Kaip užauga verslininkai?

„Sidabrės“ nuotr.
Penk­to­kė Li­na Stal­nio­ny­tė už sa­vo su ma­ma ran­kų dar­bo kū­ri­nių sta­lo
Prieš po­rą me­tų va­sa­ros ato­sto­gų me­tu prie že­mės len­kiant po­pie­tės svi­li­nan­čiam karš­čiui, rei­kė­jo pa­ma­ty­ti tą gar­ba­nę mer­gy­tę, prie sa­vo na­mų var­tų gar­siai kvie­čian­čią atei­ti pa­ra­gau­ti šal­to, na­min­to na­mi­nio li­mo­na­do už au­ką. Vos tris kla­ses ta­da bai­gu­si Li­na Stal­nio­ny­tė gy­vy­bin­gai pa­sa­ko­jo, ko­kius ska­nius ing­re­dien­tus mai­šiu­si, pla­ku­si. Pa­ti ra­gau­da­ma gal nė neį­ta­rė, kaip ža­di­na praei­vių troš­ku­lį, mie­lą šyp­se­ną, su­si­ža­vė­ji­mą, kad niek­šin­ga bū­tų praei­ti tar­si ne­stab­te­lė­jus. Daug kas stab­te­lė­jo bent tam, kad ko­kį gurkš­nį nu­ry­tų, ska­tin­da­mas jau­no­sios vers­li­nin­kės pa­stan­gas. Ir, o siau­be, go­džiai iš­gė­rė ir vi­są stik­li­nę iki pa­sku­ti­nio la­še­lio. „Ska­nu, tie­sa?“ – mer­gai­tės aky­se žai­dė pa­si­ten­ki­ni­mo ži­bu­rė­liai.
„Sidabrės“ nuotr.
Iš ran­kų dar­bo ka­lė­di­nių žais­liu­kų ko­lek­ci­jos la­biau­siai po­pu­lia­rūs bu­vo to­kie pil­kiai

Po­rą me­tų paū­gė­ju­si Li­na praė­ju­sį sa­vait­ga­lį tarp so­li­džių dė­džių ir te­tų įsi­tai­sė Ka­lė­di­nia­me pre­ky­me­ty­je Bal­to­jo­je si­na­go­go­je. Kad bū­tų drą­siau, pa­si­kvie­tė ma­mą Ind­rę. Ant sa­vo sta­lo gra­žiai dė­lio­jo rau­do­nu, pil­ku, ža­liu ak­so­mu ap­trauk­tus ap­skri­tus bur­bu­lus, de­ko­ruo­tus eg­lės ša­ke­le, si­dab­ru ar auk­su nu­spal­vin­to­mis ša­ke­lė­mis ir uo­gų ke­kė­mis, džio­vin­to apel­si­no rie­ke­le, kve­pian­čio ci­na­mo­no laz­de­le ar any­žiaus žvaig­du­te... Tik­rai kve­pia Ka­lė­do­mis. „Kam ka­lė­di­nių žais­liu­kų eg­lu­tei? Ran­kų dar­bo... Nep­raei­kit pro ša­lį...“ – bal­siai prie sa­vo sta­lo pir­kė­jus vi­lio­jo jau­no­ji vers­li­nin­kė, Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos penk­to­kė. „La­ba die­na. Pa­žiū­rė­kit, ar­gi jie ne­mie­li?“ – ran­ko­se var­ty­da­ma sa­vo su ma­ma ran­kų dar­bo kū­ri­nius gė­rė­jo­si ma­žo­ji me­ni­nin­kė, įsta­bi pre­ky­bi­nin­kė.

Kas sa­vo ka­lė­di­nę eg­lu­tę jau pa­si­puo­šė, net ne­pa­ju­to, kaip, tar­si mag­ne­to pri­trauk­ti, ran­ko­se var­tė mie­lus, ry­žiais Li­nos kimš­tus šven­čių pa­ly­do­vus – nykš­tu­kus, pil­kom, rus­vom barz­di­kėm su rau­dom, ža­liom ar pil­kom ke­pu­ry­tė­mis, trau­kė iš ki­še­nės pi­ni­gi­nę ir pa­ten­kin­ti su nau­juo­ju įna­miu trau­kė na­mo.

Ša­lia sa­vo de­ko­ruo­to­mis pra­šmat­nio­mis lėkš­tė­mis pre­kia­vu­si Ju­ze­fa Šu­kie­nė žiū­rė­jo, ste­bė­jo­si ir sa­kė, kad to­kio pre­ky­bos me­no iš tos ma­žos mer­gai­tės rei­kia mo­ky­tis ir mo­ky­tis. “Ir kaip ji nuo­la­tos kal­bė­ti, bend­rau­ti su pir­kė­jais ne­pa­var­go?“ – ste­bė­jo­si pa­ty­ru­si meist­rė, nuo­la­ti­nė to­kių pre­ky­me­čių da­ly­vė.

– Na taip, se­kė­si iš­ties pui­kiai, par­da­vėm ka­lė­di­nių de­ko­ra­ci­jų maž­daug už 70 eu­rų. Po­piet Li­na ma­ne pa­li­ko vie­ną, iš­sku­bė­jo į drau­gės gim­ta­die­nį. Va ta­da ir pa­si­ro­dė, kas ko ver­tos. Pre­ky­ba ir bai­gė­si, – juo­kia­si Li­nu­tės ma­ma Ind­rė.

Ind­rė ir Lau­ry­nas Stal­nio­niai sa­vo vien­tur­tei duk­rai duo­da pa­kan­ka­mai lais­vės veik­ti. Net­gi nuo­sa­vo na­mo lau­ko sie­nos mer­gai­tės jei ne krei­da, tai nors na­gų la­ku iš­pieš­tos. O kai yra lais­vės, ta­da au­ga fan­ta­zi­jos. Ma­ma Ind­rė sai­kin­gai pa­ro­do kryp­tį, kas au­gan­čiai duk­rai ga­li bū­ti įdo­mu, su­ža­di­na no­rus.

– Ai, mū­sų Li­na nuo ma­žens to­kia. Jau ko­kių tri­jų me­tų atei­da­vo pas ma­ne į ga­ra­žą ir pa­siim­da­vo to­kį įran­kį, ko­kio tuo­kart jai rei­kė­da­vo – ar plak­tu­ką, ar at­suk­tu­vą. Ras­da­vau tik iš­vers­tą įran­kių dė­žę. Ir ga­min­da­vo, konst­ruo­da­vo. To­kio am­žiaus jau iš po­pie­riaus ir lip­nios juos­tos konst­ruo­da­vo sa­vo lė­lėms kė­des, fo­te­lius, – įsi­ter­pia tė­tis Lau­ry­nas, pa­grin­di­nis vi­sų sa­vo duk­ters sva­jo­nių įgy­ven­di­ni­mo fun­da­to­rius.

Per­nai Li­na ne­si­sky­rė su siu­vi­niais – kry­že­liu siu­vi­nė­tų pa­veiks­liu­kų ir da­bar dar ga­li­ma na­muo­se ras­ti. Po to įni­ko ga­min­ti šven­ti­nius at­vi­ru­kus ir vis kurs­tė ma­mą, kur rei­kė­tų tuos dar­bus par­duo­ti. „Jai, kad tik par­duo­ti“, – juo­kia­si tė­vai. Ma­mos ir­gi gal­vo­tos esa­ma – pa­siū­lė ma­ža­jai sa­vo vers­li­nin­kei or­ga­ni­zuo­ti vai­kų tur­ge­lius. Ži­no­ma, ne be ma­mos pa­gal­bos tie tur­ge­liai sėk­min­gai gy­va­vo net po­rą me­tų.

Ką Li­na mo­ka, tą mo­ka, tu­ri vai­kas tą Die­vo do­va­ną. To­je pa­čio­je pro­gim­na­zi­jo­je drau­gų die­nai vai­kai į mu­ges pri­si­ne­ša sa­vo ke­pi­nių. Vi­si jie bur­no­je tirps­ta, vie­nas už ki­tą ska­nes­ni. Gal­va ga­li ap­si­suk­ti be­si­ren­kant ku­rį įsi­gy­ti. Bet Li­nos at­si­neš­ti pir­miau­sia, per ke­lio­li­ka mi­nu­čių, nuo sta­lo iš­ga­ruo­ja. Ir ką tu jai?

Ma­ma Ind­rė pro­tin­ga mo­te­ris. Gal net spe­cia­liai gar­siai ima svars­ty­ti, kai per­skai­to skel­bi­mą į vie­ną ar ki­tą edu­ka­ci­ją, kad bū­tų ne­blo­gai iš­mok­ti mui­lą iš­si­vir­ti ar ka­lė­di­nių vai­ni­kų py­ni­mo su­bti­ly­bių ar ži­bin­tų kū­ry­bos pra­džia­moks­lio. Tai nu­gir­du­si Li­nu­tė už­si­de­ga – „Ei­nam, ma­ma, ei­nam... Ir aš no­riu...“ Kor­tas pa­mai­šė ru­dens dar­ga­nos – mui­lo vir­ti mer­gai­tė neiš­mo­ko, nes su­si­rgo. Už­tat ka­lė­di­nius vai­ni­kus ir ži­bin­tus vie­na tarp suau­gu­sių­jų iš­mo­ko ga­min­ti.

Prieš po­rą sa­vai­čių ma­ma Ind­rė su­si­gun­dė ka­lė­di­nių žais­lų eg­lu­tei ga­my­ba. Be sa­vo ma­žo­sios di­zai­ne­rės pa­ta­ri­mų, ko­kias spal­vas tar­pu­sa­vy­je de­rin­ti, ko­kie vie­nam ar ki­tam žais­liu­kui puo­šy­bos ele­men­tai la­biau tin­ka, net ma­mai Ind­rei neiš­si­vers­ti. Už­vi­rė tik­ras ga­my­bos pro­ce­sas be­si­ruo­šiant ka­lė­di­niam pre­ky­me­čiui. „Ge­rai, kad Lau­ry­nas ne tik mū­sų su­ma­ny­mų fi­nan­si­nis rė­mė­jas, bet ir la­bai kant­rus žmo­gus. Ap­si­ken­tė kar­tais ir be va­ka­rie­nės, ne­no­rė­da­mas mū­sų ati­trauk­ti nuo to kū­ry­bi­nio azar­to,“ – su­tuok­ti­nio to­le­ran­tiš­ku­mą šio­je vie­to­je gi­ria Ind­rė Stal­nio­nie­nė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.