belgams suteikė progą į krepšį mesti dukart. Išties tai buvo lemiamas sprendimas, atvedęs belgus prie pralaimėjimo. Tik nuaidėjus signalui, skelbiančiam rungtynių pabaigą, Gintarui ant stalo jau buvo pateikti inspektorių ir komisarų vertinimai – stebint varžybas iš šono teisėjo klaidą lengviau užfiksuoti: vis tik slovėnai prasižengė metimo metu, reikėjo skirti 3 baudos taškus, kurie varžybų rezultatą galėjo išlyginti.
– Neneigsiu, po to buvo bemiegės naktys, savigrauža. Tačiau vienas iš inspektorių, matydamas mano būseną, pasakė: „Tu gali dabar verkti, dejuoti, bet pakeisti nieko negali. Bet tu gali pasimokyti ir eiti į priekį“. Tai buvo stipri motyvacija judėti į priekį, – apie skaudžią pamoką, kurių neišvengia nė vienas teisėjas, pasakoja G. Mačiulis, kurį aikštelėje dažniau lydi sėkmė, o jai talkina šaltas protas nuo pirmutinės iki paskutinės varžybų minutės ir suvaldytos emocijos. Teisingiau – nulis emocijų.
Visų šių savybių, kurias turi Gintaras, puokštė tokia ryški, kad vasaros viduryje iš FIBA teisėjų departamento atskriejo pakvietimas į Čempionų lygos teisėjų seminarą Prancūzijoje. Gintaras teigia išgyvenęs euforiją – vadinasi, jo darbo kokybė, kurią tebetobulina kasdien, vertinama, tad, išlaikęs egzaminą, su pažymėjimu gavo ir dar didesnį motyvacijos pliūpsnį.
FIBA teisėjų karjera tęsiasi tik iki 50 metų amžiaus. Ir tik tuo atveju, jei žinios ir fizinė forma – puikios. Prieš kiekvieną sezoną tikrinamos ne tik žinios. Teisėjai sveriami, matuojami, tad savo svorį kontroliuoti turi net atostogų metu. Arbitras savo mitybos racione jau seniai atsisakęs miltinių patiekalų, bulvių, rafinuoto cukraus, alkoholio.
Kiekvieną mėnesį tarptautiniai teisėjai vykdo specialiąsias fitneso programas. Kaip jie sportuoja, kokie sveikatos parametrai fizinio krūvio metu, nuotoliniu būdu stebi FIBA teisėjų departamento specialistai. Prie viso to Gintaras savo fizinę formą palaiko dar ir 3-4 kartus per savaitę sportuodamas individualiai. Dar retsykiais į rankas paima ir stalo teniso raketę – tai dar viena jo aistra, kuria paauglystėje užsikrėtė irgi Joniškyje, lankydamas Romualdo Franckaičio pamokas.
Aktyvus gyvenimo būdas, kuris tokio lygio teisėjui yra būtinas, negali būti pavojingas. Nes kartais net nedidelės traumos gali lemti karjeros pabaigą. Taigi, svaiginanti karjera reikalauja tikrai didelių aukų, pagalvotų krepšinio gerbėjas. Gintarui Mačiuliui tai – gyvenimo būdas ir aistra. Jo asmeninis pavyzdys yra akivaizdus įrodymas, kad svajonės pildosi tada, kai labai stipriai nori ir labai daug dirbi.