Jauniausia pareigūnė pirmiausia išmoko padėti

Linos RUDNICKIENĖS nuotr.
Jau­niau­sio­ji ra­jo­no Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus ins­pek­to­rė Go­da Luk­šai­tė po stu­di­jų su­grį­žo į gim­tą­jį ra­jo­ną „Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti.“
Lie­tu­vos po­li­ci­jos šū­kis - Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti. Taut­gi­niuo­se gi­mu­si ir užau­gu­si jau­niau­sia ra­jo­no Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus ins­pek­to­rė Go­da Luk­šai­tė sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią pra­dė­jo ir į žmo­nes ėjo pir­miau­sia pa­dė­da­ma. To iš­mo­kė tė­vai – Ni­jo­lė ir Ge­di­mi­nas Luk­šai.

Go­da dar bu­vo moks­lei­vė, kai ma­ma prieš gra­žiau­sią pa­va­sa­rio šven­tę, pa­si­so­di­nu­si duk­rą, pa­siū­lė su do­va­no­mis ap­lan­ky­ti dau­gia­vai­kę šei­mą Dau­no­ra­vo­je. Go­dos, šei­mos vien­tur­tės, akys su­ži­bė­jo. Ėmė sva­jo­ti, pla­nuo­ti, kuo gi ga­lė­tų pra­džiu­gin­ti – į do­va­nų są­ra­šą įtrau­kė sa­vo mėgs­ta­miau­sius ir ska­niau­sius sal­dai­nius, ge­riau­sius flo­mas­te­rius, ku­riais pa­ti mė­go spal­vin­ti. Nu­va­žia­vo vie­ną kar­tą, ki­tą. Da­bar abiem su ma­ma kas­met du­kart me­tuo­se – per Ve­ly­kas ir Ka­lė­das – ap­lan­ky­ti sa­vo glo­bo­ja­mą šei­mą ta­po ma­lo­nia pa­rei­ga. Ne ap­do­va­no­ti, o da­lin­tis. Ge­riau­sią pa­vyz­dį ma­tė šei­mo­je, kai tė­vai šal­tą vi­dur­žie­mį mal­kų ve­žė vie­nai mo­čiu­tei.

Go­da nuo ma­žens taip au­gin­ta: vi­so­mis gė­ry­bė­mis, ku­rio­mis tur­tin­ga šei­ma, rei­kia da­lin­tis, o ne gvieš­tis. Tos pa­rei­gos mer­gi­na neuž­mirš­ta net ta­pu­si pa­rei­gū­ne.

***

Nuo vai­kys­tės ak­ty­vi, žin­gei­di, be var­go ran­dan­ti bend­rą kal­bą su ma­žu ir se­nu, nie­ka­da ne­bi­jo­jo iš­šū­kių. Ir, kai atė­jo lai­kas rink­tis pro­fe­si­ją, ži­no­jo tik vie­ną – kad no­ri di­na­miš­ko dar­bo. Sa­vęs Go­da neį­si­vaiz­da­vo vi­są dar­bo die­ną sė­din­čios prie do­ku­men­tų, skai­čių. O čia į sve­čius vis už­su­ka te­ta – ra­jo­no Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus vy­res­nio­ji ins­pek­to­rė Mil­da Sos­ko­vie­nė. Gė­rė­da­vo­si jos uni­for­ma, klau­sy­da­vo­si įdo­miau­sių te­tos dar­bo is­to­ri­jų. Ta­da ir ap­si­spren­dė – taps po­li­ci­nin­ke. Juk ši pro­fe­si­ja ge­riau­siai ati­tin­ka jos cha­rak­te­rį. Tė­tis Gin­tau­tas, jis gi gais­ri­nin­kas, dar ban­dė pa­siū­ly­ti stu­di­juo­ti gais­ri­nę sau­gą – ne­per­kal­bė­jo. Ma­ma Ni­jo­lė, ji gi drau­di­mo agen­tė, no­rė­jo įti­kin­ti, kad ta sva­jo­nių pro­fe­si­ja mer­gi­nai pa­vo­jin­ga. Go­da už­si­spy­rė ir tė­vams be­li­ko sa­vo vien­tur­tė­lei pla­čiai at­kel­ti kie­mo var­tus.

***

Stu­di­jos Kau­ne, M. Ro­me­rio uni­ver­si­te­to Vie­šo­jo sau­gu­mo aka­de­mi­jo­je pra­lė­kė su vė­je­liu. Did­mies­tis mer­gi­nos taip ir ne­su­ža­vė­jo. Kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ji sku­bė­da­vo į gim­tuo­sius Taut­gi­nius. Go­da sa­ko, kad tai ge­riau­sios stu­di­jos, apie ko­kias tik ga­li pa­sva­jo­ti jau­nas žmo­gus.

– Grei­tai vie­nas per ki­tą su­ži­no­jo­me, kad už moks­lus ga­li ap­mo­kė­ti Po­li­ci­jos de­par­ta­men­tas, jei su­da­ry­si su­tar­tį. Svar­bu, kad pa­žan­gu­mo vi­dur­kis bū­tų ne ma­žes­nis nei 7, taip pat bū­ti­na ne­tu­rė­ti sko­lų. Mai­nais už tai, kad De­par­ta­men­tas ap­mo­ka už stu­di­jas, įsi­pa­rei­go­ji ati­tar­nau­ti pen­ke­rius me­tus pa­skir­to­je vie­to­je. Kas ga­li bū­ti ge­riau jau­nam žmo­gui? Ir stu­di­jos ap­mo­kė­tos, ir pa­sky­ri­mą į dar­bo vie­tą gau­na, – pa­sa­ko­ja Go­da Luk­šai­tė.

Stu­di­joms ei­nant į pa­bai­gą mer­gi­na su­lau­kė pa­kvie­ti­mo į Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sią­jį po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. Čia ir su­ži­no­jo, kad yra ga­li­my­bė grįž­ti dirb­ti į gim­tą­jį ra­jo­ną, ten, kur Go­da ir no­rė­jo. Jos bend­ra­kur­sės, pa­si­nau­do­ju­sios to­kia pa­čia ga­li­my­be, ir­gi grį­žo dirb­ti į sa­vo gim­tuo­sius ra­jo­nus – Šiau­lius, Rad­vi­liš­kį, Pak­ruo­jį.

***

Nuo ba­lan­džio Go­da – uni­for­muo­ta pa­rei­gū­nė. Jau vis­ko ma­tė, vis­ko pa­ty­rė ir, sa­ko, už­si­spy­ru­siu pa­si­rin­ki­mu dar ne­nu­si­vy­lė. „Ži­nių tik­rai at­si­ne­šiau ne­ma­žai, da­bar jas mo­kau­si tai­ky­ti pra­ktiš­kai. Sma­giau­sia yra tai, kad dir­bu la­bai drau­giš­ka­me ko­lek­ty­ve – ko­le­gos, ne­žiū­rint di­de­lio užim­tu­mo, vi­sa­da pa­si­ruo­šę pa­dė­ti, paaiš­kin­ti, pa­tar­ti. Go­dai la­biau­siai pa­tin­ka iš­va­žiuo­ti į žmo­nes – kal­bė­tis, rea­guo­ti į jų pra­ne­ši­mus, nu­si­skun­di­mus, pro­fi­lak­tiš­kai ap­lan­ky­ti lin­ku­sius nu­si­kals­ti, ap­si­klaus­ti nu­ken­tė­ju­sius, liu­dy­to­jus. Da­bar jau ji tik­rai įgy­ven­di­na vi­sus tris Lie­tu­vos po­li­ci­jai ke­lia­mus už­da­vi­nius – ir gi­na, ir sau­go, ir pa­de­da. Kai va­ka­re po dar­bo uni­for­muo­ta grįž­ta į gim­tuo­sius Taut­gi­nius, kai­mas ra­miai at­si­dūs­ta: Go­da par­va­žia­vo. Taut­gi­niai ra­mūs ir sau­gūs.

Nuo šio ru­dens G. Luk­šai­tė vėl stu­den­tė – ta­me pa­čia­me Uni­ver­si­te­te sie­kia tei­sės ir po­li­ci­jos veik­los ma­gist­ro dip­lo­mo, veik­li mer­gi­na su­de­ri­na dar­bą su moks­lais.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.