Krepšinio arbitras žengia į didžiąją areną

Linos Rudnickienės nuotr.
Jis Jo­niš­ky­je bu­vo la­biau ži­no­mas „Sū­rio“ pra­var­de nei tik­ruo­ju var­du ir pa­var­de. Šian­dien bu­vęs jo­niš­kie­tis Gin­ta­ras Ma­čiu­lis gim­tam mies­te jau re­tas sve­čias, Pa­sau­ly­je ži­no­mas krep­ši­nio Tarp­tau­ti­nės krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos (FI­BA) Čem­pio­nų ly­gos tei­sė­jas
Be­lauk­da­mas sa­vo de­biu­to aukš­čiau­sio­je krep­ši­nio ly­go­je kraš­tie­tis, trum­pą aki­mir­ką stab­te­lė­jęs Jo­niš­ky­je ap­lan­ky­ti tė­vų, prieš iš­vyk­da­mas į Ta­li­ną tei­sė­jau­ti vie­nin­go­sios ly­gos tarp­tau­ti­nėms krep­ši­nio rung­ty­nėms tarp Ta­li­no „Ka­le­vo“ ir Ka­za­nės „UNIKS“, sa­vo neį­ti­kė­ti­nai sėk­min­gos kar­je­ros is­to­ri­ja su­ti­ko pa­si­da­lin­ti su „Si­dab­rės“ skai­ty­to­jais.
Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio G. Ma­čiu­lio al­bu­mo
Tarp­tau­ti­nės ka­te­go­ri­jos (FI­BA) tei­sė­jas Gin­ta­ras Ma­čiu­lis tei­sė­jau­ja at­ran­kos į mo­te­rų Eu­ro­ly­gos tur­ny­rą Gdy­nė­jeę (Len­ki­ja), kur su­si­ti­ko Len­ki­jos "Gdy­nia" ir Tur­ki­jos "Bo­tas"
Linos Rudnickienės nuotr.
Li­vo­ni­jos gat­vė­je prie te­le­vi­zi­jos ek­ra­no, kai trans­liuo­ja­mos bet ko­kios krep­ši­nio rung­ty­nės, dė­mė­sį su­kaus­to G. Ma­čiu­lio 92-ejų mo­čiu­tė Zo­fi­ja Ta­ma­šaus­kie­nė ir ma­ma An­ge­lė Ma­čiu­lie­nė, ku­rioms įdo­mios ne tik tos rung­ty­nės, ku­rioms tei­sė­jau­ja sū­nus ir anū­kas. Ma­ma An­ge­lė dar be­si­mo­ky­da­ma Ga­tau­čių mo­kyk­lo­je pa­ti nuo ket­vir­tos kla­sės krep­ši­nį iš­mo­ko žais­ti pas Adol­fą Paš­ke­vi­čių, at­sto­va­vo mo­kyk­los ko­man­dą ra­jo­no var­žy­bo­se. Nuo 6-tos kla­sės pe­rė­jo į Ru­diš­kių mo­kyk­lą, kur krep­ši­nio ko­man­dą ir An­ge­lę tre­ni­ra­vo J. Gi­nei­ka. Tuo me­tu ru­diš­kie­čių ko­man­dai ra­jo­ne ne­bu­vo ly­gių. Tarp­tau­ti­nės ka­te­go­ri­jos (FI­BA) krep­ši­nio tei­sė­jo Gin­ta­ro mo­čiu­tė Zo­fi­ja krep­ši­niu su­si­do­mė­jo 2003-ai­siais, kai ta­po naš­le, šis azarr­tiš­kas žai­di­mas jai ta­po mie­la pra­mo­ga

Gin­ta­ras Ma­čiu­lis, bu­vęs Ma­to Slan­čiaus­ko gim­na­zi­jos, tuo­met dar 3-osios vi­du­ri­nės, moks­lei­vis, tu­rė­jo bū­ti na­mų ūkio meist­ras – po de­vin­tos kla­sės to­kią pro­fe­si­ją pa­si­rin­ko Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je. Ta­čiau dip­lo­mą pa­dė­jo į stal­čių. Įs­to­jęs mo­ky­tis į Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tą, sie­kė sta­ty­bos in­ži­nie­riaus iš­si­la­vi­ni­mo. Bet... ta­po krep­ši­nio tei­sė­ju. Jo kar­je­ros krei­vė sta­bi­liai ky­la į vir­šų. Pra­dė­jęs tei­sė­jo kar­je­rą Kau­no mė­gė­jų krep­ši­nio ly­go­je, ne­tru­kus žen­gė į Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gą. Šie­met G. Ma­čiu­lis jau pra­de­da tre­čią­jį se­zo­ną kaip Tarp­tau­ti­nės krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos (FI­BA) ka­te­go­ri­jos tei­sė­jas. O šis spa­lis pa­tie­sė dar vie­ną ki­li­mą jo kar­je­ro­je – 36-erių kraš­tie­tis pa­kvies­tas į FI­BA Čem­pio­nų ly­gą. To­kią gar­bin­gą tei­sę Lie­tu­vo­je tu­ri tik ke­tu­ri ša­lies krep­ši­nio tei­sė­jai, Gin­ta­ras – penk­tas.

Jo­niš­kie­čiai An­ge­lė ir Ge­di­mi­nas Ma­čiu­liai užau­gi­no tris sū­nus. Vi­du­ri­ny­sis Gin­ta­ras tre­čio­je kla­sė­je be­si­mo­ky­da­mas su dar trim bend­raam­žiais pra­vė­rė spor­to sa­lės du­ris, ne­drą­siai priė­jo prie jau­nų­jų krep­ši­nin­kų „kal­vio“ Pet­ro Vei­ka­lo. Ži­no­jo, kad šis tre­ne­ris ren­ka nau­ją vai­kų, gi­mu­sių 1982–1983 me­tais, gru­pę. Gin­ta­ras ne­bu­vo iš­skir­ti­nis. Ta­čiau tre­ne­ris ne­sua­be­jo­jo – priė­mė ir ne­nu­si­vy­lė – pa­rei­gin­gas, draus­min­gas, darbš­tus vai­kas ne­pra­leis­da­vo tre­ni­ruo­čių, bu­vo ak­ty­vus, var­žy­bo­se da­ly­va­vo, kol bai­gė de­vy­nias kla­ses. 186 cm ūgio vai­ki­nas bu­vo pa­kvies­tas ir į ra­jo­no rink­ti­nę „Žai­bas“. Čia ir pra­si­dė­jo ke­lias į di­dį­jį krep­ši­nį – var­žy­bos Lie­tu­vos čem­pio­na­tuo­se, tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se. Vie­nais me­tais iš Ry­gos Jo­niš­kio rink­ti­nė, ku­rios su­dė­ty­je bu­vo ir ko­man­dos gy­nė­jas Gin­ta­ras, grį­žo su si­dab­ro me­da­liais.

Lais­vas nuo krep­ši­nio tre­ni­ruo­čių lai­kas ir­gi bu­vo skir­tas... krep­ši­niui. Kaip ir dau­gu­ma vai­kų, Gin­ta­ras bu­vo su­si­ža­vė­jęs to me­to krep­ši­nio žvaigž­dė­mis – Ša­rū­nu Mar­čiu­lio­niu, Ar­vy­du Sa­bo­niu. Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja tuo me­tu jau ėmė trans­liuo­ti NBA rung­ty­nes – die­vai­čiu ta­po Maik­las Džor­da­nas.

– Bu­vo toks di­de­lis su­si­do­mė­ji­mas, kel­da­vo­mės net nak­tį, kad pa­ma­ty­tu­me tie­sio­giai trans­liuo­ja­mas rung­ty­nes. Po to atė­ję į tre­ni­ruo­tes pas Pet­rą Vei­ka­lą steng­da­vo­mės vaiz­duo­ti, pa­kar­to­ti pa­sau­lio žvaigž­džių vi­ra­žus aikš­tė­je. Rink­da­vo­me kor­te­les su krep­ši­nio žvaigž­džių at­vaiz­dais, kli­juo­da­vo­me, da­lin­da­vo­mės, keis­da­vo­mės. Nie­kuo ma­no vai­kys­tė ne­si­ski­ria nuo da­bar­ti­nių vai­kų. Ne­se­niai ma­ne į kar­je­ros die­nas pa­kvie­tė Sos­ti­nės krep­ši­nio mo­kyk­la. Pa­si­ro­do, vai­kai da­bar da­ro tą pa­tį – ren­ka tuos pa­čius NBA lip­du­kus su žai­dė­jų at­vaiz­dais, kli­juo­ja į kny­gą... – šyp­te­li da­bar ti­tu­luo­tas jo­niš­kie­tis, tei­sė­jau­jan­tis Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­go­je („Bet­sa­fe-LKL“) ir Tarp­tau­ti­nės krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos (FI­BA) ren­gia­muo­se tur­ny­ruo­se.

***

Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je Gin­ta­ras pa­te­ko į ge­ras Jo­no Rim­džaus ran­kas. Su ko­man­da „Že­my­na“, gin­da­mas Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­los krep­ši­nin­kų gar­bę, jis yra lai­mė­jęs ra­jo­no pir­me­ny­bes, ša­ly­je tarp že­mės ūkio mo­kyk­lų su ko­man­da yra lai­mė­jęs tre­čią­ją vie­tą.

– Kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas A. Paš­ke­vi­čius ma­ni­mi pa­si­ti­kė­da­vo. Pas­ku­ti­niais me­tais net leis­da­vo man tei­sė­jau­ti tarpk­la­si­nėms krep­ši­nio var­žy­boms. Ta­da, bū­da­mas 17-18 me­tų, pir­mą kar­tą ir pa­gal­vo­jau apie tei­sė­jo kar­je­rą. Pas­ku­ti­niai­siais me­tais To­mas Ar­mo­na­vi­čius pa­kvie­tė pa­si­tre­ni­ruo­ti su „Žiem­ga­la“. Jis ži­no­jo, kad ret­sy­kiais pa­tei­sė­jau­da­vau var­žy­boms, tai pa­ta­rė tuo rim­čiau už­siim­ti – pa­siū­lė iš­si­lai­ky­ti tei­sė­jo li­cen­ci­ją, – sa­vo kar­je­ros pra­džią me­na G. Ma­čiu­lis.

Šį pa­siū­ly­mą vai­ki­nas pri­si­mi­nė kiek vė­liau, kai, nea­ki­vaiz­džiai stu­di­juo­da­mas Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te, ban­dė pa­tek­ti į aukš­to­sios mo­kyk­los krep­ši­nio ko­man­dą. Pa­gal to me­to nuo­sta­tus, nea­ki­vaiz­di­nin­kai į ko­man­dą ne­bu­vo prii­ma­mi. Gin­ta­rui, ku­riam la­biau rū­pė­jo krep­ši­nis, nei bū­si­mas sta­ty­bos in­ži­nie­riaus dip­lo­mas, tai bu­vo ly­gu pa­smer­ki­mui. O tuo me­tu kaip tik Pa­lan­go­je or­ga­ni­zuo­ja­mas se­mi­na­ras bū­si­mie­siems krep­ši­nio tei­sė­jams. Jo­niš­kie­tis, už­si­de­gus vil­ties ži­bu­rė­liui, šios ga­li­my­bės nu­ta­rė nė už ką ne­pra­leis­ti. Šian­dien Gin­ta­ras sa­vik­ri­tiš­kai žiū­ri į sa­vo tuo­me­ti­nį jau­nat­viš­ką leng­va­bū­diš­ku­mą – į Pa­lan­gą at­va­žia­vo ne­su­si­pa­ži­nęs su krep­ši­nio žai­di­mo tai­syk­lė­mis, net jų kny­gu­tės – ne tik ran­ko­se, bet ir aky­se ne­bu­vo re­gė­jęs. Nea­be­jo­jo, kad vis­ko, ko rei­kia, jis jau ži­no iš sa­vo anks­tes­nių tre­ne­rių. De­ja, te­ko nu­si­vil­ti. Iš­lai­kęs fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo nor­ma­ty­vus, Gin­ta­ras su teo­ri­nė­mis už­duo­ti­mis tą­kart ne­su­si­do­ro­jo.

***

Ta­čiau li­ki­mas vai­ki­nui bu­vo pa­lan­kus. Net­ru­kus sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je jam pa­si­tai­kė ga­li­my­bė su­si­pa­žin­ti su Mė­gė­jų krep­ši­nio ly­gos Kau­ne va­do­vu Ri­mu Na­vic­ku, at­sa­kin­gu už tei­sė­jų ruo­ši­mą Kau­no re­gio­ne. Pa­ty­ru­sio vy­ro akis ma­tė – iš šio vai­ki­no kaž­kas tik­rai ga­li išei­ti. Po mė­ne­sio jo­niš­kie­tis vėl pa­kvies­tas per­si­lai­ky­ti teo­ri­jos eg­za­mi­ną. Krep­ši­nio tai­syk­lių kny­gu­tė šį­kart bu­vo nuo pra­džios iki ga­lo per­skai­ty­ta gal de­šim­tis kar­tų. Pas­tan­gos da­vė re­zul­ta­tą – Gin­ta­ras ta­po li­cen­ci­juo­tu ša­lies tei­sė­ju. „Ateik, pa­ban­dy­si“, – pa­kvie­tė jį tei­sė­jau­ti Kau­no mė­gė­jų ly­gos B di­vi­zio­no var­žy­boms. Jau­na­sis tei­sė­jas net su­stin­go vie­to­je iš­vy­dęs, kad tei­sė­jau­ti teks kar­tu su pa­ty­ru­siu tei­sė­ju Val­du Bi­liu­mi, iš ku­rio vė­liau ga­vo neį­kai­nuo­ja­mų pa­mo­kų.

– Me­džia­gos yra, rei­kia dirb­ti, – taip po pir­mų­jų rung­ty­nių Gin­ta­rą įver­ti­no pa­ty­ręs ko­le­ga. Šie žo­džiai reiš­kė įver­ti­ni­mą, kad vai­ki­nas iš Jo­niš­kio tu­ri po­ten­cia­lo. Tai su­tei­kė pa­pil­do­mos mo­ty­va­ci­jos dar la­biau steng­tis, mo­ky­tis, dirb­ti su sa­vi­mi. Ir Gin­ta­ras dir­bo. Stu­di­ja­vo, duo­ną pel­nė dirb­da­mas ir dar žais­da­vo krep­ši­nį, fi­zi­nę for­mą pa­lai­kė spor­to sa­lė­je, ir vis daž­niau bū­da­vo kvie­čia­mas tei­sė­jau­ti iš pra­džių vai­kų, po to Lie­tu­vos moks­lei­vių ly­gos čem­pio­na­tų, mė­gė­jų ly­gos C, B di­vi­zio­nų var­žy­boms.

***

Po tre­jų in­ten­sy­vių dar­bo me­tų krep­ši­nio ins­pek­to­rių ir ko­mi­sa­rų pa­kvies­tas į per­spek­ty­vių tei­sė­jų at­ran­ką. Po ei­li­nio se­mi­na­ro G. Ma­čiu­lis jau pel­nė tei­sę tei­sė­jau­ti Re­gio­nų krep­ši­nio ly­gos var­žy­boms. Ir pro­fe­sio­na­liai sieks­niais, o ne žings­niais to­bu­lė­jan­tis vai­ki­nas iš Jo­niš­kio grei­tai, gal po me­tų, vėl į sa­ve at­krei­pė krep­ši­nio eks­per­tų dė­me­sį. „Tik­rai ne­bu­vau tei­sė­jų TOP vir­šū­nė­je, bet pa­kvie­tė į Na­cio­na­li­nės ly­gos tei­sė­jų gre­tas. Pa­ban­džiau ir man pa­vy­ko,“ – apie ky­lan­čią, ne svies­tu pa­tep­tą, o sun­kiu dar­bu pel­ny­tą kar­je­rą pa­sa­ko­ja šian­dien pa­sau­ly­je jau ži­no­mas tei­sė­jas, ku­ris pri­si­me­na vi­sas ge­riau­sias ka­da nors gau­tas pa­mo­kas.

– Ke­lis kar­tus yra te­kę grįž­ti ir į Jo­niš­kį. Tei­sė­ja­vau ma­no drau­go Jus­to Ma­žei­kos at­mi­ni­mo rung­ty­nė­se, te­ko tei­sė­jau­ti NKL var­žy­boms, ku­rio­se žai­dė ir ma­no gim­to mies­to rink­ti­nė. Ma­nęs daug kas klau­sia, kaip už­si­prog­ra­muo­ti ir su­si­tvar­dy­ti, kaip tei­sė­jau­ti, kai žai­džia drau­gai su sa­vo prie­ši­nin­kais, ir jų ne­pa­lai­ky­ti? Tu­ri­ma ome­ny, kaip neuž­si­merk­ti prieš drau­gų klai­das. Aš vi­sa­da pri­si­me­nu To­mo Ar­mo­na­vi­čiaus ka­dai­se kar­to­tus žo­džius. Jis sa­ky­da­vo, kad drau­gai esa­me už aikš­tės ri­bų, už spor­to sa­lės du­rų, o žai­di­mo me­tu eg­zis­tuo­ja tik krep­ši­nis. Jis čia svar­biau­sias. Tuo ir va­do­vau­juo­si iki šiol. Juk vi­so la­bo tai tik gra­žus azar­tiš­kas žai­di­mas, ku­rį lai­mi stip­res­ni. Tei­sė­jai sa­vo emo­ci­jas pri­va­lo iš­mok­ti val­dy­ti, ki­taip ne­si ver­tas to pa­šau­ki­mo, – apie ten­kan­čius iš­šū­kius la­bai ra­miai ir nuo­šir­džiai kal­ba G. Ma­čiu­lis.

Me­tai bė­ga, o Gin­ta­ras krep­ši­niu vis dar ne­pa­si­so­ti­nęs. Jis vi­są lai­ką jau­tė, kad ga­li pa­siek­ti dar dau­giau, nes nie­ka­da ne­stab­te­lė­jo ties tuo, ką pa­sie­kė. Nus­to­ti to­bu­lė­ti, reiš­kia nu­sto­ti aug­ti. O iš Jo­niš­kio ki­lęs vai­ki­nass iki šiol vis dar te­be­jau­čia pro­fe­si­nį al­kį, o tai reiš­kia, kad pro­fe­si­nė vir­šu­kal­nė dar ne­pa­siek­ta, nors 2017-ųjų va­sa­rą priim­tas į Tarp­tau­ti­nės krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos (FI­BA) ka­te­go­ri­jos tei­sė­jus. Pir­mą se­zo­ną kraš­tie­tis tei­sė­ja­vo trims, ant­rą­jį se­zo­ną – 12 tarp­tau­ti­nių rung­ty­nių. Jau tre­čias se­zo­nas, kai jo gy­ve­ni­mas nuo­lat „ant ra­tų“. Šian­dien Že­ne­va (Švei­ca­ri­ja), ki­tą sa­vai­tę – Zag­re­bas (Kroa­ti­ja), po po­ros – Mad­ri­das (Is­pa­ni­ja)... Iš sep­ty­nių sa­vai­tės die­nų 3-4 pra­lei­džia už Lie­tu­vos ri­bų.

***

Pa­vy­dė­ti­na kar­je­ra. Ta­čiau nie­kas ne­ga­li pa­vy­dė­ti įtemp­to dar­bo gra­fi­ko, di­džiu­lės at­sa­ko­my­bės ir dar di­des­nių pa­stan­gų se­kant sa­vo svei­ka­tą ir fi­zi­nes ga­li­my­bes.

Po kiek­vie­nų tarp­tau­ti­nių var­žy­bų per tris pa­ras ( LKL ly­gio var­žy­bo­se – per pa­rą) tei­sė­jas tu­ri pa­reng­ti ir FI­BA tei­sė­jų de­par­ta­men­tui pri­sta­ty­ti sa­via­na­li­zės ata­skai­tą, ku­rio­je pri­va­lo nu­ro­dy­ti to­li gra­žu rung­ty­nė­se pa­ro­dy­tą ne ge­rą­ją sa­vo, kaip tei­sė­jo, pu­sę.

Tei­sė­jui iš­šū­kių daug. Jau vien ko ver­tos jų ad­re­su lai­do­mos krep­ši­nio sir­ga­lių, ko­man­dų tre­ne­rių rep­li­kos. Gin­ta­ras at­vi­ras: bū­tų ne­nuo­šir­dus, jei sa­ky­tų, jog at­gar­siai jo ne­jau­di­no. Ir dar kaip. Bet iš­mo­ko ir su tuo su­si­do­ro­ti, da­bar jų vi­sai ne­be­gir­di, o jei au­sis ne­ty­čia ir už­fik­suo­ja, tai at­si­su­kęs į ją at­sa­ko šyp­se­na.

Daug svar­biau le­mia­mu mo­men­tu var­žy­bo­se ne­suk­lys­ti, juk ir aikš­te­lės tei­sė­jas, kad ir kaip to no­rė­tų­si, ne die­vas. Jo dar­bą ste­bi tarp­tau­ti­niai krep­ši­nio ins­pek­to­riai, ko­mi­sa­rai. Kar­tais ir vie­na klai­da tei­sė­jo kar­je­ro­je ga­li bū­ti pa­sku­ti­nė.

G. Ma­čiu­lis vi­sai ne­si­gė­di: taip, ir jis bu­vo su­klu­pęs. Iki šiol su di­de­liu ap­mau­du pri­si­me­na, kaip su­si­mo­vė tei­sė­jau­da­mas Bel­gi­jos ir Slo­vė­ni­jos rink­ti­nių su­si­ti­ki­mui. Iki rung­ty­nių pa­bai­gos li­kus vos mi­nu­tei ki­tai, Bel­gi­jos ko­man­dos, vos 3 taš­kais at­si­lie­kan­čios nuo var­žo­vų, žai­dė­jui, iš tri­taš­kio zo­nos nu­si­tai­kiu­siam į prie­ši­nin­kų krep­šį, per ran­kas su­kir­to Slo­vė­ni­jos žai­dė­jas. Gin­ta­rui rei­kė­jo priim­ti sku­bų ir le­mia­mą spren­di­mą: ar pra­si­ženg­ta prieš me­ti­mą, ar me­ti­mo me­tu? Nuo to pri­klau­sė, kiek skir­ti bau­dos taš­kų. Gin­ta­ras tuo me­tu nu­spren­dė, kad slo­vė­nai pra­si­žen­gė prieš me­ti­mą ir bel­gams su­tei­kė pro­gą į krep­šį mes­ti du­kart. Iš­ties tai bu­vo le­mia­mas spren­di­mas, at­ve­dęs bel­gus prie pra­lai­mė­ji­mo. Tik nuai­dė­jus sig­na­lui, skel­bian­čiam rung­ty­nių pa­bai­gą, Gin­ta­rui ant sta­lo jau bu­vo pa­teik­ti ins­pek­to­rių ir ko­mi­sa­rų ver­ti­ni­mai – ste­bint var­žy­bas iš šo­no tei­sė­jo klai­dą leng­viau už­fik­suo­ti: vis tik slo­vė­nai pra­si­žen­gė me­ti­mo me­tu, rei­kė­jo skir­ti 3 bau­dos taš­kus, ku­rie var­žy­bų re­zul­ta­tą ga­lė­jo iš­ly­gin­ti.

– Ne­neig­siu, po to bu­vo be­mie­gės nak­tys, sa­vig­rau­ža. Ta­čiau vie­nas iš ins­pek­to­rių, ma­ty­da­mas ma­no bū­se­ną, pa­sa­kė: „Tu ga­li da­bar verk­ti, de­juo­ti, bet pa­keis­ti nie­ko ne­ga­li. Bet tu ga­li pa­si­mo­ky­ti ir ei­ti į prie­kį“. Tai bu­vo stip­ri mo­ty­va­ci­ja ju­dė­ti į prie­kį, – apie skau­džią pa­mo­ką, ku­rių neiš­ven­gia nė vie­nas tei­sė­jas, pa­sa­ko­ja G. Ma­čiu­lis, ku­rį aikš­te­lė­je daž­niau ly­di sėk­mė, o jai tal­ki­na šal­tas pro­tas nuo pir­mu­ti­nės iki pa­sku­ti­nės var­žy­bų mi­nu­tės ir su­val­dy­tos emo­ci­jos. Tei­sin­giau – nu­lis emo­ci­jų.

Vi­sų šių sa­vy­bių, ku­rias tu­ri Gin­ta­ras, puokš­tė to­kia ryš­ki, kad va­sa­ros vi­du­ry­je iš FI­BA tei­sė­jų de­par­ta­men­to at­skrie­jo pa­kvie­ti­mas į Čem­pio­nų ly­gos tei­sė­jų se­mi­na­rą Pran­cū­zi­jo­je. Gin­ta­ras tei­gia iš­gy­ve­nęs eu­fo­ri­ją – va­di­na­si, jo dar­bo ko­ky­bė, ku­rią te­be­to­bu­li­na kas­dien, ver­ti­na­ma, tad, iš­lai­kęs eg­za­mi­ną, su pa­žy­mė­ji­mu ga­vo ir dar di­des­nį mo­ty­va­ci­jos pliūps­nį.

FI­BA tei­sė­jų kar­je­ra tę­sia­si tik iki 50 me­tų am­žiaus. Ir tik tuo at­ve­ju, jei ži­nios ir fi­zi­nė for­ma – pui­kios. Prieš kiek­vie­ną se­zo­ną tik­ri­na­mos ne tik ži­nios. Tei­sė­jai sve­ria­mi, ma­tuo­ja­mi, tad sa­vo svo­rį kont­ro­liuo­ti tu­ri net ato­sto­gų me­tu. Ar­bit­ras sa­vo mi­ty­bos ra­cio­ne jau se­niai at­si­sa­kęs mil­ti­nių pa­tie­ka­lų, bul­vių, ra­fi­nuo­to cuk­raus, al­ko­ho­lio.

Kiek­vie­ną mė­ne­sį tarp­tau­ti­niai tei­sė­jai vyk­do spe­cia­lią­sias fit­ne­so pro­gra­mas. Kaip jie spor­tuo­ja, ko­kie svei­ka­tos pa­ra­met­rai fi­zi­nio krū­vio me­tu, nuo­to­li­niu bū­du ste­bi FI­BA tei­sė­jų de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tai. Prie vi­so to Gin­ta­ras sa­vo fi­zi­nę for­mą pa­lai­ko dar ir 3-4 kar­tus per sa­vai­tę spor­tuo­da­mas in­di­vi­dua­liai. Dar ret­sy­kiais į ran­kas pai­ma ir sta­lo te­ni­so ra­ke­tę – tai dar vie­na jo aist­ra, ku­ria paaug­lys­tė­je už­si­krė­tė ir­gi Jo­niš­ky­je, lan­ky­da­mas Ro­mual­do Franc­kai­čio pa­mo­kas.

Ak­ty­vus gy­ve­ni­mo bū­das, ku­ris to­kio ly­gio tei­sė­jui yra bū­ti­nas, ne­ga­li bū­ti pa­vo­jin­gas. Nes kar­tais net ne­di­de­lės trau­mos ga­li lem­ti kar­je­ros pa­bai­gą. Tai­gi, svai­gi­nan­ti kar­je­ra rei­ka­lau­ja tik­rai di­de­lių au­kų, pa­gal­vo­tų krep­ši­nio ger­bė­jas. Gin­ta­rui Ma­čiu­liui tai – gy­ve­ni­mo bū­das ir aist­ra. Jo as­me­ni­nis pa­vyz­dys yra aki­vaiz­dus įro­dy­mas, kad sva­jo­nės pil­do­si ta­da, kai la­bai stip­riai no­ri ir la­bai daug dir­bi.


 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.