Gimtieji Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namai: bendruomeniškumo ir susitelkimo simbolis

Šeš­ta­die­nį Jo­niš­ky­je lan­kė­si So­fi­jos ir Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nių anū­kė Da­lia Zu­bo­vai­tė-Pa­lu­kai­tie­nė. Pir­mą kar­tą at­si­sto­jo prie na­mo, ku­ria­me gi­mė gar­sio­ji mo­čiu­tė So­fi­ja Ky­man­tai­tė, ne tik dai­li­nin­ko ir mu­zi­ko Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio mū­za, bet ir vi­siems ži­no­ma lie­tu­vių ra­šy­to­ja, vi­suo­me­nės vei­kė­ja, li­te­ra­tū­ros ir me­no kri­ti­kė, dra­ma­tur­gė, poe­tė, ver­tė­ja...

– Nie­ka­da ne­su bu­vu­si čia. Jau­di­na ši­ta aki­mir­ka, kai sto­viu prie tų na­mų, ku­riuos jo­niš­kie­čiai at­ra­do, pri­si­mi­nė ir pa­ger­bė, – taip kal­bė­jo Čiur­lio­nių anū­kė, su sū­nu­mis Džiu­gu ir Na­ru­čiu at­vy­ku­si į vie­šos eks­po­zi­ci­jos, skir­tos iš­ki­liai vei­kė­jai pri­sta­ty­mą vi­suo­me­nei prie Baž­ny­čios gat­vės 3-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­to se­no na­mo, kur 1886 me­tais ir gi­mė So­fi­ja Ky­man­tai­tė-Čiur­lio­nie­nė.

Iki 2016-ųjų gar­sios mo­ters biog­ra­fi­jo­je bu­vo tik pli­kas fak­tas – „gi­mė Jo­niš­ky­je“. O štai is­to­ri­jos moks­lų dok­to­ran­tas Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, 2016-2017 me­tais stu­di­juo­da­mas Jo­niš­kio baž­ny­čios ar­chy­vus ir juos ap­ra­šy­da­mas, ap­ti­ko fak­tą, kad čia vi­ka­ru dir­bo So­fi­jos dė­dė, ku­ni­gas Vin­cen­tas Ja­ru­lai­tis, o kar­tu su juo Jo­niš­ky­je, šia­me na­me bu­vu­sia­me vi­ka­ria­te gy­ve­no ir jam vi­suo­se ūkio rei­ka­luo­se tal­ki­no se­suo Elz­bie­ta su vy­ru. Šia­me na­me jied­viem ir gi­mė duk­tė So­fi­ja. Šis reikš­min­gas ir Jo­niš­kiui bran­gus fak­tas pa­vie­šin­tas 2017 me­tais, Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ras prie šio na­mo pri­se­gė at­mi­ni­mo len­te­lę, o Žiem­ga­los kul­tū­ros drau­gi­ja ėmė­si dar dau­giau – su­tel­kė bend­ruo­me­nę, at­nau­ji­no na­mą ir jo lan­guo­se įren­gė vie­šą eks­po­zi­ci­ją. Da­bar nie­kas ne­pak­lys, vi­si ži­nos, kur yra žy­mio­sios So­fi­jos na­mai.

Nors S. Ky­man­tai­tė-Čiur­lio­nie­nė yra pri­siė­mu­si že­mai­tės ta­pa­ty­bę, ta­čiau Žiem­ga­los kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Ilo­na Osi­po­va, su­ma­niu­si ap­še­pu­siam ir pa­mirš­tam na­mui su­teik­ti nau­jos pra­smės, vi­lia­si, kad gi­mu­si ir čia tris mė­ne­sius au­gu­si So­fi­ja sa­vo krau­jy­je tu­ri ir la­še­lį Žiem­ga­los.

Žiem­ga­los kul­tū­ros drau­gi­jos Jo­niš­kio sky­rius bu­vo ta cent­ri­nė fi­gū­ra, apie ku­rią ir ėmė ru­tu­lio­tis min­tis is­to­ri­niam na­mui su­grą­žin­ti šlo­vę ir pa­gar­bą. Drau­gi­jos pa­reng­tam pro­jek­tui „So­fi­jos Ky­man­tai­tės-Čiur­lio­nie­nės gim­ta­sis na­mas – vie­ša eks­po­zi­ci­ja“ (pro­jek­to va­do­vė Ilo­na Osi­po­va) da­li­nį fi­nan­sa­vi­mą sky­rė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba, o pe­čius bend­ram tiks­lui su­rė­mė kul­tū­ros bend­ruo­me­nė. Jo­niš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ėmi­mo į dan­gų pa­ra­pi­ja lei­do na­mą nau­do­ti eks­po­zi­ci­jai bei sa­vo lė­šo­mis at­nau­ji­no na­mo fa­sa­dą, sto­gą. Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ras pro­jek­tui įgy­ven­din­ti pri­si­dė­jo trans­por­tu, ūki­niais dar­bais, pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­jant kraš­tie­tės at­mi­ni­mo ir eks­po­zi­ci­jos pri­sta­ty­mo ren­gi­nius. Jo­niš­kio mies­to šven­tės me­tu Jo­niš­ky­je vie­šė­jo S. ir M. K. Čiur­lio­nių pro­vai­kai­tis pia­nis­tas pro­f. Ro­kas Zu­bo­vas, at­li­kęs gar­saus pro­se­ne­lio kū­ri­nius, pri­sta­ty­ta kul­tū­ros is­to­ri­kės Ni­dos Gai­daus­kie­nės nau­jau­sia kny­ga „So­fi­ja Ky­man­tai­tė-Čiur­lio­nie­nė: mo­der­nė­jan­čios sa­vi­mo­nės kon­tū­rai“, su­reng­ta M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­lų iš cik­lo „Pa­sau­lio su­tvė­ri­mas“ rep­ro­duk­ci­jų pa­ro­da. Dar lie­pos mė­ne­sį su R. Zu­bo­vu ir ra­jo­no val­džios at­sto­vais su­reng­ta dis­ku­si­ja apie ga­li­my­bę įtrauk­ti šį na­mą, kaip at­min­ties ob­jek­tą, į M. K. Čiur­lio­nio kul­tū­ri­nio ke­lio marš­ru­tą. Ne­vals­ty­bi­nis So­fi­jos Ky­man­tai­tės-Čiur­lio­nie­nės me­mo­ria­li­nis kam­ba­rys-mu­zie­jus, ku­rio glo­bė­ja yra Čiur­lio­nių anū­kė Da­lia Ona Pa­lu­kai­tie­nė, neat­ly­gin­ti­nai da­vė mu­zie­jaus ar­chy­ve sau­go­mų nuo­trau­kų iš Da­nu­tės Čiur­lio­ny­tės-Zu­bo­vie­nės ar­chy­vo bei su­tei­ku­si eks­po­zi­ci­jai vien­kar­ti­nio vaiz­dų rep­ro­du­ka­vi­mo lei­di­mą. Jo­niš­kio tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ras vie­ši­no in­for­ma­ci­ją apie eks­po­zi­ci­ją tu­riz­mo tiks­lais. Ga­liau­siai šiam Jo­niš­kį gar­si­nan­čiam fak­tui ne­li­ko abe­jin­gi ir at­ski­ri jo­niš­kie­čiai, ku­rie pri­si­jun­gė prie or­ga­ni­zuo­ja­mų dvie­jų vi­suo­me­nės tal­kų tvar­kant ap­lin­ką, ker­tant men­ka­ver­čius krū­mokš­nius, plokš­tė­mis san­da­ri­nant lan­gų kiau­ry­mes. Net pa­ts ra­jo­no me­ras Vi­ta­li­jus Gai­lius, kaip tik­ras bend­ruo­me­nės ly­de­ris, sto­jo prie dar­bų su plak­tu­kais, su­ktu­kais, pjūklais… Kai vis­kas bu­vo pa­ruoš­ta, bu­vu­sių lan­gų vie­to­se at­gi­jo S. Ky­man­tai­tės-Čiur­lio­nie­nės gy­ve­ni­mas ir veik­la ar­chy­vi­nė­se nuo­trau­ko­se, per­kel­to­se ant ten­tų. Ant di­de­lio me­di­nio na­mo sie­nų į mus žvel­gia So­fi­jos tė­vai – Elž­bie­ta ir Leo­nas Ky­man­tai, dė­dė ku­ni­gas Vin­cen­tas Ja­ru­lai­tis, pen­kia­me­tė So­fi­ja su se­su­te Jad­vy­ga, So­fi­ja su Mi­ka­lo­ju­mi Kons­tan­ti­nu Čiur­lio­niu, So­fi­ja Čiur­lio­nie­nė su iš­ki­liais to me­to vi­suo­me­nės ir kukl­tū­ros vei­kė­jais – A. Var­nu, S. Lo­zo­rai­čiu, K. Škir­pa, Vy­dū­nu, Vaiž­gan­tu, V. My­ko­lai­čiu-Pu­ti­nu, L. Gi­ra, V. Krė­ve, su duk­te­ri­mi ir vai­kai­čiais... So­fi­jos na­mo at­gi­mi­mas – ra­jo­no kul­tū­ros žmo­nių bend­ruo­me­niš­ku­mo sim­bo­lis. At­nau­jin­tų gim­tų­jų na­mų sim­bo­li­nį rak­tą pro­jek­to au­to­rė I. Osi­po­va ati­da­vė šei­mai – į anū­kės Da­lios ran­kas.

Už įpras­min­tą kul­tū­ros idė­ją iman­tis reikš­min­gų dar­bų ir pro­jek­tų pa­dė­kos raš­tu ra­jo­no me­ras ap­do­va­no­jo Žiem­ga­los kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kę Ilo­ną Osi­po­vą. Pa­ti Čiur­lio­nių anū­kė, dė­ko­da­ma už mo­čiu­tės gy­ve­ni­mo įpras­mi­ni­mą Jo­niš­ky­je, jai lin­kė­jo ne­nus­to­ti sva­jo­ti ir tas sva­jo­nes įgy­ven­din­ti.

– Apie So­fi­ją vi­si daug ži­no­te, skai­tė­te, aš nie­ko nau­jo ne­pa­sa­ky­siu. Ta­čiau no­riu pa­pa­sa­ko­ti apie So­fi­jos ma­mos Elž­bie­tos vai­kys­tę. Šei­mo­je bu­vo še­ši vai­kai, o sep­tin­tą gim­dy­da­ma mi­rė jų ma­ma – la­bai švie­si, ne­pap­ras­tos kul­tū­ros ir in­te­li­gen­ci­jos mo­te­ris, pa­ti skai­čiu­si, ra­šiu­si ir to pa­ties iš­mo­kiu­si ir sa­vo vai­kus, ir sa­vo vyrą… Mir­da­ma ji pri­saik­di­no vy­rą, gau­sios šei­mos tė­vą, kad vy­riau­sią­jį sū­nų Vin­cen­tą iš­leis­tų į ku­ni­gus. Nors į na­mus naš­lys par­si­ve­dė nau­ją žmo­ną, ta­čiau duo­tos prie­sai­kos ne­su­lau­žė – lei­do Vin­cen­tą mo­ky­tis. Pa­mo­tė ne­my­lė­jo, bu­vo žiau­ri „pa­vel­dė­tiems“ vai­kams. Va­sa­rą pa­siun­tė Elž­bie­tą pės­čio­mis į Šiau­lius. Sa­ko, eik ir par­vesk bro­lį prie dar­bų, nes trūks­ta dar­bo ran­kų. Elž­bie­ta kaip ėjo, taip išė­jo ir ne­beg­rį­žo. Tar­na­vo, o vė­liau, kai bro­lis Vin­cen­tas ta­po ku­ni­gu, vi­sur jį ly­dė­jo, to­kia bu­vo tvir­ta bro­lio ir se­sers są­jun­ga iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. To­kia bu­vo ma­no pro­mo­čiu­tės vai­kys­tė ir jau­nys­tė, – sa­kė Čiur­lio­nių anū­kė Da­lia Zu­bo­vai­tė-Pa­lu­kai­tie­nė, sto­vė­da­ma prie Jo­niš­ky­je bu­vu­sio už­mirš­to na­mo slenks­čio, per ku­rį prieš 133 me­tus taip daž­nai ženg­da­vo Ky­man­tai su ma­žą­ja duk­re­le So­fi­ja ant ran­kų.

Ant­rą šimt­me­tį įpu­sė­ju­sio na­mo so­dy­bo­je nu­vil­ni­jo šir­dį glos­tan­ti, tar­si pa­čios So­fi­jos lū­po­mis at­lie­ka­ma folk­lo­ro an­samb­lio "Ku­pars" (Va­do­vė Ri­ta Kip­šai­tė-Bal­čiū­nie­nė) dai­na – "Čia ma­no na­mai... Tik ne­praei­ki pro ša­lį..."