Greitosios reforma vairuotojo akimis

Greitosios reforma vairuotojo akimis

Nuolatinė įtampa, stresas, nemiegotos naktys, fizinis krūvis, pavojus būti užpultam girtuoklių, apkandžiotam palaido šuns. Už tokią profesinę kasdienybę – 370 eurų mėnesinis atlyginimas.

Trylika metų greitosios medicinos pagalbos vairuotoju dirbančio vyro balsas dreba: nebeišgali išlaikyti šeimos. Greitosios medicinos reformą jis vadina reforma ne vardan žmonių, o susidorojimo su žmonėmis reforma.

Edita KARKLELIENĖ

edita@skrastas.lt

Žmonių mažiau – iškvietimų daugiau

Vyras, vieno rajono greitosios medicinos pagalbos centro vairuotojas, nustėro prieš kelias dienas gavęs trumpąją žinutę, pranešančią apie į jo banko sąskaitą pervestą 370 eurų mėnesio atlyginimą.

Palyginti su sausiu, alga sumažėjo dar 50 eurų. Motyvas, kurį išgirdo, – nėra pinigų.

Šoko ištiktas žmogus kreipėsi į „Šiaulių kraštą“ ir išklojo viską, kas guli ant širdies.

Pasak jo, žmonės – ligoniai, greitosios darbuotojai – sistemai nerūpi, ir „reforma dėl reformos“ esą tik blogiau. O viešas pasiteisinimas, kad greitosios reformuojamos dėl to, jog mažėja gyventojų, esą absoliuti nesąmonė.

Greitosios vairuotojas teigia, kad iškvietimų pastaraisiais metais daug daugiau – vien jo rajone per parą sulaukiama arti penkių dešimčių pagalbos prašymų.

Darbo dienomis rajone per parą budi trys greitosios medicinos pagalbos ekipažai – du rajono centre ir vienas kitame mieste.

Taigi tie trys ekipažai, anot vairuotojo, privalo reaguoti į visus iškvietimus, vidutiniškai po 15 ar 16 ligonių kiekvienas – tik spėk suktis.

Apie poilsio valandėles ar minutes, kurias derėtų skirti pavalgymui, neretą naktį nėra kada net pagalvoti.

Esant reikalui, sako pašnekovas, kažkuris ekipažas priverstas gabenti ligonį toliau, pavyzdžiui, dėl žandikaulio traumos – į Klaipėdą, dėl kraujotakos ir t. t. – į Kauną ar Panevėžį.

Tada lieka dirbti viso labo dvi greitosios. Jos, atsiradus būtinybei, priverstos padėti dar ir kaimyniniame rajone apsirgusiam žmogui.

24 valandos darbo – toks yra vienos greitosios felčerės ir vairuotojo pamainos darbo grafikas. Per parą fizinis nuovargis ir psichologinis išsekimas neretai būna toks stiprus, kad paryčiui tenka pakelėje sustoti ir bent dešimt minučių nusnausti.

Nuo girto – prie ligoto

Vyras pasakojo, kad tokį atlyginimą ir tokį stresą, kokį išgyvena greitosios pagalbos darbuotojai, vargu ar rastum kokioje nors kitoje profesijoje. Ilgiau dirbantys, anot jo, skundžiasi ne tik lėtiniu nuovargiu, bet ir fiziniais skausmais.

Prieš kelias dienas infarktas ištiko vieną kolegą, greitosios vairuotoją. Neabejoja, kad ūmi liga energingą vyrą paguldė dėl įtampos.

Ilgametis greitosios vairuotojas ir pats prisipažįsta kenčiantis lėtinius nugaros skausmus.

Pasak jo, nugaros skausmai dėl įrangos ir sunkesnių ligonių kilnojimo.

Žmogus sako, kad nemažai atvejų, kai greitoji agresyviems girtuokliams teikia tarsi taksi paslaugą.

Grįžus iš girto, kartais iš automobilio išlipti nespėjama – tenka skubėti pas kokią dėmesio ir bendravimo išsiilgusią senolę, besiskundžiančią neva aukštu kraujospūdžiu ar kitokiais negalavimais.

Kaimuose nemažai tokių bobučių, kurios greitąją kviečia ir po tris kartus per parą. Tiesiog pamiršta, kad greitoji jau buvo atvažiavusi, ir vėl kviečia.

„Jei lietuviška greitoji medicinos pagalba būtų reformuota taip, kad vykti reikėtų tik pas rimtus ligonius, o visi kiti apmokestinti, neliktų pusės iškvietimų“, – įsitikinęs vairuotojas.

Anot jo, Vokietijoje didesnį stresą ekstremaliose situacijose patyręs greitosios medicinos pagalbos personalas išleidžiamas papildomų išeiginių. O užtarnauto poilsio greitosios pagalbos darbuotojai ten išleidžiami sulaukę 50 metų.

Smegenų plovimas

Greitosios medicinos pagalbos reformą vyras vadina absurdu.

Surinkus Bendrojo pagalbos centro numerį 112, atsiliepia dispečeris Klaipėdoje. Kol išsiaiškinama, kas, kur ir kaip, gaištamos brangios minutės.

Greitosios dispečerinių centralizavimą ir visus iš to esą išplaukiančius „patogumus“ žmonėms jis vadina eiliniu „smegenų plovimu“.

Esą centralizavus dispečerines apie operatyvesnę greitąją pagalbą nederėtų net kalbėti.

Kol pagalbos šaukimas nukreipiamas į Šiaulių apskritį, praeina ne viena minutė. Kol signalą pasiekęs greitosios pagalbos automobilis nuvažiuoja pas ligonį, praslenka dar keliolika minučių, pusvalandis ar daugiau.

Ilgametis greitosios vairuotojas prisimena atvejį, kai per pusvalandį nuvažiavę pas ligonį jiedu su felčere, jo žodžiais, vos į kailį negavo.

„Ir paaiškink žmogui, kad atvykome gavę signalą“, – sako žmogus.

Anot jo, būta ir atvejo, kai visoje Lietuvoje veikiančios informacinės sistemos "dėka" greitoji pagalba buvo nukreipta ne į Kėdainių rajono kaimą, o į kaimą, turintį analogišką pavadinimą gretimame rajone. Greitosios automobilis paieškoms sugaišo apie valandą.

„Štai tokie lietuviškos reformos ypatumai. Teigta, kad jos dėka bus efektyviau naudojami medicinai skiriami pinigai. Dabar aišku, kad tai eilinis atvejis, kai ministro fantazijos virto absoliučiu burbulu“, – sako kone kiekvieną mėnesį vis mažesnį atlyginimą už tą patį darbą gaunantis vairuotojas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

REFORMA: Greitosios medicinos pagalbos reforma blizga tik iš tolo. Tiems, kurie arčiausiai ligonių, atrodo kitaip.