Ritasi pykčio banga

Ritasi pykčio banga

Ritasi pykčio banga

Regina MUSNECKIENĖ

reginamus@skrastas.lt

Nedidelis Kelmės rajono Užvenčio miestelis jau kuris laikas virtęs konfliktų zona. Vienas iš seniausių konfliktų – nesutarimai tarp prieš kelis mėnesius atsistatydinusio seniūno ir vietos verslininko. Verslininkas nepagailėjo riebesnio žodžio seniūnui. Seniūnas kreipėsi į teismą. Pykčio banga ritasi per Lietuvą.

Dar vienas konfliktų židinys atsirado, kai į Užvenčio parapiją paskyrė naują kleboną. Užsienyje padirbėjęs jaunas dvasininkas pradėjo šiek tiek kitais metodais ganyti aveles. Daugiau dėmesio rodo kiekvienam parapijiečiui.

Informuoja tikinčiuosius, kiek jie paaukojo ir kam tos aukos išleistos. Pasistengė, kad bažnyčia išbristų iš skolų. Įgijo didelės dalies užventiškių palaikymą. Užsitarnavo inteligentų simpatijas.

Tačiau ne visiems tai patinka.

Užvenčio pašonėje tebegyvena savo sodybą įsirengęs ir, laikydamas tikras aveles, ramiai ūkininkauja senasis klebonas. Tik klebonauti jis važinėja į Šaukėnų parapiją.

Praktiškasis klebonas kai kuriems užventiškiams, matyt, priimtinesnis. Senojo klebono elektoratas siekia, kad naujasis dvasininkas ištvertų ne ilgiau kaip metus.

Prieš rinkimus į Užventį pasidomėti pagalbos besišaukiančia Užvenčio bažnyčia atvažiavo premjeras Algirdas Butkevičius. Po jo vizito viena vietinė rajono Tarybos narė užsipuolė naująjį kleboną, kam šis į trumpą susitikimą nepakvietė jos ir bendruomenės pirmininko.

Klebonui nepatiko jo adresu paleisti negražūs žodžiai. Kreipėsi į rajono Tarybos Etikos komisiją. Bet paaiškėjo, kad pati klebono „auklėtoja“ šiai komisijai priklauso. Konfliktuojančioms pusėms liepta susitaikyti.

Konfliktai su valdžia – neretas reiškinys. Daugelis žmonių nemėgsta prezidentų, premjerų, seniūnų ir merų. Tai nesunku paaiškinti. Pernelyg didelis atotrūkis tarp dirbančiųjų valdžioje privilegijų ir dirbančių eilinių skurdo.

Ne vienintelis atvejis ir konfliktai tikinčiųjų bendruomenėje. Nors bažnyčia ir gaisrininkais žmonės pasitiki labiausiai, tačiau neretai į parapiją atkeltas naujas klebonas tampa lyg rakštis minkštoje vietoje. Ir tą rakštį dažnai klibina iš parapijos iškeltieji kunigai.

Taigi, nėra ko stebėtis, kai karas iš seniūnijos pastato ar bažnyčios šventoriaus persimeta į liaudies gyvenimą. Lyg koks gripo virusas...

Neapykantos apraiškų pilnas buitinis mūsų gyvenimo lygmuo. Smurtas artimoje aplinkoje. Peštynės dėl turto, meilės ar butelio degtinės...

Aukštesniajame lygmenyje žmonės vieni kitų nekenčia, nes pavydi valdžios, pinigų ir populiarumo.

Neseniai redakcija gavo laišką, kuriame pasakojama apie į dvi stovyklas suskilusią to paties Užvenčio miestelio bendruomenę.

Vieni prijaučia naujajam seniūnui ir naujajam klebonui. Kiti – senajam klebonui ir jau minėtai Tarybos narei, kuri neva paskirianti bendruomenės pirmininkus. Pirmininkai turintys priklausyti tai pačiai partijai kaip ir ji.

Laiškas iliustruotas ir visai nesenu pavyzdžiu. Susitikime su meru buvo pristatytas naujas bendruomenės pirmininkas. Tačiau apie jo rinkimus dauguma bendruomenės narių nieko nežinojo.

Pasirodo, „rinkiminis susirinkimas“ vyko pas vieną vietos verslininką namuose. „Kambariuke“, kaip vėliau pripažino naujai išrinktas pirmininkas.

Kiek kambariuke galėjo tilpti žmonių? Pirmininkas to neatskleidžia. Tik tvirtina, jog viskas pagal įstatymą.

Bendruomenės pirmininko pasikeitimas užfiksuotas Registrų centre. O jeigu užfiksuota, vadinasi, narių užteko. „Vsio zakono“, kaip sakoma...

Bet jeigu viskas pagal įstatymą, tai kodėl naujasis bendruomenės pirmininkas slepia, kiek užventiškių jį išrinko? Gal tai karinė ar valstybės paslaptis?

Užvenčio bendruomenei priklausė netoli šimto narių. Dabar nebepriklauso, nes prieš pirmininko rinkimus kelios dešimtys buvo išmesti. Išmesta net pirmininkės pavaduotoja. Mat, nemokėjo nario mokesčio. Mokesčio niekas ir nerinko. Ir bendruomenės susirinkimų nerengė.

Kirba bjauroka mintis, jog neatsitiktinai tų bendruomenės narių apmažinta. Kad naujasis pirmininkas būtų ne išrinktas, o tiesiog paskirtas, matant keliolikai elitu save laikančių iš bendruomenės neišmestų žmonių.

Naujasis pirmininkas – žmogus kaip žmogus. Buvęs mokyklos direktorius. Ūkininkas. Baigęs aukštuosius mokslus. Dalyvavo Savivaldybės tarybų rinkimuose, buvo vienas realių kandidatų į Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojo postą. Galėtų nemažai nuveikti bendruomenės labui.

Tik kodėl reikėjo tapti bendruomenės pirmininku tokiais partizaniškais būdais?

O gal iš tiesų laiško redakcijai autoriaus teiginys: „...miestelio bendruomenė tapo partinė“ – teisingas? Juk pirmininko tinkamai suorientuotos bendruomenės labai pasitarnauja per rinkimus. O rinkimai Lietuvoje vyksta bemaž kas metai.

Užventis – tai tik maža Lietuvos provincijos dalelė, lyg veidrodis atspindinti lietuvių susipriešinimą.

Tai vyksta visoje Lietuvoje. Vyksmo dirigentai sėdi aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Jiems lengviau valdyti susipriešinusią, nevieningą tautą.

Neapykantos pavyzdį rodo net tautos didvyriais laikomi nusipelniusieji. Tautą išvadina šunauja ir runkeliais. Nusavina dalį jų pensijų. Apvagia dirbančius pensininkus. Ilgina pensinį amžių.

Dabar užsimojo dar kartą ilginti. Seime jau kelintą kadenciją sėdinti poniutė sako: čia nieko blogo. Tegu eina senukai į darbą iki mirties. Jai bepigu. Į Seimą eina kaip į Trečiojo amžiaus universitetą.

O koks darbdavys laikys darbe 67 metų žmogų? Gal skylėti Lietuvos įstatymai? O ir pats žmogus, vos bepavelkantis kojas, ar pajėgs dirbti? Ypač tas, kuris kelis dešimtmečius netinginiavo, o nuoširdžiai atsidavė darbui.

Ar tokie sprendimai nerodo valdžios pykčio žmogui? Policininkai ir kariškiai, atidirbę 25 metus, išeina į pensiją. Jauni, sveiki vyrai gauna pensiją ir kuria verslus. Žadamos rentos mokytojams, kurie dar prieš pensiją užleis darbo vietą jauniems pedagogams.

Ar gydytojo darbas mažiau atsakingas negu policininko? Ar galės operuoti ligonį 68 metų chirurgas? Ar lengvas statybininko, pardavėjo, žurnalisto darbas? Kodėl kitų profesijų žmonės pasmerkiami dirbti iki 68 metų?

Priešinamos ne tik atskiros profesijos, bet ir kartos. Jaunimas su pykčiu žiūrės į senius. Lauks, kada jie užleis vietą po saule. Senukai nemėgs jaunų. Žiūrės kaip į grėsmę, tykančią jų darbo vietos.

Jau kuris laikas Lietuvoje skursti dar likę dirbantys žmonės nuteikinėjami prieš emigrantus. Pati valdžia dėl savo neveiksnumo išvariusi milijoną lietuvių iš Tėvynės, šiandien emigrantus piešia kaip priešus, vos ne išdavikus. Ketina sužiūrėti, kiek pinigų jie atsiunčia Lietuvoje likusiems bedarbiams savo broliams ar iš poros šimtų eurų pensijos skurstantiems tėvams. Įskaičiuos į tų vargetų pajamas. Jie negaus nei pašalpų, nei kompensacijų.

Emigrantų sąskaita valstybė pasilengvins savo naštą. Daugiau pinigų liks ministerijų komandiruotėms, mokymams, automobilių išlaikymui.

Dabar prakalbo, jog reikia priversti emigrantus mokėti ir privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Esą jie sugrįžta į Lietuvą pataisyti savo sveikatos. Laikinai apsidraudžia. Sumoka kelias dešimtis eurų ir gydosi. O Lietuvoje dirbantys moka kas mėnesį.

Išeitų, jog legaliai svečioje šalyje dirbantis emigrantas, mokantis sveikatos draudimo mokestį ten, dar kas mėnesį turės mokėti ir Lietuvoje?

Gal būtų įmanoma apmokestinti ir užsienyje uždirbamą jų atlyginimą? Tuomet oho kaip pasunkėtų valstybės biudžetas! Kaip tai būtų gražu ir patriotiška!

Dvigubai mokančiam ligoninėje neduoda nei dvigulės lovos, nei dvigubų maisto porcijų. O sanatorinis gydymas – dar paeinančiam dirbančiam ar vos krutančiam pensininkui – neįgyvendinama svajonė.

Bet grįžkime prie amžino lietuvių susipriešinimo. Jeigu valdžia, nepasiūliusi oraus gyvenimo Tėvynėje, nuo emigrantų dar sugalvos lupti devynis kailius, jie čia negrįš net pasisvečiuoti. Ir pinigų nesiųs. Veikiau savo artimuosius išsiveš ten, kur mažiau pykčio.

Nemaža mano kartos žmonių gyvenimo dalis prabėgo sovietmečiu. Tuomet lietuviai buvo priešinami ne tarpusavyje, o nuteikinėjami prieš Vakarus. Vakarai buvo piešiami kaip blogis. Už sienos išvažiuoti leisdavo tik ypač valdžiai lojalius žmones. Ir pinigų leisdavo išsikeisti nedaug. Idant jie neprisisiurbtų vakarietiškų blogybių.

Dabar plokštelė – ta pati. Tik apversta kita jos pusė. Jau į galvą kišama mintis, jog ne tik V.Putino režimas, ne agresyvi Rusijos valstybė yra blogis, grėsmė, bet ir rusų tautybės žmonės.

Instrumentai tie patys.

O lietuviškojo pykčio pagrindinis maistas – pavydas.

Prancūzų rašytoja Žorž Sand dar XIX amžiuje žmones suskirstė į komediantus ir atlapaširdžius. Ji rašė: „kartais savimylos tampa patys savo egoizmo aukomis, o tie, kurie aukojasi, ne visada nelaimingi. (...) doriems žmonėms teikia paspirtį jų sąžinė.“

Ar gali mus šiandien paguosti bent tokie žodžiai?

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.

UŽVENTIS: Nedidelis Užvenčio miestelis. Čia beveik kiekvienas žmogus turi savo kiemą, savo žemės lopinį. Bet ne iš žemės, o iš širdžių auga pyktis.

Leonido VOROBJOVO pieš.