Šimtmečio eterio legendos keliai veda į Joniškį

Nuotrauka iš asmeninio Juozo Šalkausko šeimos albumo
Juozas Šalkauskas su žmona Irena labai mėgsta keliauti. Juozas iki šiol daug dirba, kad abu kasmet galėtų pasimėgauti 1-2 kelionėmis. Birželį kelioms dienoms ištrūko į Palangą
Tik tarkite žodelį, ir žinomiausias Lietuvos balsas Juozas Šalkauskas bus Joniškyje – reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. O juk tai žmogus su titulu! Ir su vis dar labai įtemptu darbo grafiku, nepaisant to, kad aktyvią diktoriaus karjerą baigė dar 2014-aisiais.
Taip lengvai atviliojamas į Joniškį vien todėl, kad čia yra jo gimtinė, kurią prisimena ir brangina, gerbia čia gyvenančius ir kuriančius savo žemiečius. Iš kailio išsiners, bet visada patars, padės.
Ir šį savaitgalį, kai Joniškis mini dvi svarbias istorines datas: 490 metų nuo jo pirmąkart paminėto vardo ir 410 metų nuo Magdeburgo (miesto savivaldos) teisių suteikimo, Juozas jau čia. Šiandien atvažiavo. Kraštiečio diktoriaus iš eterio atpažįstamas balsas miesto šventei suteikia ir svorio, ir brandos, spalvų ir solidumo.
Žurnalistas, redaktorius, fotografas, radijo diktorius, spaudos apžvalgininkas, skaitovas... Darbo ir veiklos įvertinimai įspūdingi – Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė, LDK Gedimino ordino Riterio kryžius, KKSD prie LRV Sporto garbės kryžius, Antano Macijausko ir Petro Babicko, Vytauto Gudelio premijos. Prie viso to – Joniškio garbės pilietis.
Birželį iškilmingoje LRT 100-mečio šventėje buvo įteikta tik 10 specialių „Šimtmečio bitinukų“ apdovanojimų eterio legendoms, palikusioms neišdildomą pėdsaką Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos istorijoje. LRT šimtmečio iškiliausiųjų dešimtuke ir Juozas Šalkauskas. „Ne apdovanojimuose esmė. Malonu, kai esi pastebėtas, įvertintas,“ – sako šiandien į karališkąjį savo gimtą miestą sugrįžęs Juozas Šalkauskas.

Kaip Pakruojis ginčijosi su Joniškiu
Biografija skelbia, kad Juozas Šalkauskas gimė Pakruojo rajono Kalpokų kaime. Kaip taip? Juk Jis joniškietis!
„Patikslinsiu: gimiau Linkuvos rajone, kuris egzistavo iki 1959-ųjų metų. Kalpokų kaimas susiliejęs su Linkuva. Kai man buvo pusantrų metų, persikėlėme į Joniškį. Kadaise buvo pakruojiečių ketinimų mane „pasisavinti“ (šypsosi). Skambindavo, prisistatydavo‚ čia mes, kraštiečiai, – ir kviesdavo į renginius. Galvodavau, kokie čia dar kraštiečiai? Tada prašo manęs į savo pasą pasižiūrėti. Ir pasižiūrėjau: parašyta, kad gimęs Pakruojyje, nors aš iš tikro gimęs Linkuvoje. Visur, kur kviesdavo, važiuoju, važiuodavau ir į Pakruojį. Yra iki manęs atėję atgarsiai, kaip partiniai Pakruojo ir Joniškio veikėjai vieni kitų klausinėdavo: tai ar jis (Šalkauskas – Autorės pastaba) jūsų, ar mūsų?“
Linkuvietė, į Joniškį atvažiavusi su mažamečiu sūneliu, apsigyveno name šalia dabartinės A. Raudonikio meno mokyklos – tada šioje vietoje buvo autobusų stotis. Iš čia per kino teatro „Žiburys“ kiemą kas rytą vaikas eidavo į Joniškio pirmąją vidurinę mokyklą. Iki 10-ties metų – tas pats maršrutas.
Vėliau mamos šeimyninė padėtis pasikeitė – ištekėjo už Antano Milinsko. Vaikui – patėvis. „Bet augino kaip tikras tėvas,“ – su pagarba Juozas kalba apie jį užauginusį žmogų.
Šeima dėl tėvo darbo persikėlė į Beržininkų kaimą – apsigyveno viename name su eiguliu Jansonu: vieni vienam gale, kiti – kitam. „Nuo kokios penktos klasės mokyklą lankiau iš ten – dviračiu arba pėsčiomis ir jokių problemų nebuvo. Tai ne dabar, kai vaikus 500 metrų iki mokyklos tėvai automobiliais vežioja,“ – Juozas dalinasi savo gyvenimo detalėmis.
O tada šeimoje gimė mergytė – mažoji Erika. Juozukas jau buvo 15-metis paauglys, bet jokio pavydo, kad šeimoje atsirado mažas vaikas, apie kurį visi šokinėja. „Iki tol buvau vienas ir vienas, o tada – pagaliau turiu sesutę! Aš ja rūpinausi, ją prižiūrėti norėjau – ji man buvo kaip gėlelė, žaisliukas. Iki šiol puikiai sutariam, Joniškyje visada esu sesers namuose laukiamas,“ – sako Juozas.
Beje, tai tie patys tėvų namai, prie kurių statybos jam teko irgi prisidėti.