Šiauliečiai įveikė ir Alpių rojų, ir pragarą

Šiau­lie­čiai įvei­kė ir Al­pių ro­jų, ir pra­­ga­­rą

„Atos­to­gos pra­ga­re“, – juo­kia­si šiau­lie­čiai kal­nų dvi­ra­ti­nin­kai Vai­das Ma­cei­kis ir Do­na­tas Dab­ri­kas, sėk­min­gai fi­ni­ša­vę kal­nų dvi­ra­ti­nin­kų lenk­ty­nėse per Al­pes – 19-osio­se „Bi­ke Tran­salp“ var­žy­bo­se. Sep­ty­ni eta­pai nuo Aust­ri­jos iki Ita­li­jos, 520 nu­min­tų ki­lo­met­rų, nu­ga­lint ne tik kal­nus, bet ir sa­ve. Šiau­lie­čiai, klu­bo „S-Spor­tas“ ko­man­da, – pir­mie­ji iš Lie­tu­vos dvi­ra­ti­nin­kų, įvei­kę šią tra­są.

Ži­vi­lė KA­­VA­­LIAUS­­KAI­­TĖ

zivile@skrastas.lt

Azar­tas ir iš­­ban­­dy­­mas

„Dar šiek tiek su Al­pių pur­vu“, – „Bi­ke Tran­salp“ var­žy­bų me­da­lį šyp­so­da­ma­sis iš­tie­sia Vai­das. Marš­ki­nė­liais, me­da­liais ir or­ga­ni­za­to­riaus ran­kos pa­spau­di­mu ap­do­va­no­ja­mi vi­si, pa­sie­kę fi­ni­šą.

Nors spor­ti­nin­kai į po­kal­bį atė­jo be­veik ne­siil­sė­ję po ke­lio­nės, abu tryš­ko įspū­džiais, kaip pui­ki ko­man­da už­baig­da­mi vie­nas ki­to min­tis.

Ant Do­na­to ko­jos už­kli­juo­tas pleist­ras. Ki­ta ko­ja pa­žy­mė­ta nu­de­gi­mo žy­me. „Per­si­ke­pi­nau su stab­džių dis­ku. Lei­džian­tis stab­džiai la­bai už­kais­ta – už­te­ko pri­si­lies­ti“, – paaiš­ki­na. Bet ne­nu­si­me­na – liks pri­si­mi­ni­mas vi­sam gy­ve­ni­mui.

„Kiek nu­me­tei svo­rio?“ – šį klau­si­mą da­bar spor­ti­nin­kai iš­girs­ta ir iš na­miš­kių, ir ap­lin­ki­nių. Abu pur­to gal­vas: ne­si­svė­rė. O var­žy­bo­se val­gė net dau­giau nei įpras­ta. Tik krū­viai bu­vo di­de­li.

Azar­tas, iš­šū­kių ieš­ko­ji­mas, no­ras iš­ban­dy­ti sa­ve vie­no­se iš sun­kiau­sių pa­sau­lio var­žy­bų, pa­si­tik­rin­ti, kaip at­ro­do lie­tu­viai pa­sau­ly­je, iš­vyk­ti į pla­tes­nius van­de­nis, nes Lie­tu­vo­je lenk­ty­niau­ja tar­pu­sa­vy­je ir vie­ni ki­tus pui­kiai pa­žįs­ta – prie­žas­tis, ko­dėl ry­žo­si da­ly­vau­ti to­kio­se sun­kio­se var­žy­bo­se, var­di­ja dvi­ra­ti­nin­kai.

Prieš star­tą spor­ti­nin­kai at­li­ko na­mų dar­bus. Ge­gu­žės mė­ne­sį dvi­ra­čius my­nė Aukš­tuo­siuo­se Tat­ruo­se, Za­ko­pa­nė­je, ban­dy­da­mi at­kar­to­ti krū­vį. Prieš var­žy­bas dvi sa­vai­tes pra­lei­do sto­vyk­lo­je Aust­ri­jo­je.

Tre­ni­ruo­tis tin­ka­mų są­ly­gų Lie­tu­vo­je nė­ra, tad nu­va­žia­vus į kal­nus ki­lo dau­gy­bė klau­si­mų: kaip va­žiuo­ti per ak­me­nis, uo­las? Vis­kas bu­vo nau­ja: ir kal­nų pa­ki­li­mai, ir nu­si­lei­di­mai.

Ko­man­da – dvie­­se

„Luc­ky num­ber!“ („lai­min­gas nu­me­ris!“ – angl.) – pa­gal­vo­jo šiau­lie­čiai, star­ta­vę 77-uo­ju nu­me­riu. Vai­das sa­ko, kad sėk­mė ir ly­dė­jo: grį­žo svei­ko­mis ran­ko­mis, ko­jo­mis, o ir dvi­ra­čiai be­veik svei­ki.

Imst–Nauders–Scuol–Livigno–Bormio–Mezzana–Trento–Arco. Toks bu­vo sep­ty­nių die­nų marš­ru­tas. Dvi­ra­ti­nin­kai nu­my­nė apie 520 ki­lo­met­rų, iš jų 18 ki­lo­met­rų – ver­ti­ka­laus ki­li­mo.

„Bi­ke Tran­salp“ var­žy­bos, pui­kiai ži­no­mos vi­so pa­sau­lio dvi­ra­ti­nin­kams, šie­met vy­ko 19-ą kar­tą.

Var­žy­bų da­ly­viai skirs­to­mi į ke­tu­rias gru­pes: vy­rų ir mo­te­rų eli­tas, ve­te­ra­nai, miš­ri po­ra. Var­žy­bo­se ga­li star­tuo­ti tik ko­man­dos – du žmo­nės.

Šis rei­ka­la­vi­mas bū­ti­nas dėl sau­gu­mo. Jei kas nu­tik­tų vie­nam ko­man­dos na­riui, ki­tas ga­lė­tų iš­kvies­ti pa­gal­bą. Lai­kas fik­suo­ja­mas fi­ni­ša­vus ant­ra­jam dvi­ra­ti­nin­kui.

Var­žy­bų ly­de­riai – aust­rai, švei­ca­rai, vo­kie­čiai. Va­žiuo­ti dvi­ra­čiu kal­nuo­se jiems įpras­ta, kaip lie­tu­viams – ša­li­gat­viu.

Var­žy­bos su­lau­kia daug dė­me­sio: tra­so­je spor­ti­nin­kai nuo­šir­džiai pa­lai­ko­mi ir vie­tos gy­ven­to­jų.

Din­go aukš­čio bai­­mė

Var­žy­bos vy­ko aukš­to­se vie­to­se, mak­si­ma­lus aukš­tis sie­kė apie 2 800 met­rų. Tra­so­je, sa­ko šiau­lie­čiai, te­ko pa­tir­ti ir pra­ga­ro, ir ro­jaus at­kar­pų.

„Dvi va­lan­das ir dau­giau mi­ni į la­bai sta­tų kal­ną. Jau at­ro­do, kal­nas baig­sis, jau ne­be­ga­liu min­ti, bet ta­da pa­ma­tai, kad lau­kia dar pu­sė va­lan­dos my­ni­mo“, – pa­sa­ko­ja Vai­das.

„Te­ko ne­ma­žai ne­šti dvi­ra­tį ant pe­čių, lip­ti uo­lo­mis že­myn, – pa­pil­do Do­na­tas. – Va­žiuo­ji pu­sant­ro met­ro plo­čio ta­ku. Čia – uo­la, ten – skar­dis, jo­kios tvo­ros – pra­ra­ja. Už­si­mir­šęs gro­žie­si, stai­ga at­si­me­ni, rei­kia vai­rą lai­ky­ti!“

Abu spor­ti­nin­kai vie­nin­gai pa­tvir­ti­na – kal­nuo­se din­go aukš­čio bai­mė. O kiek­vie­nas eta­pas – vis ki­ta pa­tir­tis ir įspū­džiai.

Mak­si­ma­lus grei­tis svy­ra­vo apie 70 ki­lo­met­rų, o vi­du­ti­nis – 45–50 ki­lo­met­rų per va­lan­dą. Mak­si­ma­lus grei­tis, sa­ko Do­na­tas, pri­klau­so nuo bai­mės jaus­mo. Vai­das pa­pil­do – ir nuo tra­sos.

„Kaž­ka­da gal­vo­da­vau, kad į kal­ną yra žy­miai sun­kiau kil­ti ne­gu leis­tis. O čia, bū­da­vo, lei­die­si ir po pu­sės va­lan­dos gal­vo­ji, ka­da pa­ga­liau kil­si į kal­ną?! Nuo kra­ty­mo­si ne­be­jau­ti ran­kų, pirš­tai už­tirps­ta. Ke­le­tą kar­tų po eta­pų ran­kos te­bed­re­bė­jo val­gant va­ka­rie­nę“, – pa­sa­ko­ja Vai­das.

Ne­sėk­mė tra­so­je ga­li iš­tik­ti stai­ga ir ne­ti­kė­tai. Šiau­lie­čiams prieš akis, lei­džian­tis ak­me­nuo­ta vie­to­ve, vie­nam dvi­ra­ti­nin­kui spro­go prie­ki­nė pa­dan­ga. Pas­kui – ir ga­li­nė.

„Jis sėk­min­gai nu­si­lei­do, bet vaiz­das bu­vo krau­pus, gal­vo­jo­me, nie­ko ne­be­liks, nes dvi­ra­tis ta­po ne­be­val­do­mas“, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­čiai.

For­tū­na kal­nuo­se nu­si­su­ka ir nuo ly­de­rių: tra­sos ne­bai­gė vie­nas iš fa­vo­ri­tų, ket­vir­ta­ja­me eta­pe lū­žus rak­ti­kau­liui.

Ne­sėk­mių ruo­­žas

Ne­lai­min­ga ir juo­da die­na. Taip šiau­lie­čiai va­di­na penk­tą­jį eta­pą, ku­ria­me pra­dū­rė ke­tu­rias pa­dan­gas. Tris – Vai­das ir vie­ną – Do­na­tas. Šį įvy­kį dvi­ra­ti­nin­kai sa­vo žar­go­nu va­di­na „pir­muo­ju pra­ko­lu“.

Ita­li­jos Al­pių do­lo­mi­ti­nės uo­los – la­bai ašt­rios, pa­dan­gas tar­si pei­liu su­pjaus­to. Ša­lia šiau­lie­čių pa­dan­gas kei­tė­si dar dvi po­ros.

Ne­sėk­mių ruo­žas bu­vo il­ges­nis: su­ge­do ir po­mpa. Ga­liau­siai, iš­nau­do­jus at­sar­gi­nes ka­me­ras, pa­sak Do­na­to, nie­ko ki­to ne­be­li­ko, kaip sės­ti ant šlai­to ir gro­žė­tis vaiz­dais.

Var­žy­bo­se bu­vo ir ki­tų tech­ni­nių bė­dų: vie­nas Do­na­to ra­tas „neišt­vė­rė“ – lū­žo sti­pi­nas. Iš­gel­bė­jo tu­rė­tas ant­ras ra­tų komp­lek­tas. Ki­tas nuo­sto­lis – per griu­vi­mą su­si­lanks­čiu­si gran­di­nė.

Stip­riau­sios ko­man­dos, pa­sa­ko­ja Vai­das, tu­ri sa­vo ser­vi­są, me­cha­ni­kus.

Dvi­ra­ti­nin­kai sėk­me va­di­na tai, jog abu va­žia­vo su „Scott“ mar­kės dvi­ra­čiais: var­žy­bo­se jų tech­ni­nę prie­žiū­rą at­li­ko meist­rai iš Vo­kie­ti­jos. Pa­gal­ba bu­vo ne­mo­ka­ma.

„Atei­ni, už­ra­šo pa­gal nu­me­rį, pa­sa­kai, kuo skun­die­si, po va­lan­dos ar dvie­jų tau ati­duo­da lyg nau­ją dvi­ra­tį, pa­ruoš­tą ry­to­jaus var­žy­boms“, – pa­sa­ko­ja Do­na­tas.

Kai pa­sku­ti­nę die­ną meist­rai ne­be­dir­bo, spor­ti­nin­kai ei­lė­je plo­vyk­lo­je su­gai­šo pu­sant­ros va­lan­dos. At­ro­dy­tų, menk­nie­kis, bet, pa­sak Do­na­to, su­tau­pai lai­ko – va­di­na­si, su­tau­pai poil­sio.

Paskatinan­tys žo­­džiai

Prieš var­žy­bas dvi­ra­ti­nin­kai kė­lė tiks­lą fi­ni­šuo­ti. Tiks­las pa­si­kei­tė po pir­mos die­nos, kai pa­ma­tė, jog vy­rų ka­te­go­ri­jo­je tarp 125 ko­man­dų bu­vo 65.

„Vau! Mes ga­li­me! Pir­myn, to­liau taip tęs­ki­me!“ – pa­gal­vo­jo pa­ma­tę re­zul­ta­tą. Ant­rą die­ną re­zul­ta­tas bu­vo dar ge­res­nis.

Po var­žy­bų va­ka­rais dvi­ra­ti­nin­kai ap­tar­da­vo stra­te­gi­ją, įver­tin­da­vo, kur bū­tų ga­li­ma pa­si­kel­ti po­zi­ci­ją.

Bet atei­da­vo ir aki­mir­kų, kai re­zul­ta­tas at­ro­dė ne­bes­var­bus, kai no­rė­jo­si par­duo­ti dvi­ra­čius ir vis­ką mes­ti.

„Iš­mi­nu ry­te, gal­vo­ju, vel­niop, tos kal­bos, kad tik pa­siek­čiau fi­ni­šą“, – juo­kia­si Do­na­tas.

Vai­das pri­me­na, kad eta­pas nė­ra va­lan­dos ar dvie­jų pa­si­va­ži­nė­ji­mas, jė­gas rei­kia ap­skai­čiuo­ti ir pa­tau­py­ti maž­daug pen­kioms va­lan­doms.

Sun­kio­mis aki­mir­ko­mis iš ne­vil­ties ir duo­bės trauk­da­vo pa­ska­ti­ni­mas, pa­lai­ky­mas.

Ypač dvi­ra­ti­nin­kams įstri­go vie­nos mo­ters žo­džiai. „Mi­na­me to­kie su­var­gę... O ji sa­ko: „Va­lio! Ge­rai at­ro­do­te!“ Sa­kau, ne, vi­siš­kai ne. Ji sa­ko: „Pa­lau­ki­te! Praeis 10 me­tų, pa­žiū­rė­si­te į nuot­rau­ką ir pa­ma­ty­si­te, kaip jūs ge­rai tą die­ną at­ro­dė­te!“ – links­mą is­to­ri­ją per­pa­sa­ko­ja Do­na­tas.

„To­kie žo­džiai už­ve­da. At­ro­do, kad kaž­kas pa­spi­ria į už­pa­ka­lį. Ir leng­viau už­ky­li į kal­ną“, – juo­kia­si Vai­das.

Ge­riau­sių re­zul­ta­tų dvi­ra­ti­nin­kai pa­sie­kė pa­sku­ti­niuo­se eta­puo­se. Svars­to, gal iš pra­džių su­vei­kė sau­gik­liai.

Pas­ku­ti­nia­ja­me eta­pe, maž­daug po 20 mi­nu­čių nuo star­to, ne­sus­to­da­mas ėmė ly­ti lie­tus. Ta­po la­bai sli­du. Drą­ses­ni griu­vo, kri­to. Šiau­lie­čiai ne­ri­zi­ka­vo. Tiks­las – fi­ni­šas, re­zul­ta­tas jau pa­ro­dy­tas. Sau­giai va­žiuo­da­mi pa­sie­kė ge­riau­sią re­zul­ta­tą – 54 vie­tą vy­rų eli­te.

Ko­man­da „S-Spor­tas“ bend­ro­je vy­rų eli­to gru­pė­je bu­vo 69 (gru­pė­je fi­ni­ša­vo 113 ko­man­dų). Bend­ras lai­kas – 34 va­lan­dos 44 mi­nu­čių.

Nu­ga­lė­to­jais ta­po CEN­TU­RION VAU­DE ko­man­da iš Aust­ri­jos – Perns­tei­ner Her­mann ir Geis­mayr Da­niel. Iš vi­so var­žy­bo­se da­ly­va­vo 400 ko­man­dų.

Tre­čias žmo­­gus

Ko­man­do­je bu­vo ir „už kad­ro“ plu­šė­jęs žmo­gus – šiau­lie­tis Au­re­li­jus Dve­lys, šią va­sa­rą pa­sky­ręs Al­pėms.

Au­re­li­jus pa­duo­da­vo ger­tu­ves, pra­neš­da­vo apie si­tua­ci­ją prie­ky­je. Jei leis­da­vo są­ly­gos, fil­muo­da­vo, fo­tog­ra­fuo­da­vo, krau­da­vo nau­jie­nas į so­cia­li­nia­me tink­le esan­tį ko­man­dos pusla­pį.

„Vis­kas dar dar, bet tas „dro­nas“ Au­re­li­jus Dve­lys, nu kaž­kas ne­rea­laus“, – taip bu­vo įver­tin­ta fil­muo­ta me­džia­ga „Face­booke“. Au­re­li­jus bė­go į kal­ną ša­lia dvi­ra­ti­nin­kų.

Au­re­li­jaus pa­ra­gi­ni­mai, pa­ska­ti­ni­mai dvi­ra­ti­nin­kus mo­ty­vuo­da­vo: „Vi­są lai­ką va­žiuo­da­vo­me ne­to­li mo­te­rų ly­de­rių. Au­re­li­jus sa­ky­da­vo: „Iki pa­nų tiek ar tiek, pa­spaus­ki­te! Kel­da­vo mums už­da­vi­nį ap­lenk­ti pa­nas.“

Au­re­li­jus bu­vo ir tas žmo­gus, su ku­riuo Vai­das ir Do­na­tas ga­lė­jo pa­si­kal­bė­ti. Nes po tri­jų sa­vai­čių, pra­leis­tų kar­tu, ko­man­dos due­tas jau vis­ką bu­vo iš­kal­bė­jęs.

Ar, in­ten­sy­viai min­da­mi dvi­ra­čius, šiau­lie­čiai spė­jo pa­si­gro­žė­ti Al­pė­mis?

„Bu­vo vi­so­kių mo­men­tų, – juo­kia­si Vai­das. – At­va­žiuo­ji į kal­no vir­šų, vaiz­das at­si­ve­ria į vi­sas pu­ses. Bet kai pra­de­di leis­tis, ne­ga­li dai­ry­tis, tu­ri bū­ti su­si­kon­cent­ra­vęs: stab­dy­mas, po­sū­kis. Nuo­la­ti­nė įtam­pa. Kil­da­mas į kal­ną, kon­cent­ruo­jie­si įveik­ti sa­ve. Nė­ra ka­da žval­gy­tis – pa­kel­ti gal­vos.“

Al­pių skir­tu­mus dvi­ra­ti­nin­kai pa­ju­to. Ita­li­jos Al­pės šiurkš­čios, do­lo­mi­ti­nės, su ašt­riais ak­me­ni­mis, Aust­ri­jos – švel­nes­nės.

Po var­­žy­­bų

Ža­ve­sio spor­ti­nin­kams tei­kė gy­ve­ni­mas va­di­na­mo­jo­je sto­vyk­lo­je. Spor­ti­nin­kai nak­vo­da­vo mies­te­lių spor­to ar ren­gi­nių sa­lė­se. Lo­vo­je mie­go­jo tik kar­tą.

Do­na­tas sa­ko, kad il­sė­tis ant grin­dų bu­vo su­dė­tin­ga: kas knar­kia, kas orą ga­di­na, kas šiaip krapš­to­si. Bet kuo sun­kes­nė die­na, tuo leng­ves­nis mie­gas.

Da­bar dvi­ra­ti­nin­kai ir ki­tiems pa­tar­tų: rei­kia ge­ros pa­gal­vės ir ge­ro kom­pak­tiš­ko čiu­ži­nu­ko. Do­na­tas tu­rė­jo spor­ti­nį čiu­ži­nu­ką, Vai­das – plo­ną pri­pu­čia­mą, ku­ris ga­liau­siai pra­kiu­ro. Ki­tas rei­ka­lin­gas daik­tas – il­gin­tu­vas, nes prie kiš­tu­ki­nio liz­do no­rin­čių­jų į­krau­ti te­le­fo­nus – be­ga­lės.

6 va­lan­dą ry­to, no­ri ar ne­no­ri, pa­ža­din­da­vo šur­mu­lys. Dvi­ra­ti­nin­kai su­si­krau­da­vo krep­šius, duo­tus or­ga­ni­za­to­rių. Nors dek­la­ruo­ja­ma, kad vis­kas tu­ri su­tilp­ti į vie­ną krep­šį ir sver­ti ne dau­giau nei 15 ki­log­ra­mų, rea­ly­bė­je vi­du­ti­nis svo­ris bū­na 25 ki­log­ra­mai. Ki­ti su­ge­ba pri­si­krau­ti ir 40 ki­log­ra­mų. Ati­duo­ti krep­šiai per­ve­ža­mi į ki­tą nak­vy­nės vie­tą.

Po pus­ry­čių vyk­da­vo ap­ši­li­mas, trum­pas die­nos ap­ta­ri­mas – koks oras, tra­sa.

Po fi­ni­šo nu­si­prau­sus, iš­si­skal­bus, 18 va­lan­dą lauk­da­vo „Pas­ta Par­ty“. Dvi­ra­ti­nin­kai val­gy­da­vo ma­ka­ro­nus, la­za­ni­ją, da­ly­da­vo­si įspū­džiais, ste­bė­da­vo ly­de­rių ap­do­va­no­ji­mus, fo­tog­ra­fai pa­teik­da­vo ge­riau­sias die­nos nuo­trau­kas.

Du va­ka­rai bu­vo ypač sma­gūs – „Pas­ta Par­ty“ vy­ko kal­no vir­šū­nė­je.

Sto­vyk­lo­se šiau­lie­čiai bend­rau­da­vo su spor­ti­nin­kais iš vi­so pa­sau­lio. Ko­man­dos iš Ne­pa­lo, In­di­jos, Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos ak­cen­tuo­da­vo, kad jų ša­lys da­ly­vau­ja pir­mą kar­tą. Lie­tu­viai bu­vo kuk­les­ni.

„Po ke­lių eta­pų or­ga­ni­za­to­riai mus net va­di­no lat­viais. Fi­ni­šuo­jant pa­skel­bia­mas var­das, pa­var­dė, klu­bas, ša­lis. Kai bu­vo juo­do­ji die­na, pa­gal­vo­jo­me: te­bū­nie lat­viai“, – juo­kia­si dvi­ra­ti­nin­kai.

Pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis vis dau­giau var­žy­bų da­ly­vių vaikš­čio­jo nu­broz­din­ti, už­si­kli­ja­vę pleist­rais ar net su gip­su.

„Ei­ni pus­ry­čiau­ti ir ma­tai: vie­nas bin­tuo­ja­si ko­ją, ki­tas žaiz­dą va­lo­si – kaip ka­ro lau­ke. Vi­sų akys įkri­tu­sios“, – pa­sa­ko­ja Vai­das.

Aš­tun­ta­sis eta­­pas

Do­na­tas sa­ko, kad to­kio­se var­žy­bo­se dau­giau nei fi­zi­nis le­mia psi­cho­lo­gi­nis pa­si­ren­gi­mas – rei­kia nu­ga­lė­ti sa­ve.

Dvi­ra­čių par­kas bu­vo la­bai įvai­rus. Nuo aukš­čiau­sio ly­gio ang­lies pluoš­to rė­mų, leng­vų, tvir­tų iki pa­pras­tų. Juos my­nę ne­pre­ten­da­vo į aukš­tas vie­tas.

Daug bu­vo va­žiuo­jan­čių pil­nos amor­ti­za­ci­jos dvi­ra­čiais. Ly­de­rių dvi­ra­čiai bu­vo tik su prie­ki­niais amor­ti­za­to­riais.

Svar­biau­sia šio­se var­žy­bo­se, var­di­ja Vai­das, tvir­ti ra­tai, stab­džiai, nes jie už­kais­ta iki rau­do­nu­mo. Dvi­ra­ti­nin­kai iš „rim­tų“ ko­man­dų me­cha­ni­kų iš­gir­do, kad rei­kia pla­tes­nių, sun­kes­nių pa­dan­gų, jos ap­sau­go­tų nuo pra­kir­ti­mų į uo­las.

Šiau­lie­čiai kiek pa­svars­to, bet nu­spren­džia: no­rė­tų grįž­ti į „Tran­salp“ tra­są. Bet ne ki­tą­met. Ka­da nors.

Po var­žy­bų Vai­do ir Do­na­to lau­kė aš­tun­ta­sis eta­pas: ma­ši­na grį­žo iš Aust­ri­jos. Pa­si­keis­da­mi vai­ra­vo 20 va­lan­dų. Šį eta­pą dvi­ra­ti­nin­kai juo­kau­da­mi va­di­na il­giau­siuo­ju.

bi­ke-tran­salp.de nuo­tr.

IŠ­ŠŪ­KIS: Šiau­lie­čiai Do­na­tas Dab­ri­kas (kai­rė­je) ir Vai­das Ma­cei­kis priė­mė gy­ve­ni­mo iš­šū­kį ir įvei­kė 7 eta­pų kal­nų dvi­ra­čių lenk­ty­nes per Al­pes.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KO­MAN­DA: „S-Spor­tas“ ko­man­da – Vai­das Ma­cei­kis (kai­rė­je) ir Do­na­tas Dab­ri­kas – pir­mie­ji lie­tu­viai, įvei­kę „Bi­ke Tran­salp“ var­žy­bas.

VAIZ­DAI: Nors dvi­ra­ti­nin­kai va­žia­vo vaiz­din­go­mis apy­lin­kė­mis, ne vi­suo­met bu­vo lai­ko dai­ry­tis ir gro­žė­tis.

Asmeninės nuo­tr.

PRA­DŽIA: „Bi­ke Tran­salp“ krep­šiai, į ku­riuos rei­kia su­tal­pin­ti vi­sos sa­vai­tės daik­tus, bei dvi­ra­čiai su sėk­min­gais nu­me­riais.

NAK­VY­NĖ: Nak­vy­nė sa­lė­je – ir iš­ban­dy­mas, ir ge­ra kom­pa­ni­ja.

TU­NE­LIS: Dvi­ra­ti­nin­kų marš­ru­tas ve­dė ir per tu­ne­lius.

TRA­SA: Al­pė­se dvi­ra­ti­nin­kai įvei­kė septy­nis eta­pus.

FI­NI­ŠAS: Po fi­ni­šo šeš­ta­ja­me eta­pe ko­man­dos įra­šas „Fa­ce­boo­ke“: „Šian­dien nors ir pa­sku­ti­niuo­se ki­lo­met­ruo­se Vai­dis nu­lū­žo, bei pir­mą kar­tą ga­vom lie­taus, tai ge­riau­sia die­na „S-Spor­to“ ko­man­dai, eli­to gru­pė­je at­va­žia­vu­siai 59-o­je vie­to­je! Lai­kom špy­gas, nes ry­toj pa­sku­ti­nis eta­pas Trento–Arco, ku­riame lau­kia 53,6 km ir 2 000 m su­ki­li­mo!“ Ki­tą die­ną jie bu­vo 54-i.

 

TRA­SA: 7 eta­pų var­žy­bų per Al­pes „Bi­ke Tran­salp“ že­mė­la­pis.

VAR­ŽY­BOS: „Bi­ke Tran­salp“ – po­pu­lia­rios ir daug dė­me­sio su­lau­kian­čios pres­ti­ži­nės var­žy­bos.

ŽAIZ­DOS: Do­na­to Dab­ri­ko ko­jas „pa­žy­mė­jo“ su­žei­di­mai.