Naujausios
Šeštadienį Joniškyje lankėsi Sofijos ir Konstantino Čiurlionių anūkė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė. Pirmą kartą atsistojo prie namo, kuriame gimė garsioji močiutė Sofija Kymantaitė, ne tik dailininko ir muziko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mūza, bet ir visiems žinoma lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja...
– Niekada nesu buvusi čia. Jaudina šita akimirka, kai stoviu prie tų namų, kuriuos joniškiečiai atrado, prisiminė ir pagerbė, – taip kalbėjo Čiurlionių anūkė, su sūnumis Džiugu ir Naručiu atvykusi į viešos ekspozicijos, skirtos iškiliai veikėjai pristatymą visuomenei prie Bažnyčios gatvės 3-uoju numeriu pažymėto seno namo, kur 1886 metais ir gimė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Iki 2016-ųjų garsios moters biografijoje buvo tik plikas faktas – „gimė Joniškyje“. O štai istorijos mokslų doktorantas Ernestas Vasiliauskas, 2016-2017 metais studijuodamas Joniškio bažnyčios archyvus ir juos aprašydamas, aptiko faktą, kad čia vikaru dirbo Sofijos dėdė, kunigas Vincentas Jarulaitis, o kartu su juo Joniškyje, šiame name buvusiame vikariate gyveno ir jam visuose ūkio reikaluose talkino sesuo Elzbieta su vyru. Šiame name jiedviem ir gimė duktė Sofija. Šis reikšmingas ir Joniškiui brangus faktas paviešintas 2017 metais, Joniškio kultūros centras prie šio namo prisegė atminimo lentelę, o Žiemgalos kultūros draugija ėmėsi dar daugiau – sutelkė bendruomenę, atnaujino namą ir jo languose įrengė viešą ekspoziciją. Dabar niekas nepaklys, visi žinos, kur yra žymiosios Sofijos namai.
Nors S. Kymantaitė-Čiurlionienė yra prisiėmusi žemaitės tapatybę, tačiau Žiemgalos kultūros draugijos pirmininkė Ilona Osipova, sumaniusi apšepusiam ir pamirštam namui suteikti naujos prasmės, viliasi, kad gimusi ir čia tris mėnesius augusi Sofija savo kraujyje turi ir lašelį Žiemgalos.
Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius buvo ta centrinė figūra, apie kurią ir ėmė rutuliotis mintis istoriniam namui sugrąžinti šlovę ir pagarbą. Draugijos parengtam projektui „Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gimtasis namas – vieša ekspozicija“ (projekto vadovė Ilona Osipova) dalinį finansavimą skyrė Lietuvos kultūros taryba, o pečius bendram tikslui surėmė kultūros bendruomenė. Joniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapija leido namą naudoti ekspozicijai bei savo lėšomis atnaujino namo fasadą, stogą. Joniškio kultūros centras projektui įgyvendinti prisidėjo transportu, ūkiniais darbais, padėjo organizuojant kraštietės atminimo ir ekspozicijos pristatymo renginius. Joniškio miesto šventės metu Joniškyje viešėjo S. ir M. K. Čiurlionių provaikaitis pianistas prof. Rokas Zubovas, atlikęs garsaus prosenelio kūrinius, pristatyta kultūros istorikės Nidos Gaidauskienės naujausia knyga „Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė: modernėjančios savimonės kontūrai“, surengta M. K. Čiurlionio paveikslų iš ciklo „Pasaulio sutvėrimas“ reprodukcijų paroda. Dar liepos mėnesį su R. Zubovu ir rajono valdžios atstovais surengta diskusija apie galimybę įtraukti šį namą, kaip atminties objektą, į M. K. Čiurlionio kultūrinio kelio maršrutą. Nevalstybinis Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinis kambarys-muziejus, kurio globėja yra Čiurlionių anūkė Dalia Ona Palukaitienė, neatlygintinai davė muziejaus archyve saugomų nuotraukų iš Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyvo bei suteikusi ekspozicijai vienkartinio vaizdų reprodukavimo leidimą. Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras viešino informaciją apie ekspoziciją turizmo tikslais. Galiausiai šiam Joniškį garsinančiam faktui neliko abejingi ir atskiri joniškiečiai, kurie prisijungė prie organizuojamų dviejų visuomenės talkų tvarkant aplinką, kertant menkaverčius krūmokšnius, plokštėmis sandarinant langų kiaurymes. Net pats rajono meras Vitalijus Gailius, kaip tikras bendruomenės lyderis, stojo prie darbų su plaktukais, suktukais, pjūklais… Kai viskas buvo paruošta, buvusių langų vietose atgijo S. Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimas ir veikla archyvinėse nuotraukose, perkeltose ant tentų. Ant didelio medinio namo sienų į mus žvelgia Sofijos tėvai – Elžbieta ir Leonas Kymantai, dėdė kunigas Vincentas Jarulaitis, penkiametė Sofija su sesute Jadvyga, Sofija su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Sofija Čiurlionienė su iškiliais to meto visuomenės ir kukltūros veikėjais – A. Varnu, S. Lozoraičiu, K. Škirpa, Vydūnu, Vaižgantu, V. Mykolaičiu-Putinu, L. Gira, V. Krėve, su dukterimi ir vaikaičiais... Sofijos namo atgimimas – rajono kultūros žmonių bendruomeniškumo simbolis. Atnaujintų gimtųjų namų simbolinį raktą projekto autorė I. Osipova atidavė šeimai – į anūkės Dalios rankas.
Už įprasmintą kultūros idėją imantis reikšmingų darbų ir projektų padėkos raštu rajono meras apdovanojo Žiemgalos kultūros draugijos pirmininkę Iloną Osipovą. Pati Čiurlionių anūkė, dėkodama už močiutės gyvenimo įprasminimą Joniškyje, jai linkėjo nenustoti svajoti ir tas svajones įgyvendinti.
– Apie Sofiją visi daug žinote, skaitėte, aš nieko naujo nepasakysiu. Tačiau noriu papasakoti apie Sofijos mamos Elžbietos vaikystę. Šeimoje buvo šeši vaikai, o septintą gimdydama mirė jų mama – labai šviesi, nepaprastos kultūros ir inteligencijos moteris, pati skaičiusi, rašiusi ir to paties išmokiusi ir savo vaikus, ir savo vyrą… Mirdama ji prisaikdino vyrą, gausios šeimos tėvą, kad vyriausiąjį sūnų Vincentą išleistų į kunigus. Nors į namus našlys parsivedė naują žmoną, tačiau duotos priesaikos nesulaužė – leido Vincentą mokytis. Pamotė nemylėjo, buvo žiauri „paveldėtiems“ vaikams. Vasarą pasiuntė Elžbietą pėsčiomis į Šiaulius. Sako, eik ir parvesk brolį prie darbų, nes trūksta darbo rankų. Elžbieta kaip ėjo, taip išėjo ir nebegrįžo. Tarnavo, o vėliau, kai brolis Vincentas tapo kunigu, visur jį lydėjo, tokia buvo tvirta brolio ir sesers sąjunga iki pat gyvenimo pabaigos. Tokia buvo mano promočiutės vaikystė ir jaunystė, – sakė Čiurlionių anūkė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė, stovėdama prie Joniškyje buvusio užmiršto namo slenksčio, per kurį prieš 133 metus taip dažnai žengdavo Kymantai su mažąja dukrele Sofija ant rankų.
Antrą šimtmetį įpusėjusio namo sodyboje nuvilnijo širdį glostanti, tarsi pačios Sofijos lūpomis atliekama folkloro ansamblio "Kupars" (Vadovė Rita Kipšaitė-Balčiūnienė) daina – "Čia mano namai... Tik nepraeiki pro šalį..."