Tėvų skyrybas skaudžiausiai išgyvena jų vaikas

Tė­vų sky­ry­bas skau­džiau­siai iš­gy­ve­na jų vai­kas

Šį in­ter­viu su šiau­lie­te ad­vo­ka­te Jū­ra­te BIE­LIAUS­KIE­NE pa­dik­ta­vo „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jos skam­bu­tis. „Pa­dė­ki­te ras­ti bend­rą kal­bą su bu­vu­siu su­tuok­ti­niu, ku­ris, že­min­da­mas ma­ne ir gra­sin­da­mas, trau­muo­ja mū­sų tri­me­tį sū­nų“, – sa­kė mo­te­ris.

Ži­no­ma ad­vo­ka­tė to­kį vy­ro el­ge­sį įvar­di­ja kaip psi­cho­lo­gi­nį smur­tą prieš vai­ką, ku­rio to­le­ruo­ti ne­ga­li­ma. De­ja, to­kios si­tua­ci­jos gy­ve­ni­me daž­nos.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Nu­si­kal­ti­mas prieš vai­ką

– Vie­nas iš pa­sku­ti­nių at­ve­jų šio­je šei­mo­je, kai iš už­sie­nio grį­žęs tė­tis kar­tu su ant­sto­liu atė­jo į bu­vu­sios ir da­bar jau nau­ją šei­mą su­kū­ru­sios mo­ters na­mus, su­kė­lė čia skan­da­lą ir pa­mė­gi­no jė­ga pa­siim­ti sū­nų. Iš­gąs­din­tam tri­me­čiui pri­rei­kė me­di­kų. Kas tai – rū­pes­tis sū­nu­mi ar įžeis­ta sa­vi­mei­lė?

– Ne­ga­liu ko­men­tuo­ti šio konk­re­taus at­ve­jo, nes ne­ži­nau de­ta­lių. Ta­čiau iš pa­tir­ties ži­nau, kad dau­ge­liu at­ve­jų dėl vai­ko ko­vo­ja­ma, nes no­ri­ma įkąs­ti ant­rai pu­sei. O iš tie­sų ne­re­tai vai­ko net ne­rei­kia.

Įsib­rau­ti su ant­sto­liu – ne pro­ble­mos spren­di­mas. O jei mo­ti­na ko­ne­vei­kia­ma vai­ko aky­se, juk taip pa­pras­ta tai už­fik­suo­ti ir įra­šy­ti, kad tė­vas bū­tų nu­baus­tas dėl psi­cho­lo­gi­nio smur­to prieš vai­ką.

Ar suau­gu­sie­ji pa­gal­vo­ja, ką iš­gy­ve­na vai­kas, kai jo gy­ve­ni­mas, ski­rian­tis dviem bran­giau­siems žmo­nėms, sky­la pu­siau? Ar pa­gal­vo­ja­ma, kaip jau­čia­si ma­žy­lis, kai gir­di, jog jo bran­giau­sias tė­tis (ar­ba ma­ma) įžei­di­nė­ja ir že­mi­na ki­tą jo bran­giau­sią žmo­gų? Ko­kį su­krė­ti­mą pa­ti­ria vai­kas iš­gir­dęs, kad tas žmo­gus, ku­rį jis my­li, su ku­riuo ry­te pa­bun­da, val­go pus­ry­čius, o va­ka­re ap­si­ka­bi­nęs ei­na mie­go­ti, pa­si­ro­do, yra blo­gas.

Tai­gi vai­ko aky­se vyks­tan­tys iš­si­sky­ru­sių ar­ba be­si­ski­rian­čių tė­vų gin­čai, že­mi­ni­mas vie­nas ki­to at­žvil­giu, nie­kas ki­tas, o tik psi­cho­lo­gi­nis smur­tas prieš vai­ką.

– Ko­kį pėd­sa­ką vai­ko gy­ve­ni­me ap­skri­tai pa­lie­ka tė­vų sky­ry­bos?

– Jei tė­vai pyks­ta­si, ski­ria­si, vai­kas ken­čia, ne­prik­lau­so­mai, ko­kio am­žiaus jis bū­tų. Psi­cho­lo­gai ge­riau pa­sa­ky­tų, ko­kia iš to vai­ko išau­ga as­me­ny­bė ir kaip ga­li pa­si­suk­ti jo gy­ve­ni­mas. O tė­vai pa­skui ne­sup­ran­ta, dėl ko jų vai­kas toks. Ir ne­pa­gal­vo­ja­ma, kad vai­kas yra toks ar­ba toks, nes jam te­ko la­bai daug iš­ken­tė­ti.

Ne­gal­vo­ki­te, kad ma­ži vai­kai nie­ko ne­sup­ran­ta. Jei­gu jie tu­ri kri­ti­nį mąs­ty­mą (kar­tais to­kį mąs­ty­mą jau tu­ri ir tri­me­čiai), jie su­ge­ba kri­tiš­kai ly­gin­ti, da­ry­ti iš­va­das ir pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę. Ir įsi­vaiz­duo­ki­te, ką iš­gy­ve­na vai­kas, kai štai bu­vo nor­ma­li šei­ma – bu­vo abu tė­vai, bu­vo se­ne­liai iš tė­čio ir ma­mos pu­sės – ir stai­ga pu­sės vis­ko ne­be­lie­ka. Ne­li­kus pu­sės, griū­va vai­ko pa­sau­lis, dėl to vai­kas ne­re­tai jau­čia kal­tės jaus­mą.

Ge­riau pa­sa­ky­tų po­li­ci­jos ty­rė­jai, ku­rie ti­ria vai­kų sa­vi­žu­dy­bes, bet tik­rai neat­me­tu ga­li­my­bės, kad pas ne­ma­žai nu­si­žu­džiu­sių vai­kų bu­vo sun­kios ap­lin­ky­bės šei­mo­je, įtemp­ti tė­vų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai.

Jaus­da­mie­si kal­ti vai­kai ban­do pa­da­ry­ti kaž­ką ge­ro, kad at­kreip­tų tė­vų dė­me­sį. Ir jų išė­ji­mas iš gy­ve­ni­mo – tai tam, kad tė­vai gau­tų šo­ką ir su­pras­tų, kaip vai­kui bu­vo sun­ku.

Vai­kas tu­ri tei­sę tu­rė­ti ma­mą ir tė­tį

– Vai­kui skau­du, kai tė­vai ski­ria­si. Ko­kius psi­cho­lo­gi­nius sun­ku­mus ten­ka jam praei­ti ir kaip ga­li­ma bū­tų pa­dė­ti?

– Vi­siems tė­vams no­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad jie pri­si­min­tų, jog my­li sa­vo vai­kus ir tik­rai ne­no­ri jiems blo­go. Ir jei tė­vai pa­klaus­tų iš šir­dies, ko jų at­ža­la la­biau­siai no­ri, jie su­ži­no­tų, kad vie­nin­te­lė vai­ko sva­jo­nė, jog tė­vai gy­ven­tų kar­tu. Di­des­nės sva­jo­nės vai­kai, iš­gy­ve­nan­tys tė­vų sky­ry­bas, ne­tu­ri.

Vis dėl­to, jei su­si­klos­tė taip, kad tai sva­jo­nei ne­lem­ta iš­si­pil­dy­ti, tai bent pa­da­ry­ki­te taip, kad vai­kas jaus­tų, jog ma­ma ir tė­tis, ne­pai­sant to, kad ne­be kar­tu, vi­sa­da yra ša­lia. Ir kai at­si­tiks kas nors, jis bet ka­da ga­lės pa­gal­bos ti­kė­tis tiek iš ma­mos, tiek ir iš tė­čio.

Vai­kai leng­viau adap­tuo­ja­si, kai jau­čia, kad ir ma­mai, ir tė­čiui yra rei­ka­lin­gi. Ži­no­ma, nuo­sė­dų lie­ka kiek­vie­no šir­de­lė­je, nes nie­kas jo ne­klau­sė, kaip gy­ven­ti jis no­rė­tų (o suau­gu­sie­ji ap­skri­tai gal­vo­ja, kad sky­ry­bos yra tik jų rei­ka­las ir vai­kų tai ne­lie­čia).

Psi­cho­lo­gi­nė trau­ma vai­kui lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui ir nuo to pri­klau­so, kaip jis au­gins sa­vo vai­kus, kaip bend­raus šei­mo­je. Bet jei be­si­ski­rian­tys tė­vai su­ge­ba iš­min­tin­gai pa­kal­bė­ti, vai­kui leng­viau.

Pa­gar­ba tiems tė­vams, ku­rie vis­ką tai­kiai ir drau­giš­kai su­dė­lio­ja į vie­tas. Ta­da vai­kui tė­vų ne­gy­ve­ni­mas kar­tu yra kom­pen­suo­ja­mas jų ge­ra­no­riš­ku­mu ir no­ru bend­rau­ti su vai­ku ir duo­ti jam vis­ką, kas ge­riau­sia.

Pa­žįs­tu ne vie­ną klien­tę, ku­ri pui­kiai su­dė­lio­jo bu­vu­sios šei­mos tar­pu­sa­vio san­ty­kius po sky­ry­bų. Ir vai­kas da­bar bend­rau­ja su abiem tė­vais. Vis­kas su­dė­lio­ta, ne­žiū­rint to, kad tė­vai iš­si­sky­rę ir tu­ri ki­tas šei­mas.

Ki­ta mo­te­ris iš­si­sky­ru­si taip pat nie­ka­da ne­prieš­ta­ra­vo, kad duk­ra lan­ky­tų tė­tį. Da­bar tai mer­gai­tei 16 me­tų. Ji man sa­kė nie­ka­da ne­gir­dė­ju­si iš sa­vo tė­vų nie­ko blo­go vie­nas ki­to at­žvil­giu. Reiš­kia, tė­vai iš­lai­kė to­le­ran­ci­ją, mer­gai­tės aki­vaiz­do­je vie­nas ki­to nei šmei­žė, nei že­mi­no.

– Vis dėl­to pa­si­tai­ko, kad be­si­ski­riant kaž­ku­ris iš tė­vų at­si­sa­ko leis­ti ki­tai pu­sei su­si­ti­ki­nė­ti su vai­ku, bend­rau­ti.

– De­ja, taip bū­na. Kai vai­kas au­ga šei­mo­je, žiū­rėk, tė­tis at­ža­lą ir ne­šio­ja, ir žai­džia, ir, ma­mai iš­bė­gus su rei­ka­lais, pri­žiū­ri. Bet tik san­tuo­ka nu­trau­kia­ma, taš­kas – bu­vęs su­tuok­ti­nis ne­ga­li nei ma­ty­tis, nei kal­bė­tis su sa­vo vai­ku.

To­kių klien­čių klau­siu, ar vai­ko bend­rau­ti su tė­čiu ne­lei­džia, nes jis jį mu­ša, en­gia ir t. t. Man at­sa­ko­ma – nie­ko pa­na­šaus. Tai ko­dėl ne­lei­džia? Sa­ko, jei iš­lei­siu, tai apie ma­ne ten vis­ko pri­šne­kės, tas vai­kas pa­reis iš­si­gan­dęs.

Sa­ky­ki­te, ma­mos, ar tik­rai vai­kas iš­si­gan­dęs? Gal jis su­glu­męs dėl to, kad jam iš pra­džių tie­siog su­dė­tin­ga su­pras­ti, jog tė­čio šei­ma – jau ki­ta šei­ma.

Kai ku­rios ma­mos di­džiuo­ja­si tuo, kad užau­gi­no vai­ką pa­čios, ne­da­ly­vau­jant tė­vui. Kai tam vai­kui suei­na 18 me­tų, ma­mos jį pa­si­so­di­na ir išaiš­ki­na: da­bar tu tė­vą tu­ri duo­ti į teis­mą ir pri­si­teis­ti ali­men­tus, nes tu mo­kai­si mo­kyk­lo­je ir tau pri­klau­so iš­lai­ky­mas. Vai­kas net ne­sup­ran­ta to by­li­nė­ji­mo­si es­mės – kam jam by­li­nė­tis, jei­gu ali­men­tus iki šiol gau­da­vo mo­ti­na, o tė­vas net ne­bend­ra­vo su juo.

Jau­nas žmo­gus įsi­vaiz­duo­ja, kad tė­vas, jei ne­bend­ra­vo, tai ir pi­ni­gų ne­duos. Ta­da klau­si­mas, o ko­dėl jis ne­bend­ra­vo? Gal dėl to, kad mo­ti­na ne­lei­do?

Jei žmo­nės tik pa­gal­vo­tų, na ge­rai, mes iš­si­vaikš­čio­jo­me į skir­tin­gas pu­ses, bet mū­sų vai­kas tu­ri mus abu...

Klau­siu sa­vo klien­tų, ku­rie au­gi­na vai­kus: kas au­gin­tų jū­sų at­ža­lą, jei stai­ga kas nors jums nu­tik­tų. Ir, o siau­be!, tė­vai pra­de­da kur­ti vi­so­kias is­to­ri­jas, kad vai­ką au­gin­tų ba­ba, ant­ros ei­lės pus­se­se­rė, drau­gė.

Bet iš tik­rų­jų iš­skir­ti­nę tei­sę juk tu­ri ant­ra pu­sė! Ir išei­tų taip, kad vai­kas bū­tų ati­duo­tas tam tė­čiui (ar ma­mai), ku­rį iki tol jį au­gi­nu­si ma­ma (ar tė­tis) va­di­no niek­šu, ne­lei­do bend­rau­ti. Vai­kui tai bū­tų nau­ja trau­ma.

– Tai kaip­gi ras­ti auk­so vi­du­riu­ką?

– Bū­na, skir­da­mie­si su­tuok­ti­niai ir įsta­ty­mų ne­skai­to, ir vis­ką ant vie­no kur­pa­liaus de­da, ir sten­gia­si ker­šy­ti sa­vo su­tuok­ti­niui, jį šmeiž­ti. Kam vi­sa tai? Ne­be­min­ki­te vie­nas ki­tam ant nuospaudų: iš­si­sky­rė­te, iš­si­vaikš­čio­jo­te – ne­be­min­ki­te.

Įs­ta­ty­me aiš­kiai pa­ra­šy­ta, abu tė­vai vai­ką pri­va­lo pri­žiū­rė­ti ly­giai. Iš­si­tuo­kus vai­ką iš­lai­ky­ti pri­va­lo taip pat tiek tė­tis, tiek ma­ma. Juk vai­kas val­gy­ti no­ri kas die­ną.

Ir bū­ti­na nu­ma­ty­ti aiš­kią bend­ra­vi­mo tvar­ką. Klys­ta tie ir tos, ku­rie gal­vo­ja, kad štai aš pa­ti (pa­ts) už­siau­gi­nau, vai­ko tė­vas (ma­ma) ne­lan­kė, tai kas, kad jis da­vė pi­ni­gų, vis tiek ne­tu­ri tei­sės vai­ko ma­ty­ti. Ne­są­mo­nė.

Ne­gi gal­vo­ja­te, kad štai iš­si­sky­rė­te ir dau­giau ne­be­bend­rau­si­te. Bet­gi jūs pri­va­lo­te bend­rau­ti, nes tu­rite vai­ką.

Ge­res­nis spren­di­mas

– Grįž­tant prie sky­ry­bų. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė apie mo­te­ris, tei­gian­čias, jog gy­ve­no su smur­tau­to­ju dėl vai­kų. Ar toks spren­di­mas ne­pa­da­rė dau­giau ža­los vai­kui ne­gu nau­dos?

– Jei vai­ko aki­vaiz­do­je yra įžei­di­nė­ja­ma ir mu­ša­ma ma­ma, tai, kaip mi­nė­jau, yra psi­cho­lo­gi­nis smur­tas prieš vai­ką, nes at­ža­la ne­tu­ri to ma­ty­ti. Ir to­kio­mis są­ly­go­mis mo­ters gy­ve­ni­mas „dėl vai­kų“ pra­si­len­kia su svei­ku pro­tu.

Jei kal­bė­ti apie tar­pu­sa­vio san­ty­kius, tai juos ga­li­ma su­skirs­ty­ti ne į su­tuok­ti­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, o ap­skri­tai į tar­pu­sa­vio san­ty­kius šei­mo­je. Sa­ky­ki­me, vie­nas su­tuok­ti­nis tu­ri daug pri­klau­so­my­bių, pa­vyz­džiui, nuo al­ko­ho­lio, lo­ši­mų, nar­ko­ti­kų, kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų. Ki­tas su­tuok­ti­nis gy­ven­ti kar­tu ne­be­tu­ri svei­ka­tos – jis ma­to, kad ant­ro­ji pu­sė deg­ra­duo­ja ir kartu tem­pia vi­są šei­mą.

Jei vie­nas iš tė­vų, kaip mi­nė­jau, tu­ri ko­kią nors ­prik­lau­so­my­bę, tai to­kiam žmo­gui jo vai­kas ne­re­tai ne­la­bai ir rū­pi.

De­ja, sky­ry­bos kar­tais ma­žiau ža­los da­ro vai­kui ne­gu gy­ve­ni­mas šei­mo­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KO­VA: Anot ad­vo­ka­tės Jū­ra­tės Bie­liaus­kie­nės, yra ne­ma­žai at­ve­jų, kai dėl vai­ko ko­vo­ja­ma, nes no­ri­ma įkąs­ti ant­rai pu­sei.

SKY­RY­BOS: Ad­vo­ka­tė Jū­ra­tė Bie­liaus­kie­nė ra­gi­na tė­vus, jei sky­ry­bos neiš­ven­gia­mos, iš­si­skir­ti tai­kiai. Skan­da­lin­gos sky­ry­bos pa­da­ro di­džiau­sios ža­los ir taip jau ken­čian­čiam vai­kui.