Prieš srovę: iš centro į provinciją

Prieš sro­vę: iš cent­ro į pro­vin­ci­ją

Kai prieš mė­ne­sį dvi­de­šimt dve­jų me­tų Lie­tu­vos jau­nių jo­ji­mo čem­pio­nės me­da­lį ne­šio­ju­si Ka­ro­li­na Va­si­liaus­kai­tė pa­li­ko Vil­nių dėl ma­žo pro­vin­ci­jos kai­me­lio – ne vie­nam, ži­nan­čiam jos ga­li­my­bes gy­ven­ti „auk­si­nio jau­ni­mo“ for­ma­tu, žan­di­kau­lis at­vi­po.

Ji pa­kei­tė nu­si­sto­vė­ju­sią jau­ni­mo trau­kos kryp­tį – ne „iš“ pro­vin­ci­jos, o „į“. Ji nu­ta­rė pir­miau­sia ieš­ko­ti sa­vęs, klau­sy­ti sa­vo no­rų ir pa­šau­ki­mo.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Maž­daug prieš mė­ne­sį sa­vo so­cia­li­nio tink­lo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je Ka­ro­li­na pa­kei­tė sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Iš Vil­niaus – į Šiau­lius.

„Pra­ti­nuo­si prie nau­jų na­mų“, – pa­ra­šė su šyp­se­nė­le sa­ki­nio ga­le.

Iki šiol jos na­mai ir ša­lys kei­tė­si įvai­rio­mis kryp­ti­mis – Pa­ne­vė­žys, Pa­lan­ga, Klai­pė­da, Vil­nius, Vo­kie­ti­ja, Bra­zi­li­ja, Bri­ta­ni­ja, vėl Vil­nius, Klai­pė­da, ato­sto­gų ar­ba­tos puo­de­lis su tė­vu kur nors Is­lan­di­jo­je. O ta­da vėl Vil­nius.

Dar po ke­lių die­nų so­cia­li­nia­me tink­le Ka­ro­li­na pa­tiks­li­no nau­ją­ją vie­tą po­rtre­tu su ke­lio ženk­lu „Bu­biai“.

Be­veik mė­nuo Ka­ro­li­na gy­ve­na ma­ža­me Bu­bių se­niū­ni­jos Ju­sai­čių kai­me­ly­je ir dir­ba žir­gy­ne rai­te­le.

Dvi­de­šimt dve­jų me­tų mer­gi­na pa­kei­tė jau taip įpras­tą Lie­tu­vo­je jau­ni­mo ju­dė­ji­mo kryp­tį – bėg­ti iš pro­vin­ci­jos į Vil­nių, Lon­do­ną ar Dub­li­ną.

Ji pa­su­ko prieš sro­vę – iš cent­ro į pro­vin­ci­ją.

Ka­ro­li­na pa­sa­ko­jo, kad ją pra­dė­jo var­gin­ti did­mies­čio žmo­nių kau­kės, po bran­giais dra­bu­žiais sie­las daž­nai sle­pian­tys žmo­nės.

„Gra­žus Vil­nius, bet ten aš vi­siš­kai ne­ra­dau to, ko ieš­ko­jau. Nuo­šir­du­mą ten kei­čia ne­tik­ru­mas. Var­gi­na di­džiu­lė kon­ku­ren­ci­ja ab­so­liu­čiai vi­so­se sri­ty­se, net ir žir­gų spor­te. De­šim­ties anų jo­ji­kų ne­keis­čiau į da­bar­ti­nio ko­le­gos Ju­sai­čiuo­se rai­te­lio Ai­va­ro Ba­tai­čio nuo­šir­du­mą, ge­ru­mą, ra­mu­mą“, – sa­ko Ka­ro­li­na.

Vė­liau mer­gi­na už­si­mins, kaip grei­tai jai praė­jo no­ras gy­ven­ti „auk­si­nio jau­ni­mo“ stan­dar­tais, nors bu­vo toks užė­jęs, ir kaip bu­vo apė­męs no­ras maiš­tau­ti „prieš pi­ni­gus“.

Ka­ro­li­nos tė­tis – ži­no­mas ša­lies vers­li­nin­kas Žil­vi­nas Va­si­liaus­kas – į Ju­sai­čių kai­mą ap­lan­ky­ti duk­ros at­skren­da, pi­lo­tuo­da­mas nuo­sa­vą sraig­tas­par­nį.

Ka­ro­li­na aiš­kiai ži­no, kad tė­vas iš­spren­džia ir vi­sa­da iš­spręs vi­sas pro­ble­mas, su­si­ju­sias su moks­lu, svei­ka­ta, sau­gu­mu. Ta­čiau gy­ven­ti ir iš­gy­ven­ti ji no­ri pa­ti ir tai da­ro su di­džiu­liu už­si­spy­ri­mu.

„My­liu sa­vo dar­bą“, – su dau­gy­be šauk­tu­kų pa­ra­šė prie vie­nos iš sa­vo nuo­trau­kų so­cia­li­nia­me tink­le.

Kai­me ji tu­ri pie­vas, smė­lė­tus kai­mo ke­liu­kus, be­vil­tiš­kai pa­žliun­gan­tį ir iš­si­mu­šan­tį duo­bė­mis po kiek­vie­no lie­taus žvyr­ke­lį, ve­dan­tį į mies­tą, tre­ni­ruo­čių aikš­tę, ku­ri neiš­ven­gia­mai po lie­taus nors trum­pam, bet vis tiek virs­ta pur­vo vo­nia.

„Aš no­riu iš­mok­ti jo­ti! Da­bar tai pa­grin­di­nis ma­no gy­ve­ni­mo tiks­las!“ – tvir­tai sa­ko Lie­tu­vos jau­nių čem­pio­nė, daug­kar­ti­nė įvai­rių ša­lies jo­ji­mo kon­kū­rų pri­zi­nin­kė, Eu­ro­pos čem­pio­na­to da­ly­vė.

Čem­pio­nė – ma­žas pa­sie­ki­mas? Ka­ro­li­na paaiš­ki­na, kad čem­pio­ne ji iš da­lies ta­po tik to­dėl, kad ga­lė­jo jo­ti aki­vaiz­džiai stip­res­niais žir­gais, ne­gu ki­ti vai­kai tuo me­tu Lie­tu­vo­je ga­lė­jo tu­rė­ti.

„Aš pa­ti dar nie­ko ne­su pa­da­riu­si! Tu­rė­jau ke­le­tą la­bai ge­rų star­tų, bet tai bu­vo la­biau ak­la sėk­mė, o ne kaž­koks ypa­tin­gas ma­no pa­sie­ki­mas. Jo­ji­mas yra toks su­dė­tin­gas spor­tas ant pei­lio aš­me­nų: vie­ną die­ną tu – čem­pio­nas, o ki­tą – jau ga­li reik­ti nu­kri­tus nuo žir­go smė­lį iš už­pa­ka­lio krapš­ty­tis ir ne­sup­ras­ti, kaip tiek daug jo ga­lė­jo pri­by­rė­ti. Vis­kas yra taip sli­du!“ – dės­to sa­vo fi­lo­so­fi­ją Ka­ro­li­na, lyg ne apie žir­gų spor­tą, o apie žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

Pa­pa­sa­ko­jo is­to­ri­ją, kai vie­na Vo­kie­ti­jos rai­te­lė, lai­mė­ju­si „Grand Prix“, jo­jo at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo at­si­pa­lai­da­vu­si, lai­min­ga, žir­gas pa­si­bai­dė, rai­te­lė kri­to, su­si­lau­žė stu­bu­rą ir vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą pra­leis neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je.

Ji pa­sa­ko­jo, kad ir žmo­nes, ir žir­gus ren­ka­si pa­gal „dū­šią“.

Su­ži­no­ju­si, kad Ju­sai­čių žir­gy­ne at­si­ra­do lais­va jo­ji­ko vie­ta, at­va­žia­vo, pa­glos­tė tra­kė­nų veis­lės, gar­sė­jan­čios la­bai drau­giš­ku cha­rak­te­riu, žir­gus ir po po­ros die­nų at­si­ve­žė į kai­mą sa­vo daik­tus.

„Tra­kė­nai to­kie dū­šios ark­liu­kai, la­bai su­pra­tin­gi, jo­ji­kai juos va­di­na „pu­tio­vais“. Daž­nai ne fi­zi­nės sa­vy­bės nu­le­mia ste­bė­ti­nai ge­rus tra­kė­nų re­zul­ta­tus, bet jų ge­bė­ji­mas su­tar­ti su žmo­gu­mi“, – ra­min­da­ma iš­si­gan­du­sį fo­toa­pa­ra­to blyks­tės ne­ma­žai laimėjimų pa­sie­ku­sį er­ži­lą Teo pa­sa­ko­jo Ka­ro­li­na.

„Aš la­bai daug žiū­riu žir­gams į akis. Ir žmo­gaus, ir žir­go akys daug pa­sa­ko. Rei­kia la­bai daug gi­lin­tis, kad ras­tu­mei at­sa­ky­mą, ko­dėl žir­gas ner­vi­na­si, spi­ria ar­ba yra są­ži­nin­gas su rai­te­liu iki ab­so­liu­to. Žir­gai – kaip žmo­nės“, – apie bū­ti­ny­bę ras­ti emo­ci­nį kon­tak­tą ir su žir­gais, ir su žmo­nė­mis sa­ko Ka­ro­li­na.

Mokydamasi vie­nuo­lik­toje ir dvy­lik­toje kla­sė­je Ka­ro­li­na dar mo­kė­si Klai­pė­dos S. Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­jo­je mu­ša­mų­jų inst­ru­men­tų spe­cia­ly­bės.

„Gro­ti no­rė­jau mo­ky­tis su to­kiu už­si­de­gi­mu! Ma­ne į kon­ser­va­to­ri­ją priė­mė be jo­kių mu­zi­ki­nių pa­grin­dų, nes to-o-o-okią mo­ty­va­ci­nę kal­bą iš­rė­žiau, ko­dėl man bū­ti­nai rei­kia mo­ky­tis gro­ti mu­ša­mai­siais kon­ser­va­to­ri­jo­je! Bet atė­jo lai­kas, kai su­pra­tau, jog ga­liu vie­to­je gro­ji­mo su­si­ran­giusi ant suo­liu­ko ger­ti ka­vą, gro­ti nu­sto­jau, bet la­bai džiau­giuo­si, kad kon­ser­va­to­ri­jo­je man „nu­me­tė meš­ką nuo au­sies“, su­for­ma­vo mu­zi­ki­nį sko­nį, su­si­ra­dau daug ne­rea­lių žmo­nių. Vis­kas. Ačiū. Ir su­grį­žau jo­ti“, – pa­sa­ko­jo Ka­ro­li­na.

Tie­sa, li­ki­mas su ja dar bu­vo pa­juo­ka­vęs, įmes­da­mas stu­di­juo­ti eko­no­mi­kos Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, bet ten ji grei­tai su­pra­to, kad ne­no­ri nie­ko bend­ra tu­rė­ti su šia sri­ti­mi ir nė vie­nos su­tar­ties ji sa­vo ran­ka nie­ka­da ne­pa­si­ra­šys.

Ta­da bu­vo Bra­zi­li­ja, mei­lė, ku­ri „ne­ga­lė­jo baig­tis ge­rai“, ad­mi­nist­ra­to­rės dar­bas res­to­ra­ne vie­no­je Bri­ta­ni­jos sa­lo­je, kol ra­tas ap­si­su­ko ir Ka­ro­li­na vėl neį­vei­kė ma­giš­kos trau­kos ir grį­žo į žir­gų spor­tą.

Šie­met ji priim­ta stu­di­juo­ti ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­ly­bės. Bet moks­lų šie­met tik­riau­siai ne­pra­dės.

„Iš­ban­džiu­si tiek da­ly­kų, iš­mo­kau bet ko­kio­je gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­je ne­pa­si­mes­ti. Tik tiek. Nors tai ir la­bai daug“, – mirk­te­li rugp­jū­čio sau­lei, iš­ni­ru­siai pro lie­taus de­be­sį, Ka­ro­li­na.

Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.

CHA­RAK­TE­RIS: Dvi­de­šimt dve­jų me­tų Ka­ro­li­na Va­si­liaus­kai­tė – itin tvir­to cha­rak­te­rio mer­gi­na, tai ro­do dau­ge­lis jos spren­di­mų ir ap­si­spren­di­mų.

BAL­NAS: Už­šok­ti ant žir­go be bal­na­kil­pių ir jo­ti be bal­no – pa­ty­ru­siai rai­te­lei vie­ni nie­kai.

DAR­BAS: Išs­va­jo­tas Ka­ro­li­nos Va­si­liaus­kai­tės dar­bas nė­ra nei leng­vas fi­ziš­kai, nei pa­pras­tas. Bal­no­ti, jo­ti, pri­žiū­rė­ti žir­gus – ne kiek­vie­nam.

MAI­NAI: Vil­niaus „bru­ką“ ji iš­kei­tė į Ju­sai­čių žir­gy­no kie­me au­gan­čio apie 700 me­tų  ąžuo­lo stip­ry­bę.