Naujausios
Iš stebuklingo šaltinio trykšta ir žmonių gerumas
Nuo devynioliktojo amžiaus Lietuvoje žinoma Maironių (Kelmės raj.) koplytėlė, šalia kurios trykšta stebuklingu laikomas šaltinis, padėjęs pagyti ne vienam ligoniui. Žmonės čia pasimelsti ir pasisemti vandens pėsti ateidavo po šimtą kilometrų. Ir šiandien daugelis tiki šaltinio galia. Akmuo ir šaltinis įtraukti į Saugomų teritorijų registrą.
Šios vietovės istorija – per amžius unikali ir žmonių gerumu. Praėjusiame amžiuje stebuklingoje padubysio žemėje dvarininkė Ona Chruščiovienė pastatė mūrinę koplyčią. Šiame amžiuje Maironių gyventoja Danutė Andrulienė jau dvylika metų ją prižiūri. O Elena ir Albinas Jokubauskai įrengti automobilių stovėjimo aikštelei dovanoja brangios padubysio žemės.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Ženklai akmenyje
Stebuklinga laikomos vietos istorija prasidėjo nuo iš aukščiau duoto ženklo. Daugiau kaip prieš šimtmetį čia praūžė audra. Po jos netoli Dubysos plytėjusioje dykvietėje atsirado didžiulis akmuo.
Jame buvo įspaustos trys žymės. Senų žmonių nuomone, tai vaiko pėdos, kojos kelio ir lazdos ženklai.
Tą akmenį po audros Dubysos slėnyje pirmasis aptiko vietos gyventojas ūkininkas Žilinskas. Netrukus šis žmogus susapnavęs Mergelę Mariją. Ji liepusi toje vietoje pastatyti koplyčią.
Žmogus pagal savo išgales pastatė mažytę pusantro metro aukščio koplytėlę. Po jo mirties buvo pastatyta didesnė medinė koplyčia.
Stebuklingi pasveikimai
Pasakojama, jog, vos pastačius kuklią pirmąją koplytėlę, prasidėjo stebuklai. Stebuklus darė netoli mistinio akmens trykštantis šaltinėlis. Atsigėrę šaltinėlio vandens arba juo nuplovę skaudančią vietą žmonės pasveikdavo.
Garsas apie tai pasklido po visą Lietuvą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žmonės iki Maironių, tuomet vadintų Saudininkais, pėsti ateidavo po šimtą kilometrų, kad pasimelstų ir išpažintų stebuklingojo vandens galią. Jie eidavo keliais aplink koplytėlę ir melsdavosi.
Pasveikimus liudijo ir vietos gyventojai. Sunkia kaulų liga sirgęs Domeika iš Šedbarų kaimo apsiplovęs šaltinėlio vandeniu, pasveiko. Brazas iš Nirplių išsigydė paralyžiuotas kojas.
Saudininkų kaimo gyventojui skaudėjo akis. Kalbėdamas „Sveika, Marija“ apsiprausęs šaltinėlio vandeniu ir pasveikęs.
Žemė, kurioje atsirado akmuo ir tryško šaltinėlis, priklausė Saudininkų dvarui.
Dvaro urėdui nepatikdavusios prie šventojo akmens besidriekiančios maldininkų eilės. Kartą jis neapsikentęs maldininkus išvaikė ir dar pašiepdamas suburbėjo: „Verčiau apie mano daržinę keliais apeitumėte, o ne čia šliaužiotumėte.“
Už tokį piktžodžiavimą urėdas tą pačią dieną buvo nubaustas. Grįžtant į dvarą jį paralyžiavo – sutraukė į kamuolį. Matyt, už šventos vietos paniekinimą.
Urėdą gydė daktarai, tačiau nieko negalėjo padėti. Saudininkų dvarininkei Onai Chruščiovienei urėdas buvo labai svarbus žmogus ir gabus darbininkas. Nors ji buvo netikinti, davė įžadą – jeigu urėdas pasveiks, pastatys gražią mūrinę koplyčią.
Suprato blogai padaręs ir pats urėdas. Paprašė jį nuvežti prie akmens, iš paskutiniųjų jėgų šliaužė aplink jį keliais, prausėsi šaltinio vandeniu. Netrukus pasveiko.
O dvarininkė, tesėdama savo pažadą, 1908 – 1909 metais davė koplyčiai raudonų plytų ir leido rinkti aukas, o vėliau rūpinosi statyba.
Kalbama, jog ją įkvėpė ir tėvo pavyzdys. Tėvas buvo pastatęs Maironiuose pirmąją katalikų bažnyčią.
O. Chruščiovienės rūpesčiu, pastatyta mūrinė koplyčia stovi iki šiol. Joje šalia altoriaus įmūrytas akmuo su vaiko pėdos, kelio ir lazdos žymėmis.
Tikėjimas gydo ir šių dienų žmones
Pakeliui į Šiluvą, šalia Kelmės – Tytuvėnų kelio, stovinti koplytėlė ir šiuo metu – 21-ajame amžiuje, kasdien sulaukia lankytojų. Kiekvieno mėnesio tryliktąją dieną čia aukojamos šv. Mišios. Per Sekmines vyksta atlaidai.
Savaitgaliais prie koplytėlės užsuka jaunavedžių poros ir vestuvininkai.
Pasak koplytėlės prižiūrėtojos Maironių gyventojos Danutės Andrulienės, tame slėnyje, šalia šaltinėlio ir koplyčios – labai gera aura. Ji sutinka iš gimtųjų vietų išėjusių senų žmonių. Vaikai juos atveža prie koplytėlės pasimelsti ir pasigrožėti gamta.
Dažnai atvažiuoja gydytojų iš Kauno. Koplytėlės prižiūrėtoja klausia, ar ir medikai tiki stebuklais? Jie atsako tikį stebuklingais išgijimais.
Danutė pasakoja, jog kiekvienais metais prie koplytėlės atvažiuoja toks Modestas iš Šiaulių. Būdamas mažas jis susirgo nepagydoma liga. Atvažiavęs su tėvais prie koplytėlės pastatė kryželį. Nuo tos dienos neprireikę nė vienos ampulės. Dabar išaugęs į stiprų, jauną vyrą Modestas atvažiuoja padėkoti Dievui.
Kita moteris semiasi šaltinio vandens. Ji pasakojo šaltinėlio vandeniu išgydžiusi paralyžiuotą brolį. Dabar gydanti vėžiu sergančią seserį.
Įtikėję koplytėlės šventumu ir šalia jos trykštančio šaltinio vandens stebuklingomis galiomis čia užsuka ne tik ligų užpulti, bet ir nelaimių prislėgti žmonės. Jie meldžia Dievo pagalbos ir malonių. Kaip dėkingumo ženklą kai kurie palieka kryželį.
Manoma, jog stebuklus daro žmonių tikėjimas ir troškimas pasveikti. Tačiau visuomenės sveikatos specialistų tyrimai taip pat patvirtina, jog šaltinėlio vandenį galima laikyti gyvybės versme.
Leistinas nitratų kiekis litre vandens yra 50 miligramų. Šaltinėlio vandenyje rasta tik 5,2 miligramo arba dešimt kartų mažiau už leistiną normą. Elektrinis laidis, žymintis vandens kokybę, – 880 mikrosimensų centimetre. Leistina norma – iki 2500 mikrosimensų.
Penkių karininkų motinos auka
Stebuklingą vietą be jokio atlygio prižiūrinti Danutė Andrulienė – penkių sūnų mama. Visi jos sūnūs tapo Lietuvos karininkais. Sūnus ponia Danutė išaugino Tėvynei. Norėjo ką nors gero padaryti Lietuvos žmonėms ir Dievui. „Gal įtaigiu žodžiu nemoku melstis Dievui? Tai įtiksiu bent darbais.“
Paakinta seniūno Vytauto Mikalausko, tuometinio Maironių klebono Kęstučio Švabinsko ir bažnyčios pročkele dirbančios savo sesers Salomėjos sutiko tvarkyti koplytėlės aplinką.
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens moteris kiekvieną savaitę kelis kilometrus rieda dviračiu į šventą vietą. Ji tvarko koplytėlės aplinką, sodina ir laisto gėles.
Prieš kiekvieno mėnesio tryliktą dieną vykstančias Mišias sutvarko koplytėlės vidų. Visa tai daro savanoriškai, be jokio užmokesčio. Dar savo pinigėlių prideda gėlių sodinukus pirkdama. Tik pati Danutė to nesureikšmina. Sako, kas pačios sodyboje žydi, tą ir prie koplytėlės nunešanti. O jeigu kartais kokį našlaitės daigelį ir tenka nupirkti, to neskaičiuoja.
Juk buvęs Maironių parapijos klebonas Kęstutis Švabinskas nupirko ir pastatė pavėsinę, kad čia atvažiavę žmonės turėtų kur prisėsti ir pailsėti, pasirūpino užtverti tvorą, pastatyti suolelius. Danutė iki šiol prisimena klebono žodžius: „Tvarkykitės. Ar Vilniui ta koplytėlė priklauso, ar Maironiams?“
Darbo prie koplytėlės – nemažai: rinkti šiukšles, prižiūrėti gėlynus. Vasarą reikia nupjauti žolę visame didžiuliame plote. Iš pradžių pjaudavo dalgiu, paskui sūnūs nupirko žoliapjovę.
Ponia Danutė apgailestauja, jog koplytėlės aplinką reikėtų vėl iš pagrindų tvarkyti. Supuvo medinės šiukšliadėžės, reikėtų atnaujinti šulinį, į kurį suteka šaltinėlio vanduo.
Sutiko padovanoti žemės
Kadangi koplytėlę lanko labai daug žmonių, reikėjo vietos, kur automobiliai galėtų sustoti. Dabar sustoja paplentėje. Vaikai ir senutės su vaikštynėmis eina per plentą. Judėjimas Kelmės–Tytuvėnų plentu – labai didelis. Kiekvieną minutę gali įvykti avarija. Juolab, kad slėnis, kur yra koplytėlė, – pakalnėje. Matomumas – nekoks. Tik Dievo saugomi žmonės kol kas nepateko į avariją.
Nuspręsta įrengti prie koplytėlės automobilių stovėjimo aikštelę. Tačiau žemė – privati. Ją iš Saudininkų dvaro palikuonių nupirko Maironių kaimo gyventojai Elena ir Albinas Jokubauskai. Šeimininkai sutiko padovanoti tiek žemės, kiek reikės automobilių stovėjimo aikštelei.
Autorės nuotr.
AURA: Stebuklinga laikomos vietos prižiūrėtoja Danutė Andrulienė sako čia nusiraminanti, nes labai gera aura.
GUODĖJA: Maironių koplytėlė tapo sergančiųjų gydytoja ir nelaimingųjų guodėja.
SVARBA: Dubysos slėnis su šaltiniu, koplytėle ir akmeniu įtrauktas į saugomų teritorijų registrą.
PADĖKA: Atsidėkodami už atgautą sveikatą ir paguodą šių laikų žmonės palieka kryžių.
ŽENKLAI: Po audros Dubysos šlaite atsirado keistas akmuo. Žmonės įskaitė jame paliktus ženklus. Vaiko pėda, kojos kelio atspaudas ir lazdos duobutė. Juose telpa visas žmogaus gyvenimas. Dabar akmuo įmūrytas koplyčios grindyse šalia altoriaus.
VANDUO: Šaltinėlis uždengtas šuliniu, kad piligrimams būtų patogiau pasisemti stebuklingų galių turinčio vandens.
PAGARBA: Koplytėlės altoriuje išreikšta pagarba Mergelei Marijai.