Vasaros pavojai – geliantys vabzdžiai, gyvatės, nuodingi grybai

Va­sa­ros pa­vo­jai – ge­lian­tys vabz­džiai, gy­va­tės, nuo­din­gi gry­bai

Va­sa­rą gam­to­je ty­ko ne­ma­žai pa­vo­jų. Daž­niau­siai ten­ka nu­ken­tė­ti nuo krau­ja­siur­bių ar ge­lian­čių vabz­džių. Ga­li ke­ly­je pa­si­pai­nio­ti ir nuo­din­ga gy­va­tė. O jei­gu mėgs­ta­te gry­bau­ti, taip pat rei­kia bū­ti ati­džiam, kad ne­pri­si­rink­tu­mė­te nuo­din­gų gry­bų. Kaip iš­veng­ti pa­vo­jų ir kaip elg­tis iš­ti­kus bė­dai, kal­bė­jo­mės su Šiau­lių me­di­kais.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Nuo­din­gų ne­val­go, bet pa­dau­gi­na ge­rų

Šiau­lių grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties vy­riau­sia­sis slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rius Jo­nas Sto­nys sa­ko, kad šią va­sa­rą į li­go­ni­nę vež­ti nu­ken­tė­ju­sių­jų dėl bi­čių ar ki­tų vabz­džių ne­te­ko. Ne­pa­si­tai­kė ir gy­va­čių įkan­di­mų. Bu­vo tik ga­li­mo ap­si­nuo­di­ji­mo gry­bais at­ve­jis. Pa­sak J. Sto­nio, žmo­gus ne­ga­la­vo, ta­čiau pa­tvir­tin­ti, kad tik­rai nuo gry­bų, ne­ga­lė­jo, nes val­gė ir ki­to­kio mais­to. Pa­cien­tas bu­vo per­duo­tas li­go­ni­nės me­di­kams.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės gy­dy­to­ja ne­fro­lo­gė tok­si­ko­lo­gė Lai­ma Gri­ciū­tė sa­ko, kad pa­sta­rai­siais me­tais be­veik ne­pa­si­tai­ko gry­bais ap­si­nuo­di­ju­sių pa­cien­tų. „Da­bar jau žmo­nės iš­mo­ko gry­bau­ti. Bū­na, kad per daug su­val­go ar­ba pra­stai su­kram­to ir pa­si­tai­ko gast­ri­to at­ve­jų, bet ap­si­nuo­di­ji­mų nei šie­met, nei per­nai ne­bu­vo“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Pa­vo­jin­giau­si – bi­čių ir šir­šių įgė­li­mai

Šiau­lių cent­ro po­lik­li­ni­kos šei­mos gy­dy­to­ja Ie­va Sta­ne­lie­nė šią va­sa­rą tu­rė­jo ke­le­tą pa­cien­tų, ku­rie skun­dė­si aler­gi­nė­mis reak­ci­jo­mis dėl vabz­džių įkan­di­mų, vie­na mo­te­ris krei­pė­si po er­kės įsi­siur­bi­mo.

Gy­dy­to­ja pa­ta­ria, ką da­ry­ti, jei­gu įkan­do ar įgė­lė vabz­dys. Įgė­li­mo vie­ta ga­li pa­tin­ti, pa­raus­ti, skau­dė­ti. Aler­gi­nė reak­ci­ja vie­niems ga­li truk­ti vos ke­le­tą va­lan­dų, ki­tiems – ke­le­tą die­nų.

„Jei­gu įgė­lė bi­tė, rei­kia su­ras­ti ir pa­ša­lin­ti ge­luo­nį. Tik ne­spaus­ti jo, kad dar dau­giau nuo­dų ne­pa­tek­tų į or­ga­niz­mą. Ge­luo­nį rei­kia nu­brauk­ti men­te­le, pei­lio ge­lež­te, ga­li­ma ir ban­ko ar ki­ta kor­te­le“, – pa­ta­ria I. Sta­ne­lie­nė.

Jei­gu bi­tė įgė­lė į ran­ką, bū­ti­na nu­si­mau­ti žie­dus, nu­siim­ti apy­ran­kes, laik­ro­dį. Ant skau­da­mos vie­tos gy­dy­to­ja pa­ta­ria dė­ti ką nors šal­to ar­ba pa­kiš­ti po šal­to van­dens sro­ve.

„Jei­gu reak­ci­ja stip­ri, rei­kia ste­bė­ti būk­lę, nes kai ku­riems žmo­nėms ga­li pa­si­reikš­ti ana­fi­lak­si­nis šo­kas. Ta­da būk­lė grei­tai blo­gė­ja, at­si­ran­da du­su­lys, lie­žu­vio ti­ni­mas, kren­ta krau­jos­pū­dis. To­kiu at­ve­ju rei­kia ne­del­siant va­žiuo­ti į li­go­ni­nę. Jei­gu pa­cien­tas ži­no, kad yra aler­giš­kas, jam rei­kė­tų su sa­vi­mi ne­šio­tis ad­re­na­li­no am­pu­lę ir įgė­lus bi­tei su­si­leis­ti“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Jei­gu reak­ci­ja į bi­tės ar ki­to vabz­džio įkan­di­mą nė­ra sun­ki, simp­to­mams su­ma­žin­ti ga­li­ma iš­ger­ti vais­tų nuo skaus­mo, nuo aler­gi­jos, pa­ti­ni­mą ma­ži­na hor­mo­ni­niai te­pa­liu­kai.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos vai­kų aler­go­lo­gė Re­gi­na Ma­čiu­lie­nė sa­ko, kad, at­li­kus krau­jo ty­ri­mą, ga­li­ma nu­sta­ty­ti, ko­kių vabz­džių įkan­di­mams, įgė­li­mams žmo­gus aler­giš­kas. Vie­ni bū­na aler­giš­ki bi­čių, o ki­ti – šir­šių, vaps­vų nuo­dams.

Pa­sak gy­dy­to­jos, aler­gi­nės reak­ci­jos stip­ru­mas pri­klau­so ir nuo to, į ko­kią vie­tą vabz­dys įgė­lė. „Vei­de, gal­vo­je vi­sa­da reak­ci­ja bus di­des­nė. Jei­gu žmo­gus aler­giš­kas, ga­li at­si­ras­ti ir bė­ri­mas, ir du­su­lys, ga­li pra­dė­ti ko­sė­ti, čiau­dė­ti, at­si­ras­ti akių nie­žu­lys, ga­li svaig­ti gal­va. Aler­giš­kiems žmo­nėms da­bar jau ga­li­ma įsi­gy­ti epi­pe­no – in­jek­to­rių su pa­ruoš­tu ad­re­na­li­nu, ku­rį pa­pras­ta su­si­leis­ti įgė­lus vabz­džiui. Kol kas jie ne­kom­pen­suo­ja­mi, bet svars­to­ma atei­ty­je pa­da­ry­ti kom­pen­suo­ja­mus“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Jei­gu žmo­gų du­si­na, jo ne­ga­li­ma gul­dy­ti, nes tuo­met kvė­puo­ti bus dar sun­kiau.

„Pir­mą kar­tą įkan­dus bi­tei ar šir­šei reak­ci­ja bus, ta­čiau tik vie­ti­nė, ant­rą kar­tą, jei žmo­gus aler­giš­kas, reak­ci­ja ga­li bū­ti aud­rin­ges­nė, ki­ti kar­tai ga­li bū­ti dar pa­vo­jin­ges­ni“, – sako R. Ma­čiu­lie­nė.

No­rint iš­veng­ti su­gė­li­mų, gy­dy­to­ja pa­ta­ria ne­si­lan­ky­ti žy­din­čio­se pie­vo­se, so­duo­se, ar­ti avi­lių. Gam­to­je ge­riau ne­dė­vė­ti ryš­kias­pal­vių, ple­vė­suo­jan­čių rū­bų. Ma­moms taip pat, jei­gu kar­tu ve­da­si aler­giš­ką vai­ką. Bi­tes, šir­šes, vaps­vas taip pat trau­kia sal­dūs kva­pai, to­dėl prieš ei­nant į gam­tą ne­rei­kė­tų kve­pin­tis, nau­do­ti kva­pių plau­kų prie­žiū­ros prie­mo­nių, ki­tos kva­pios kos­me­ti­kos.

Jei­gu pri­skri­do bi­tė ar ki­tas vabz­dys, ne­rei­kia mo­juo­ti ran­ko­mis, ge­riau ra­miai pa­si­trauk­ti, nes bi­tės, šir­šės, vaps­vos ne puo­la, o gi­na­si.

Aler­giš­kiems žmo­nėms gy­dy­to­ja pa­ta­ria ne­val­gy­ti lau­ke, nes mais­to kva­pai taip pat vi­lio­ja ge­lian­čius vabz­džius. Jei­gu jau taip nu­tin­ka, gė­ri­mus rei­kia lai­ky­ti san­da­riai už­da­ry­tus, prieš de­dant kąs­nį į bur­ną ar ge­riant, pa­si­žiū­rė­ti, ar ten nė­ra vabz­džio.

Er­kę rei­kia iš­trauk­ti

Ki­ti ne ma­žiau pa­vo­jin­gi pa­da­rai, ty­kan­tys gam­to­je, yra er­kės. Šei­mos gy­dy­to­ja I. Sta­ne­lie­nė pa­ta­ria pa­ma­čius įsi­siur­bu­sią er­kę suim­ti ją pirš­tais kuo ar­čiau odos ir iš­trauk­ti. Pa­sak gy­dy­to­jos, anks­čiau re­ko­men­duo­da­vo trauk­ti su­kant prieš laik­ro­džio ro­dyk­lę. Bet ko­kiu at­ve­ju, svar­bu iš­trauk­ti. Jo­kiais bū­dais ne­ga­li­ma tep­ti alie­ju­mi ar spi­ri­tu ti­kin­tis, kad er­kė pa­ti pa­si­ša­lins.

Kar­tais pa­si­tai­ko, kad er­kės kū­nas ati­trūks­ta, o gal­va pa­si­lie­ka odo­je. Pa­sak gy­dy­to­jos, er­kės gal­va po ku­rio lai­ko pa­si­ša­li­na, bet jei­gu la­bai ne­ra­mu, ga­li­ma kreip­tis į spe­cia­lis­tus, kad jie iš­trauk­tų.

Po er­kės įsi­siur­bi­mo rei­kia ste­bė­ti sa­vi­jau­tą ir įkan­di­mo vie­tą. Pa­sak I. Sta­ne­lie­nės, er­ki­nio en­ce­fa­li­to simp­to­mai pa­si­reiš­kia per ke­lias die­nas. Ga­li bū­ti karš­čia­vi­mas, rau­me­nų skaus­mai, gal­vos skaus­mas, py­ki­ni­mas, du­su­lys, ko­su­lys.

Lai­mo li­gos simp­to­mai pa­si­reiš­kia maž­daug per mė­ne­sį – įsi­siur­bi­mo vie­to­je at­si­ran­da žie­do pa­vi­da­lo pa­rau­di­mas, ku­ris vis ple­čia­si.

Pa­vo­jin­giau­sia er­kių pla­ti­na­ma li­ga yra er­ki­nis en­ce­fa­li­tas, to­dėl I. Sta­ne­lie­nė pa­ta­ria nuo jo pa­si­skie­py­ti.

Gy­va­čių įkan­di­mai ne­mir­ti­ni

Nef­ro­lo­gei tok­si­ko­lo­gei L. Gri­ciū­tei ten­ka gy­dy­ti pa­cien­tus po gy­va­čių įkan­di­mų. Šie­met kol kas nuo jų nu­ken­tė­ju­sių pa­cien­tų dar ne­bu­vo.

Pa­sak me­di­kės, Lie­tu­vo­je yra vie­nin­te­lė nuo­din­ga gy­va­tė – an­gis. Nors jos įkan­di­mas nė­ra mir­ti­nas, ta­čiau ža­los ga­li pri­da­ry­ti. Gy­va­tės dau­giau­siai nuo­dų bū­na pri­kau­pu­sios pa­va­sa­rį. Pa­vo­jin­giau­si jų įkan­di­mai vai­kams.

Įkan­dus gy­va­tei pa­jun­ta­mas skaus­mas. Daž­niau­siai žmo­gus to­kiu at­ve­ju la­bai iš­si­gąs­ta, to­dėl pir­miau­sia rei­kia nu­si­ra­min­ti ir ne­ju­din­ti įkąs­tos ga­lū­nės. Žaiz­dos ne­rei­kia už­deng­ti, ge­riau, kad krau­jas te­kė­tų, nes su juo pa­si­ša­lins ir da­lis nuo­dų. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma čiulp­ti nuo­dų.

Ši­lu­ma, pa­di­dė­jęs pul­sas grei­ti­na krau­jo apy­ta­ką ir nuo­dai ga­li pa­sklis­ti po vi­są or­ga­niz­mą, to­dėl bū­ti­na nu­rim­ti, kuo ma­žiau ju­dė­ti, vė­sin­ti su­žeis­tą vie­tą ir ne­kel­ti jos aukš­čiau šir­dies ly­gio.

Įkąs­ta vie­ta ga­li pra­dė­ti tin­ti, to­dėl rei­kia nu­siim­ti pa­puo­ša­lus. Jei­gu yra ga­li­my­bė, pa­si­da­ry­ti įtva­rą ir įtvir­tin­ti įkąs­tą ga­lū­nę, kad ji kuo ma­žiau ju­dė­tų.

Įkan­dus gy­va­tei rei­kia ne­del­siant kreip­tis į me­di­kus. Gy­va­tės nuo­dai ga­li su­kel­ti py­ki­ni­mą, vė­mi­mą, silp­nu­mą, krau­jos­pū­džio kri­ti­mą.

„Rim­čiau­sia komp­li­ka­ci­ja – he­mo­li­zė. Gy­va­tės nuo­dai, veik­da­mi krau­jo ląs­te­les, ga­li su­kel­ti erit­ro­ci­tų iri­mą, dėl to iš­si­vys­to ane­mi­ja. Jei­gu he­mo­li­zė la­bai stip­ri, ga­li iš­si­vys­ty­ti net inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mas ir rei­kia da­ry­ti dia­li­zes. Prieš daug me­tų tu­rė­jo­me to­kį at­ve­jį. Ta­da žmo­gui bu­vo įkan­du­sios ke­lios gy­va­tės. Per sa­vo dar­bo pra­kti­ką su to­kio­mis rim­to­mis komp­li­ka­ci­jo­mis su­si­dū­riau po­rą kar­tų“, – pa­sa­ko­ja L. Gri­ciū­tė.

Li­go­ni­nė­je nu­ken­tė­ju­sia­jam su­lei­džia­ma prieš­nuo­džio. Trum­piau­sias gy­dy­mo lai­kas li­go­ni­nė­je – trys pa­ros.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

BI­TĖS: Bi­čių įgė­li­mai kai ku­riems žmo­nėms yra pa­vo­jin­ges­ni už gy­va­čių įkan­di­mus. At­li­kus krau­jo ty­ri­mą ga­li­ma nu­sta­ty­ti, ar žmo­gus aler­giš­kas bi­čių nuo­dams.

ALER­GO­LO­GĖ: Vai­kų aler­go­lo­gė Re­gi­na Ma­čiu­lie­nė sa­ko, kad bi­tei ar šir­šei įkan­dus į vei­dą, gal­vą aler­gi­nė reak­ci­ja vi­sa­da bus di­des­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GY­DY­TO­JA: Šiau­lių cent­ro po­lik­li­ni­kos šei­mos gy­dy­to­ja Ie­va Sta­ne­lie­nė vabz­džių su­gel­tas vie­tas pa­ta­ria vė­sin­ti, tep­ti spe­cia­lias te­pa­lais, iš­ger­ti vais­tų nuo skaus­mo ir nuo aler­gi­jos, o bi­čių ar šir­šių įkan­di­mams aler­giš­kiems žmo­nėms su sa­vi­mi vi­sa­da tu­rė­ti ad­re­na­li­no am­pu­lę.

AN­GIS: Vie­nin­te­lė nuo­din­ga gy­va­tė Lie­tu­vo­je yra an­gis. Jos nuo­dai nė­ra mir­ti­ni, ta­čiau bė­dų pri­da­ry­ti ga­li.