Periferija jaunų gydytojų jau nebaugina

Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro ant­ra­ja­me aukš­te prie du­rų min­dži­kuo­ja pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris. Il­gai žiū­ri į in­for­ma­ci­nę len­te­lę prie du­rų, kol įsi­drą­si­na di­džio­jo pirš­to krump­liu pa­bar­ben­ti ir stve­ria už du­rų rankenos… „Pra­šom, pra­šom“, – iš užu sta­lo bal­tu cha­la­tu pa­ky­la jau­na, tam­siap­lau­kė mer­gi­na.

– Ne, ne, aš tik pasižiūrėt… – pa­cien­tė nu­lei­džia gal­vą ir ty­liai už­ve­ria du­ris.

Kai­mo žmo­gus ar­ti­mes­nis

Taip ir yra. Vi­siems įdo­mu, ar jau­na gy­dy­to­ja, ne­svar­bu, kad kraš­tie­tė, pa­si­liks, ar tik trum­pam čia?

– Grį­žau pas my­li­mus žmo­nes, į sa­vo kraš­tą. Va­di­na­si, il­gam. Toks ma­no pla­nas, – „Si­dab­rei“ at­vi­rai tei­gia šei­mos gy­dy­to­ja Vid­man­tė Ja­šiš­ky­tė.

Ga­bi mer­gi­na, bai­gu­si Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to gy­do­mo­sios me­di­ci­nos fa­kul­te­tą, re­zi­den­tū­ros stu­di­jas, pra­kti­ką yra at­li­ku­si ir Kau­no kli­ni­ko­se, Šiau­liuo­se, Rė­ky­vo­je, Ža­ga­rė­je ir Jo­niš­ky­je. Tad drą­siai jau­tė­si pa­si­rink­da­ma. Did­mies­čio pa­cien­tai ki­to­kie, pa­sak Vid­man­tės, jie la­biau ži­no sa­vo tei­ses nei pa­rei­gas, ne­tgi yra aro­gan­tiš­kes­ni ir net prie­šiš­kai nu­si­tei­kę me­di­kų at­žvil­giu. Gi kai­miš­kuo­se ra­jo­nuo­se ki­taip – pa­gar­ba žmo­gui, at­lie­kan­čiam kil­nią mi­si­ją, čia daug di­des­nė. Gal dėl to ir pa­ti Vid­man­tė, užau­gu­si Kriu­kuo­se, su kai­mo žmo­gu­mi grei­tai už­mez­ga po­kal­bį, leng­vai at­ran­da ry­šį. O kai dar į atė­ju­sį­jį krei­pia­si gra­žia, tik jo­niš­kie­čiams bū­din­ga tar­me, pa­cien­tas jau­čia­si pa­ma­lo­nin­tas, tar­si pas sau ly­gų už­su­kęs, lyg pas sa­vo ar­ti­mą žmo­gų atė­jęs.

Vid­man­tė nie­ka­da su jo­niš­kie­tiš­ka tar­me ne­bu­vo iš­si­sky­ru­si. Net per de­vy­ne­rius stu­di­jų me­tus. Bū­si­mų me­di­kų kur­se bu­vę daug stu­den­tų iš pe­ri­fe­ri­jos. Lais­va­lai­kiu su­si­rin­kę kiek­vie­nas la­luo­da­vo sa­vo tar­me – kaip gra­žiai vie­ni dzū­kuo­da­vo, ki­ti žemaičiuodavo… Vid­man­tė tarp jų – sa­va, jo­niš­kie­tiš­ka, tar­me. Ir nie­ko – vie­nas ki­tą pui­kiau­siai su­pra­to, su­si­kal­bė­jo, sa­vo gim­ta tar­me vie­nas prieš ki­tą besididžiuodami… Kaž­ka­da tar­mių gė­dy­da­vo­mės kaip pro­vin­cia­lu­mo ar neiš­si­moks­li­ni­mo ženk­lo, o šian­dien jos tie­siog žy­di. Pa­si­tai­ky­da­vo, eg­za­mi­nuo­jan­tis pro­fe­so­rius, prieš ži­nių pa­tik­ri­ni­mą kar­tą pa­si­tei­ra­vo: „Iš Kau­no? Ar kai­mo?“ Tar­si at­sa­ky­mas tu­rė­tų reikš­mę bū­si­mo me­di­ko ži­nioms…

–Iš kai­mo, dak­ta­re, iš kai­mo, – di­džiuo­da­ma­si pa­brė­žė Vid­man­tė. Va­di­na­si, pro­fe­so­rius tik­rai bu­vo pa­ten­kin­tas mer­gi­nos iš Jo­niš­kio at­sa­ky­mais, jei su šyp­se­na pa­ra­šė de­šim­tu­ką. Tai­gi, pro­vin­cia­lu­mą nu­sa­ko ne gy­ve­na­mo­ji vie­ta, o pa­rei­gos, iš­si­la­vi­ni­mas, ži­nios.

Jau­ni žmo­nės pe­ri­fe­ri­jos ne­be­bi­jo

Vid­man­tė Ja­šiš­ky­tė at­vi­rai sa­ko, kad šian­dien jau­ni žmo­nės po stu­di­jų did­mies­čiuo­se ne­be­bi­jo grįž­ti į pe­ri­fe­ri­ją. Ir grįž­ta ne tik me­di­kai. Ir ne tik į Jo­niš­kį.

– Prieš ke­le­tą me­tų, kai grįž­da­vau na­mo, Jo­niš­kio cent­ras tik­rai bū­da­vo tuš­čias, re­tą jau­ną žmo­gų su­tik­si. O da­bar, pa­tys ma­tot, kaip vis­kas kei­čia­si į ge­ra. Ne­gau­siai, bet tik­rai grįž­ta. Ir ma­no drau­gai grįž­ta, čia ku­ria šei­mas, au­gi­na vai­kus. Jau ne vie­ną pa­žįs­ta­mų po­rą ži­nau. Čia leng­viau gy­ven­ti, žmo­nės la­biau at­si­pa­lai­da­vę nei did­mies­ty­je. Tas jau­čia­si ir bend­rau­jant. Sa­vam kraš­te, gim­ti­nė­je, aš vi­sa­da jau­čiuo­si kom­for­tiš­kai. Tai ko­dėl ne? – klau­si­mu į klau­si­mą su­rea­guo­ja jau­no­ji šei­mos gy­dy­to­ja, ku­rios pa­cien­tų gre­tos kas­dien au­ga.

Į gim­tą­jį Jo­niš­kį grį­žu­sios me­di­kės pa­ste­bė­ji­mu, gy­ve­ni­mas pe­ri­fe­ri­jo­je tu­ri la­bai di­de­lių sa­vo pri­va­lu­mų: čia ir at­stu­mai nuo na­mų iki dar­bo ne­di­de­li, to­dėl tau­po­mas bran­gus lai­kas, lais­vų vie­tų vi­sa­da ra­sis vai­kų dar­že­liuo­se, mo­kyk­lo­se.

Vid­man­tė nie­ka­da ne­tu­rė­jo min­čių iš­va­žiuo­ti. Juo­lab į ko­kį už­sie­nį. Tai ga­lė­jo nu­tik­ti tik tuo at­ve­ju, jei ne­bū­tų ra­du­si dar­bo. Bet pui­kiai be­si­mo­kiu­siai mer­gi­nai, vi­sa­da sva­jo­ju­siai dirb­ti tik Lie­tu­vo­je ir Lie­tu­vai, tai neį­ma­no­ma.

Jau­nus gy­dy­to­jus į ra­jo­no gy­dy­mo įstai­gas par­ve­da ir fi­nan­si­nė pa­ska­ta – ra­jo­no po­li­ti­kai spe­cia­lis­tams ski­ria vien­kar­ti­nes įsi­kū­ri­mo kom­pen­sa­ci­jas. Pa­sak Vid­man­tės, tai ne pa­grin­di­nis da­ly­kas, vi­lio­jan­tis dip­lo­muo­tus žmo­nes na­mo, juo­lab, kad kol kas neaiš­ku, ar to­kią fi­nan­si­nę pa­ra­mą Vid­man­tė gaus. „Ži­no­ma, mo­kai­si ko­ne 10 me­tų, ir iš Uni­ver­si­te­to išė­jęs nie­ko ne­tu­ri. Tik dip­lo­mą ran­ko­se ir no­rą pa­dė­ti. Rem­ti į pe­ri­fe­ri­ją grįž­tan­čius jau­nus spe­cia­lis­tus, ma­nau, pui­ki idė­ja. Ša­lia sa­vo ap­lin­kos, my­lin­čių žmo­nių, dar­bo są­ly­gų tai bū­tų dar vie­na ge­ra pa­ska­ta grįž­ti,“ – sa­ko jau­no­ji šei­mos gy­dy­to­ja.

Per tris dar­bo mė­ne­sius V. Ja­šiš­ky­tė sa­vo ži­nias jau tris­kart to­bu­li­no me­di­kų spe­cia­li­zuo­to­se kon­fe­ren­ci­jo­se. Pa­sak mer­gi­nos, me­di­ko pro­fe­si­ja nuo ki­tų tuo ir ski­ria­si, kad tu­ri nuo­lat aug­ti, to­dėl pa­lan­kiai ver­ti­na po­lik­li­ni­kos ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­ska­tą siek­ti pro­fe­si­nio to­bu­lu­mo.

Sa­vo šei­mos gy­dy­to­ja Vid­man­tę pa­si­ren­ka vis dau­giau jo­niš­kie­čių – jos pa­cien­tų gre­tos au­ga. O tai reiš­kia, kad aukš­čiau­siu ba­lu ver­ti­na­mos ir bend­raž­mo­giš­ko­sios, ir pro­fe­sio­na­lios me­di­ci­ni­nės ži­nios.

Mėgs­ta kon­sul­tuo­ti ir kon­sul­tuo­tis

Nuo pat dar­bo tė­viš­kė­je pra­džios Vid­man­tė la­bai at­sa­kin­ga ir skru­pu­lin­ga – ko­ne kiek­vie­ną va­ka­rą na­mo ne­ša­si po vie­ną ki­tą pa­cien­to pro­ble­mą, ku­rią spren­džia ieš­ko­da­ma at­sa­ky­mų aka­de­mi­nė­je me­di­ci­nos li­te­ra­tū­ro­je. Jaut­ri gy­dy­to­ja iš­nau­do­ja vi­sus sa­vo li­mi­tus – yš­tai ką ga­li jau­nys­tė.

Žin­gei­di spe­cia­lis­tė iš tų jau­nų žmo­nių, ku­rie te­be­ver­ti­na pa­tir­tį, tad drą­siai krei­pia­si į la­biau pa­ty­ru­sius vy­res­nius ko­le­gas, kon­sul­tuo­ja­si. Sa­vo nau­jau­sių ži­nių įžval­gas mie­lai iš­sa­ko ir ko­le­goms, ku­rie spren­džia sa­vo pa­cien­tų svei­ka­tos di­le­mas. Vid­man­tė pa­ten­kin­ta: ma­lo­nu, kai klau­sia ir jau­no spe­cia­lis­to nuo­mo­nės. „Pa­si­tar­ti – vi­siš­kai nor­ma­lu. Ži­no­ma, spren­di­mą su­ras ir kiek­vie­nas me­di­kas at­ski­rai. Bet tam pri­reiks lai­ko. O del­si­mas ne vi­sa­da svei­ka­tos są­jun­gi­nin­kas. Mes stu­di­jų lai­kais taip įpra­to­me – dės­ty­to­jai iš­kel­da­vo pro­ble­mą ir mes, bū­rys stu­den­tų, bend­rai ieš­ko­da­vo­me išei­čių. Sa­vo­tiš­ki kon­si­liu­mai. Su sa­vo kur­so drau­gais, pa­ty­ru­siais gy­dy­to­jais, su ku­riais dir­bo­me pra­kti­kų, re­zi­den­tū­ros me­tu Šiau­liuo­se ar Vil­niu­je, iki šiol vie­ni su ki­tais te­be­si­ta­ria­me, jei tik yra rei­ka­las. Nea­be­jo­ju, kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos su­si­ren­ki, tuo leng­viau prim­ti spren­di­mą, su­da­ry­ti tiks­les­nį gy­dy­mo pla­ną. Čia, mū­sų po­lik­li­ni­ko­je, gy­dy­to­jai ir­gi tar­pu­sa­vy­je ta­ria­si. Tai mo­der­nus po­žiū­ris ir bend­ra­vi­mas“, – ma­no šei­mos gy­dy­to­ja Vid­man­tė Ja­šiš­ky­tė.

Uni­ver­sa­lus kū­ry­biš­ku­mas

Bū­da­ma pen­ke­rių, mo­čiu­tės pa­mo­ky­ta, Vid­man­tė jau skai­tė pa­sa­kas ir ra­šė. Nuo ma­žens jau pri­klau­sė „mul­ti­tas­kin­to­jų“ kar­tai, kai vie­nu me­tu ge­ba­ma at­lik­ti ke­lias už­duo­tis. Ir Vid­man­tė vie­nu me­tu ga­lė­da­vo žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių, ra­šy­ti, pieš­ti, val­gy­ti, mokytis… Ma­ma Džiul­je­ta ste­bė­da­vo­si: kas bus, kas iš tos mer­gai­tės užaugs?

Ma­ža­me­tė Vid­man­tė, kol tė­vai dir­ba, ga­vo rim­tą už­duo­tį – pri­žiū­rė­ti ser­gan­čią mo­čiu­tę. Ge­rai at­si­me­na, kaip pa­si­li­pu­si prie vi­ryk­lės pie­tums vir­da­vo jai kol­dū­nus. Po to už­ka­bi­no „me­di­ci­ni­niai“ se­ria­lai, to­kie kaip „He­li­kop­te­ris“ ir „Li­go­ni­nės prii­ma­ma­sis“… Po to­kios nea­ki­vaiz­di­nės „pra­kti­kos“ Vid­man­tė jau pro­fe­sio­na­liai – su van­de­ni­lio pe­rok­si­du, pleist­rais – tvar­ky­da­vo nu­broz­din­tus ke­lius ir sau, ir kie­mo drau­gams.

Šei­ma – svar­biau­sia au­gan­čiam vai­kui, ypač, kai tar­pu­sa­vio san­ty­kiai la­bai ar­ti­mi, nuo­šir­dūs. Bū­tent to­kio­je šei­mo­je užau­gu­si Vid­man­tė nuo­la­tos ma­tė, kaip abu tė­vai – ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai – sa­ve da­li­na ap­lin­ki­niams: pa­kvies­ti į pa­gal­bą kel­da­vo­si net nak­tį, sko­lin­da­vo pi­ni­gų, daik­tų. „Vai­ke­li, pa­dėk ne­si­ti­kė­da­mas at­ly­gio, ne­lauk­da­mas dė­kin­gu­mo. Jis gy­ve­ni­me vi­sa­da su­grįš“, – paaiš­kin­da­vo klau­sia­mu žvilgs­niu įsi­ste­bei­li­ju­siai duk­rai.

Pa­ga­liau, bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lą baig­ti pe­rė­jus į Ma­to Slan­čiaus­ko gim­na­zi­ją, lau­kė neį­ti­kė­ti­na bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja Ge­no­vai­tė Rep­šie­nė. „Ne­rea­li mo­ky­to­ja. Net la­biau­siai ne­mėgs­tan­tis bio­lo­gi­jos šį da­ly­ką iš­ma­nė ir eg­za­mi­nus lai­kė be var­go. Man ši mo­ky­to­ja – Nr. 1. Tie­siog gė­da bū­da­vo atei­ti į pa­mo­ką ne­pa­si­ruo­šus. Tai ir lė­mė ma­no pa­si­rin­ki­mą. Ir tos įgy­tos bio­lo­gi­jos ži­nios rea­liai man pa­dė­jo įsto­ti į Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tą“, – apie lai­min­gą ir lem­tin­gą su­si­ti­ki­mą su Mo­ky­to­ja pa­sa­ko­ja Vid­man­tė.

Džiul­je­ta ir Vid­man­tas Ja­šiš­kiai net la­bai lin­kę sa­vo svei­ka­tos rei­ka­lus pa­ti­kė­ti duk­rai, jau ke­ti­no šei­mos gy­dy­to­ja ją pa­si­rink­ti. Bet šio­ji su­lai­kė: lau­kia in­te­re­sų konf­lik­tas.

– Aš jiems vi­sa­da, ne­žiū­rint, kiek man me­tų, ko­kia ma­no pro­fe­si­ja, pir­miau­sia esu vai­kas. Ge­riau­sia, jei šei­mos gy­dy­to­jas su pa­cien­tu ne­su­si­jęs gi­mi­nys­tės ry­šiais. Pa­cien­tai ge­riau klau­so sve­ti­mo, o ir gy­dy­to­jas neap­si­sun­ki­na per­dė­tai ver­tin­da­mas ar­ti­mo žmo­gaus svei­ka­tą, – to­kia pa­tik­rin­ta fi­lo­so­fi­ja va­do­vau­ja­si jau­no­ji šei­mos gy­dy­to­ja.