Naujausios
Kai valgymas tampa problema
Interneto paieškos sistemoje dažniausiai įrašomas klausimas yra „kaip numesti svorį?“. Šis klausimas – populiariausia pokalbių šou tema, jis dominuoja ir moterų pokalbiuose. Gal tai kam nors naudinga?
Kam?
Kam naudinga skatinti merginų ir moterų nepasitenkinimą savo kūno proporcijomis, svoriu ir išvaizda apskritai? Labiausiai – tiems, kurie prekiauja „dietomis“ ir neva svorį mažinančiomis tabletėmis bei maisto papildais. O štai gydytojai, profesionalūs mitybos, sporto specialistai nuolat kartoja, kad svorio metimas – tai ne varžybos, kuriose reiktų vaikytis rekordų. Lieknėjimas – kompleksinis procesas, pirmiausia susijęs su sveikata, todėl čia būtinas nuoseklumas, individualių ypatumų paisymas. Universali taisyklė gali būti tik tokia: valgykite, kas naudinga, ir reguliariai sportuokite.
Siekiantieji greitai ir savo sveikatos kaina numesti svorio dažniausiai tampa valgymo sutrikimų centro pacientais. Panašiose įstaigose dirbantys psichologai akcentuoja, kad, norėdami tapti lieknesni, žmonės iš tiesų siekia pasikelti savivertę ir susirasti partnerį arba greičiau pakilti karjeros laiptais. Deja, sumažėjęs svoris neišsprendžia esminių gyvenimo problemų. Tobulindami kūną, prarandame dvasinę ir fizinę energiją, todėl problemų randasi dar daugiau.
Nuo ko pradėti?
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo „susitaikymo“ su maistu ir savo svoriu.
Knygos „La fin des regimes“ ("Dietų pabaiga") autorius prancūzų mitybos specialistas Žanas Filipas Zermatis (Jean-Philippe Zermati) teigia, jog daugybę metų savo klientams pats skirdavo įvairias dietas, tačiau galiausiai jomis nusivylė. Įgijęs psichoterapeuto išsilavinimą, jis iš esmės pakeitė savo požiūrį į antsvorį.
Pasak Ž. Zermačio, dauguma moterų šiandien laiko save per storomis – pagrįstai ir be jokio pagrindo, tačiau joms nepavyksta pasiekti stabilaus norimo svorio dėl reiškinio, kurį psichologai vadina „kognityviniu savęs apribojimu“. Tai nesąmoninga nuostata, kuri verčia susitelkti į maistą. Taip mūsų mitybą pradeda reguliuoti ne fiziologiniai pojūčiai (alkis, skonio polinkiai, mėgstami produktai), o vien tik protas. Įvairios paplitusios dogmos verčia mus skirstyti maistą į tą, nuo kurio storėjama, ir tą, kuris turi mažai kalorijų.
Bėda ta, kad, ignoruodami alkį ir sotumą, savo polinkius – tai, ką mėgstame valgyti ir ko ne, mes ignoruojame natūralius kūno signalus. Taip valgymas virsta problema. Juk nuolat galvoti apie tai, ką, kada ir kaip reikia valgyti, kaip suvalgyti mažiau ir t. t., reiškia versti save nuolat galvoti apie maistą.
Sąmonės okupacija
„Ši sąmonės okupacija, kurią vykdo mintys apie maistą, sukelia pasipriešinimą pagundoms. Tačiau kuo stipresnė pagunda, tuo didesnis susikoncentravimas į maistą...“ – aiškina psichoterapeutas. Valios resursai – ne begaliniai, tad anksčiau ar vėliau žmogus praranda savikontrolę.
Iš pradžių nesunku, netgi smagu, nes dietos pradžioje žmogų apima euforija, kad jis štai gali kontroliuoti savo kūną, suvaldyti savo troškimus ir numesti kelis kilogramus svorio. Žmogus jaučiasi savo paties šeimininkas, tai pakelia jo savivertę, tačiau euforija ilgainiui pradingsta. Ją pakeičia susierzinimas, jautrumas, piktumas, ir kadangi alkanas žmogus paprastai išsilieja ant artimųjų, po to jaučia kaltę, gėdą, pamažu praranda savigarbą...
Kita didelė blogybė – susilpnėja atmintis, dėmesio koncentracija, todėl tampa sunku mokytis, dirbti.
Pasitaiko tokių valingų žmonių, kurie kovoje su maistu išsilaiko metus ir net dešimtį. „Jie susikuria strategijas, kurios leidžia išvengti draudžiamų produktų: įtikina save, jog nekenčia saldumynų ir mėsos, nevaikšto į pokylius, nesikviečia draugų... Jie mano, kad šioje kovoje nieko nepraranda, tačiau iš tiesų moka brangiai: jie nuolat ginasi nuo savo noro pavalgyti“, – sako Ž. Zermatis.
Štai kodėl neverta kariauti su maistu: nuolat su juo kovodami, mes nepaliaujamai apie jį galvojame. Tai atima galimybę vadovautis natūraliais kūno pojūčiais, elgtis laisvai ir spontaniškai.
Susitaikykite
Kai kurie dietologai yra apskaičiavę, kad viršydami savo energijos poreikius 25 kalorijomis (gabaliukas cukraus) per dieną, po 10 metų turėsime jau 9 kilogramus papildomo svorio. Kodėl toli gražu ne visi žmonės kas dešimtmetį priauga po 9 kg?
„Todėl, kad jie vadovaujasi savo pačių pojūčiais, reguliuojančiais mitybą, – teigia Ž. Zermatis. – Įsiklausę į juos, jūs taip pat galite pajausti savo normalų svorį. Galbūt tai ne tas svoris, kurio reikalauja mados žurnalai, tačiau tai jūsų – normalus, fiziologiškai ir genetiškai nulemtas – svoris, su kuriuo verta susitaikyti.“
Grožio kaina
„Įpratintos suvokti save kaip fotomodelių imitaciją, moterys nebenori būti realios“, – knygoje „The Beauty Myth“ ("Mitai apie grožį") taikliai pažymi JAV rašytoja Naomi Vulf , grožio standartus prilyginanti viduramžių kankinimo įrankiams.
Pasak jos, fizinis tobulumas yra tapęs šiuolaikinių moterų idea fixe, o šio tobulumo reikalavimų neatitikimas – kančių šaltiniu. Netgi tobulumo normas pagaliau pasiekusi moteris nesijaučia laiminga ir savimi patenkinta – todėl, kad ji aukoja per daug: savo natūralumą, sveikatą, energiją.
„Pelningiausia, galingiausia industrija, mintanti tokiomis aukomis – tai lieknėjimo industrija, gaunanti 33 milijardus dolerių pajamų per metus, kosmetikos industrija – 20 milijardų, plastinės chirurgijos – 300 milijonų. Visos jos klesti aitrindamos pasąmonines moterų baimes“, – atkreipia dėmesį N. Vulf.
Moters grožio kultą N. Vulf vadina abstrakčia idėja, virtusia masine haliucinacija. Ši haliucinacija, pasak jos, lemia ir reguliuoja moterų gyvenimus.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ ("Vakarų ekspresas")
EPA-ELTA nuotr.
KRAŠTUTINUMAI: Ir laikantis dietų, ir valgant nereikalingi kraštutinumai. Pavyzdžiui, dešrainių valgymo konkursuose per minutę sukemšama daugiau negu 60 dešrainių.