Naujausios
Kalbos dovana slypi smegenų labirintuose
Iki 6 metų vaiko smegenys – aktyviausios. Paauglystėje „galimybių langai“ prisiveria. Nereikia laukti mokyklinio amžiaus, kad imtum mokyti vaikus. Taip praėjusią savaitę Šiaulių universitete surengtame II Baltijos šalių logopedų kongrese kalbėjo gydytoja vaikų neurologė Indrė Bakanienė. Kongrese Europos šalių mokslininkai svarstė apie neurologinius kalbėjimo bei kalbos sutrikimus.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Atradimų laikas
Vaikų neurologė Indrė Bakanienė, Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“, reabilitacijos ir slaugos skyriaus vedėja, nagrinėjo smegenų brandos ir kalbos raidos sąsajas.
Pasak I. Bakanienės, mokslininkai įrodė, kad galvos smegenyse centrų, atsakingų už kalbą, yra daug ir jie išsidėstę po visą smegenų plotą.
„Paskutiniai du dešimtmečiai neurologijoje – atradimų laikas. Tyrimais galima tiksliai nustatyti kaip juda neuronai, kai vaikas atlieka tam tikras užduotis. Kurioje galvos smegenų vietoje atsiranda aktyvumas, kai tariama balsė ar priebalsė, žodis ar sakinys. Žinoma, kaip kūdikiai suvokia garsus“, – pavyzdžius dėstė I. Bakanienė.
Klausantis, pasak medikės, galvos smegenyse dirba keliasdešimt centrų, kiek centrų aktyvūs, priklauso nuo klausančiojo nusiteikimo, koks klausymo tikslas ir kitų dalykų.
„Jei klausomės paskaitos, analizuojama, įsimenama – aktyvuojasi visai kiti centrai nei klausantis kaimynės“, – sakė neurologė.
Naujagimių smegenyse – jungčių revoliucija
I. Bakanienė pasakoja, kad naujagimis gimsta nesubrendusiomis smegenimis. Reguliuojamos primityviausios funkcijos: kvėpavimas, termoreguliacija, širdies ritmo palaikymas. Jau būna susiformavę tinklai, kurie atsako už klausos, regos, lietimo funkcijas.
„Neuronai jungiasi, sudaro tinklus. Naujagimis nervinių jungčių turi nedaug, jų sparčiai daugėja iki šešerių metų, vėliau ima mažėti. Nereikalingos nervinės jungtys nunyksta, likusios tampa tvirtesnės“, – aiškino I. Bakanienė.
Neurologė paaiškino, jog tam, kad smegenyse imtų vykti procesai, būtinas išorinis poveikis: reikia socialinio bendravimo, socialinės aplinkos. „Užauginti tvirtus nervinius tinklus padės kūdikį mylinti aplinka“, – pabrėžė gydytoja.
I. Bakanienė pasakojo, jog judesiai formuojasi pirmus ketverius žmogaus metus. Emocijų kontrolei vystytis prireikia daugiau nei metų. Žodynas formuojasi pirmaisiais dviem gyvenimo metais. Kūdikis geriausiai ima skirti gimtosios kabos garsus nuo 6 iki 12 mėnesių, prieraišumas intensyviausiai formuojasi iki pusantrų metų.
Didžiausia galimybė išmokti antrąją užsienio kalbą yra iki 6-7 metų. Mokslininkai šiuos periodus pavadino „galimybių langais“.
„Galimybių langai“ – ne begaliniai
„Galimybių langai“ užsiveria iki paauglystės. „Langui“ užsivėrus būtina ir toliau taikyti mokymo metodus, bet pasiekti rezultatų reikės daugiau laiko ir pastangų.
Jei žmogus kalbėti nepradėjo iki 12 metų, dėl kažkokių priežasčių kalbėjimo negirdėjo, išmokyti kalbėti nebepavyks.
Gydytoja pristatė mokslininkų atliktus tyrimus su vaikais-maugliais. Vaikais, kurie augo negirdėdami kalbos, buvo socialiai apleisti.
Jei tokie vaikai pradėti ugdyti iki 5-6 metų, juos pavykdavo išmokyti kalbos. Vaikai, rasti paauglystėje, po intensyvaus mokymo kurso, normaliai kalbėti neišmoko.
Amerikoje 1970 metais buvo rasta keturiolikmetė mergaitė, kurią tėvas augino uždaręs kambaryje, su ja nebendravo, taip pat buvo uždraudęs išleisti bent garsą.
„Mokslininkai tyrė šią mergaitę, mokė kalbėti, bet ji niekada neišmoko kalbėti gramatiškai teisingai, ji sugebėjo išmokti tik pačius primityviausius žodžius, išmokyti gestų taip pat nepavyko“, – pasakojo atvejį I. Bakanienė.
Kūdikių smegenys – unikalios
Gydytoja pristatė mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus, kai buvo tyrinėti vaikai, atvykę su tėvais gyventi į kitą šalį, mokėdami tik gimtąją kalbą.
Iki 7 metų atvykusieji vaikai labai greitai išmokdavo antrąją kalbą – ji tapo kaip gimtoji. Šiek tiek vyresnių vaikų gebėjimai buvo mažesni, o septyniolikamečiai ir vyresni kalbą mokėsi sunkiai, ypač gramatinę kalbos sandarą ir fonetiką.
„Čia atsakymas į klausimą, kodėl maži vaikai taip greitai ima kalbėti nauja kalba atvykus į kitą šalį. Jų „galimybių langai“ plačiai atverti“, – paaiškino neurologė.
Kūdikiai kalbos mokosi kitaip nei suaugusieji. Kūdikių galvos smegenys automatiškai, be jokių pastangų, gali grupuoti ir rūšiuoti pasikartojančius jutiminės informacijos stimulus ir surasti tarp jų ryšius. Stimulus, kurie būna reti ar visai dingsta, smegenys nustoja analizuoti, tada nunyksta atitinkamos nervinės jungtys.
Ištirta, kaip kūdikiai išmoksta atskirti gimtosios kalbos garsus. Gimęs su nebrandžiomis smegenimis, kūdikis per pirmąjį pusmetį ima atpažinti visus kalbos garsus. Garsų skyrimas nuolat tobulėja.
„Tik neseniai įrodyta, kad vaikai geriausiai išmoksta, kai mokoma gyvai, jokio rezultato nėra mokytis žiūrint į ekraną, taip pat klausantis garso įrašo“, – sakė I. Bakanienė.
Gydytoja pasakoja, kad pastaraisiais metais imta atidžiau tyrinėti autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Manoma, kad jų „galimybių vartai“ neveikia arba veikia nepakankamai.
Mamos žino intuityviai
– Dažna mama ar net gydytojas mano, kad vaikas kalbėti turi pradėti iki trejų metų. Ar reikėtų tiek laiko laukti, kol jis prabils? – „Šiaulių kraštas“ paklausė gydytojos neurologės Indrės Bakanienės.
– Jei vaiko kalba vėluoja, tai signalas, kad yra raidos sutrikimų. Laukti iki trejų-ketverių metų, manant, kad gal jis prabils vėliau, nereikėtų. Kalba ima formuotis itin anksti. Visi laukia stebuklo, o jis neįvyksta, dažnai vaikas išeina į mokyklą dar nemokėdamas rišliai kalbėti. Būtinas specialistų ir tėvų darbas.
– Kalbate apie tai, kad antrąją kalbą vaikai išmoksta itin greitai. O kaip sekasi suaugusiems?
– Kalbų galima ir būtina mokytis visą gyvenimą, tačiau vaikai iki 7 metų antrą kalbą išmoks lengvai, nes smegenys prims visą kalbos sandarą ir fonetiką. Jie mokės taisyklingai tarti. Besimokantiems suaugusiems žmonėms visada bus sunku mokytis gramatikos, jausis akcentas, tarties ypatumai.
– Ar kompiuterinis pasaulis nesumenkins kalbos?
– Interaktyvios technologijos turi daug pliusų: praplečia regėjimo lauką, išmokstama greitai dėmesį perkelti nuo vieno dalyko prie kito,greitai reaguoti ir priimti sprendimą.
Minusas – nebesugebama ilgesniam laikui sutelkti dėmesio. Tai svarbu skaitant, ruošiant namų darbus, klausantis. Vaikas jaučiasi nuolatinėje įtempto dėmesio būsenoje. Tai gali sukelti nuovargį, dirglumą.
Tėvai kalba vaikams, kad jie per daug naudojasi kompiuteriais, vaikams tai atrodo normalu. Čia jau prabyla kartų skirtumai. Platonas įsigalint graikų rašto kultūrai klausė, kas nutiks pasauliui, jei visi ims rašyti ir skaityti? Visi praras atmintį ir mąstymą. To, kaip matome, nenutiko.
– Ar tėvai savo mažylius pakankamai lavina, žino, ką reikia daryti?
– Moksliškai įrodyta, kad 90 procentų mamų turi įgimtas kompetencijas ir viską su savo vaikais daro teisingai. Jos kalbina savo vaiką iš tokio atstumo, kad vaikas ją geriausiai matytų, nors to teoriškai nežino. Kalbėdamos su savo mažyliu truputį pakelia smakrą – kūdikis atkreipia dėmesį. Balso tembras kalbant, toks, kokį kūdikis geriausiai girdi. Tai atėjo iš gamtos.
10 procentų mamų, kurios kenčia nuo streso, medikamentų, psichinių ligų, priklausomybių savo intuiciją yra praradusios.
– Ar raidos sutrikimų daugėja?
– Manyčiau, kad sunkių raidos sutrikimų mažėja, o lengvų daugėja. Autizmo spektro sutrikimų tikrai daugėja. Kai kurie specialistai mano, kad daugiau jų diagnozuojama dėl medicinos diagnostikos naujovių, tačiau iš savo praktikos galiu pasakyti, kad prieš keletą dešimtmečių tokių sutrikimų atvejų nebuvo daug.
Manoma, kad autizmo atvejų daugėjimą lemia aplinkos ir genų sąveika. Genuose šis sutrikimas būna, tačiau aplinkoje yra kažkas, kas šiuos mechanizmus paleidžia. Gal aplinkos tarša, gal vanduo, gal maistas? Tirti Amerikos užteršti rajonai, kur daug švino, ten ir autizmo atvejų daugiau.
Tyrimais įrodyta, kad autistų mažiau gimsta moterims, gėrusioms folio rūgšties. Tyrimai vyksta visame pasaulyje, tačiau atsakymų nėra į daugelį klausimų.
– Jūsų centre dirbama su prieš porą metų iš Ventos globos namų atvežta išsekusia 5 kilogramus svėrusia mergaite. Kaip jai sekasi?
– Su ja dirba visa komanda: gydytojas, psichologas, logopedas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, muzikos, dailės pedagogas, slaugos personalas.
Mūsų pirmasis tikslas buvo, kad mergaitė nebebijotų maisto. Ji taip bijojo maisto, kad supykdavo, kai žaislinis arkliukas gerdavo žaislinį vandenį. Žingsnis po žingsnio dirbame. Darbas vyksta per žaidimus. Pasiekėme, kad šiuo metu ji valgo trintą maistą.
Kodėl bijojo maisto? Ji gimė neišnešiota, buvo maitinama per zondą, paskui per gastrostomą, įstaigose, kur ji gyveno darbuotojai nežinojo, kaip kitaip ją maitinti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LANGAI: Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ Reabilitacijos ir slaugos skyriaus vedėja, gydytoja neurologė Indrė Bakanienė sakė, jog visi vaikai turi „galimybių langus“, kurie „užsiveria“ iki paauglystės.