Naujausios
Sausio 14 d. „Sidabrės“ numeryje:
--- Ne savo, bet būtent tokius žodžius savo 90-ojo jubiliejinio gimtadienio, sutikto šiandien, penktadienį, išvakarėse ištarė joniškiečiams gerai žinoma moteris Stefanija Guščinienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, kurios žodis apie lietuvių poetų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą buvo ir yra itin įtaigus – 43 metus miesto mokyklų moksleiviams, dabar Pagyvenusių žmonių asociacijos sekcijos "Mūzų mylėtojų" nariams. Ši moteris nebuvo savo vyro, 1968–1989 metais pirmojo rajono žmogaus Adolfo Guščino, įtakingas šešėlis. Tai asmenybė, su savo gyvenimo patirtimi ir didžiuliu neblėstančiu optimizmu.
--- Žiurių kaimo gyventojai Dženei Jarušauskienei 1991 metų sausio įvykiai iki šių dienų įsirėžę, kaip ypatingas, be galo daug emocijų kainavęs laikas. Ji su sūnumis praėjus vos porai dienų po kruvinosios Sausio 13-os nakties stovėjo prie Seimo rūmų. Žmonių vienybė, pasiryžimas ginti savo laisvę, dar tokią trapią valstybę atrodė begalinis. Visi alsavo viena dvasia ir gyveno tikėjimu, kuris tąkart pasirodė besąs nenugalimas. D. Jarušauskienė sakančių, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, nuomonę atremia: „Aš nugyvenau nemažą amžių ir mačiau visokių santvarkų. Tas, kas dabar dirba, stengiasi, tas ir turi, o be darbo žmogus degraduoja.“
--- Stupurietė Asta Monstvilienė visada norėjo tapti konditere, tačiau pasuko kitu keliu, pasirinko medicinos felčerės profesiją. Konditere tapo jos sesuo Neringa. Vėliau su vyru Vidu augino tris sūnus ir ėmė kurti nuosavą ūkininko ūkį. Gyvenimas nebuvo lengvas – nuomojamos fermos už 8 kilometrų gretimame Pakruojo rajone, diena prasidėdavo anksti ir baigdavosi vėlai. Tačiau entuziazmas siekti to, ką yra pradėję, buvo didžiulis, o jaunystė nešykštėjo sveikatos. Tačiau tarp tos darbais įtemptos dienos moteris visada rasdavo laiko tortui iškepti šeimos nario gimtadienio ar Kalėdų, Velykų proga.
Plačiau bei kitos rajono naujienos šeštadienio laikraštyje.