Martynas atbėgo ir nubėgo...

Va­ka­ro­to­jai ne šiaip sau rin­ko­si, bet gar­džiau­sias ar­ba­tas at­si­ne­šė pri­sta­ty­ti, ska­niau­sius py­ra­gus pa­vai­šin­ti kai­my­nus, pa­klau­sy­ti dai­nų, po­kšta­vi­mų. Ne vie­ni va­ka­ro­jo, sve­čių iš Pa­jū­rio mies­te­lio pa­si­kvie­tė. Jų bū­ry­je ir kraš­tie­tis Liu­ci­jus Nor­kus. Ko­kia lai­mė, kai vėl kar­tu po še­šių de­šimt­me­čių bro­liai Do­na­tas ir Liu­ci­jus Nor­kai už­trau­kė dai­ną kaip jau­nys­tė­je Skaist­gi­ry­je. Va­ka­ro me­tu Skaist­gi­rio se­niū­nė Vir­gi­ni­ja Kai­ka­rie­nė pa­dė­kas už puo­se­lė­ja­mą gro­žį so­dy­bo­se įtei­kė skaist­gi­rie­čiams Eu­ge­ni­jai Jon­džie­nei bei Dia­nai ir Vai­do­tui Kriš­čiū­nams, Lan­kai­čių kai­mo gy­ven­to­jams Ni­jo­lei ir Ed­var­dui Vik­niams, rei­bi­nie­čiams Dai­vai ir Aud­riui Vai­te­kū­nams, Au­re­li­jai ir Gin­ta­rui Bal­tu­liams iš Mal­de­nių . Pa­dė­ką už pa­vyz­din­gai pri­žiū­ri­mą bend­ro­vės te­ri­to­ri­ją pel­nė Al­sių že­mės ūkio bend­ro­vė. Kiek­vie­no ap­do­va­no­to­jo so­dy­bą pa­puoš de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai.

Va­ka­ro pas Mar­ty­ną me­tu vie­ni pri­si­mi­nė py­ra­gų sko­nį, ki­ti se­no­lių iš­min­tį, o štai Ro­ma Gry­baus­kie­nė pri­si­mi­nė an­ta­ni­nius obuo­lius, ku­rie pūp­so­da­vo jos vai­kys­tės so­de. Jų sko­nis jai pri­mi­nė ir lai­ki­nu­mo es­mę, gy­ve­ni­mo tra­pu­mą.

***

Atė­jus lai­kui iš­rink­ti gar­džiau­sią ar­ba­tą, už­vi­rė dis­ku­si­jos. Po jų ko­mi­si­ja vis tik ar­ba­tos ka­ra­lie­ne pa­skel­bė al­sie­tę Zo­fi­ją Šlio­žie­nę. Ji sa­vo ar­ba­tą pa­va­di­no „Švel­nu­mas“. Kom­po­nuo­da­ma ją, Zo­fi­ja į ją dė­jo obuo­lių žie­ve­lių, ru­gia­gė­lių žie­dų, šilk­žo­lės. Ska­niau­sių py­ra­gų ti­tu­lą pel­nė al­sie­tės Ju­zės Pe­lie­nės ir lan­kai­tie­tės Ni­jo­lės Vik­nie­nės ke­pi­niai. Skaist­gi­rio se­niū­nai­ti­jos sta­las bu­vo et­niš­kiau­sias. Se­niū­nai­tės Vir­gi­nos Ja­ku­tie­nės, tau­to­dai­li­nin­kės Vir­gi­ni­jos Kut­kie­nės ir Zo­fi­jos Pli­čai­tės su­ma­ny­mu ar­bat­žo­lės pri­sta­ty­tos Vid­man­to Kut­kos drož­tuo­se šaukš­tuo­se ant li­no ta­ke­lio, o ar­ba­ta vai­šin­ta iš po­rce­lia­ni­nių puo­du­kų, puoš­tų le­van­dų žie­dais.

Lan­kai­čių kai­mo bend­ruo­me­nė at­si­ve­žė be­ne įvai­riau­sią ar­bat­žo­lių asor­ti­men­tą. Iš­ra­din­gos ir darbš­čios lan­kai­tie­tės su sa­vo ved­le Onu­te Ban­da­rie­ne. Nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens jos ruo­šė­si į sve­čius pas Mar­ty­ną, pri­džio­vi­no vais­ta­žo­lių, pri­rin­ko ir pri­džio­vi­no uo­gų, sėk­lų, obuo­lių. Ir pa­tei­kė vis­ką sko­nin­guo­se in­de­liuo­se. Nuo al­sie­čių sta­lo dvel­kė ro­man­ti­ka. Ar­ba­ta gurkš­no­ta prie žva­kių švie­sos ra­gau­jant py­ra­go. Ne­ju­čio­mis to­kią aki­mir­ką nu­klys­ti į pau­pius, pa­miš­kes, klau­sai pa­sku­ti­nių be­si­ruo­šian­čių ke­lio­nei paukš­čių kle­ge­sio, iš miš­ko pa­rei­nan­čio ai­do. Iš­ra­din­gos bend­ruo­me­nės mo­te­rys, va­do­vau­ja­mos Da­lios Dub­ro ir se­niū­nai­čio Ri­man­to Stan­kū­no. Rei­bi­nie­čiai vi­sais lai­kais iš­si­sky­rė vai­šin­gu­mu. Ir tą va­ka­rą jų sta­las lūž­te lū­žo nuo vai­šių. Lai­mu­tės Džiu­gie­nės obuo­lių sū­ris tir­po bur­no­je, py­ra­gė­liai, „tin­gi­niu“ va­di­na­mi, vi­lio­te vi­lio­jo, o ir vien­kąs­niai su­muš­ti­nu­kai la­bai ti­ko su­žvar­bus ru­dens va­ka­rą prie ga­ruo­jan­čios ar­ba­tos. Jei jau į sve­čius va­žiuo­ti , tai ne tuš­čio­mis, jei sve­čius priim­ti, tai at­la­pa šir­di­mi ir ne tuš­čiu sta­lu, vie­na per ki­tą sa­kė Rei­bi­nių se­niū­nai­tė Ju­zė Rim­ku­vie­nė ir bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Li­na Li­be­ry­tė Kip­šie­nė. Joms pri­ta­rė ir gau­sus bū­rys rei­bi­nie­čių. Mar­ty­no šei­my­na vi­sus vai­ši­no troš­kin­tais ko­pūs­tais su bul­vių ko­še ir rū­ky­to­mis deš­re­lė­mis. Pa­sak Mar­ty­no šei­mi­nin­kės, to­kios vai­šės bū­da­vo grį­žus iš at­lai­dų.

Sek­ma­die­nio vi­du­die­nį baž­ny­ti­niai var­pai skel­bė at­lai­dų pra­džią. Kas pės­ti, kas va­žiuo­ti sku­bė­jo į pa­ra­pi­jos baž­ny­tė­lę. At­lai­dus ve­dė kai­my­ni­nės Ža­ga­rės pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ku­ni­gas And­rius Val­čiu­kas, ho­mi­li­jos me­tu kvie­tęs ne­pa­mirš­ti mal­dos, tik­ro dva­sin­gu­mo. Šv. Mi­šių me­tu gie­do­jo cho­ris­tė Jo­lan­ta Ra­peč­kai­tė Gi­žie­nė ir Skaist­gi­rio pa­ra­pi­jos baž­ny­ti­nis cho­ras, va­do­vau­ja­mas var­go­ni­nin­kės Bi­ru­tės Dau­gi­ny­tės. Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ku­ni­gas And­rius Trak­še­lis, dė­ko­da­mas sve­čiui, sa­kė, kad da­bar su And­riu­mi Val­čiu­ku juos ski­ria vėl de­šimt ki­lo­met­rų, kaip vai­kys­tė­je. Abu au­gę Kra­žių kraš­te, štai vėl abu ne­to­li vie­nas ki­to ve­da ti­kin­čiuo­sius ti­kė­ji­mo ke­liu. Po at­lai­dų pa­ra­pi­jie­čiai ir sve­čiai pa­si­džiau­gė at­si­nau­ji­nu­siu baž­ny­čios šven­to­riu­mi, ap­lan­kė ka­pi­nė­se at­gu­lu­sius ar­ti­mus, pa­žįs­ta­mus, drau­gus.