Ubagų dieną švęsk!

KO­MEN­TA­RAS

Uba­gų die­ną švęsk!

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ry­tą, atė­ju­si į dar­bą, ka­len­do­riu­je at­ver­čiau rugp­jū­čio ant­ro­sios la­pe­lį. Uba­gų die­na! Ki­taip dar va­di­na­ma Por­ciun­ku­le ar­ba Šv. Mer­ge­lės An­ge­liš­ko­sios šven­te.

Uba­gų die­nos tra­di­ci­ja su­si­klos­tė nuo se­nų lai­kų. Pa­si­bai­gus ru­giap­jū­tei, tur­tin­ges­nie­ji pir­muo­ju der­liu­mi pa­vai­šin­da­vo varg­šus, ken­čian­čius nuo ne­pri­tek­lių. Nu­neš­da­vo jiems duo­nos, pa­si­da­ly­da­vo ir ki­tais mais­to pro­duk­tais.

Įve­dus krikš­čio­ny­bę, rugp­jū­čio ant­ro­ji pa­va­din­ta Šv. Mer­ge­lės An­ge­liš­ko­sios šven­te ar­ba Por­ciun­ku­le. Por­ciun­ku­lė – tai ma­žas Ita­li­jos mies­te­lis, ku­ria­me Šven­ta­sis Pran­ciš­kus Asy­žie­tis įstei­gė Ma­žų­jų bro­lių pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ną. Ka­dan­gi jis bu­vo ne­tur­tin­gas ir ba­sas, su juo sie­ja­mas Uba­gų die­nos pa­va­di­ni­mas.

Keis­ta, jog per Uba­gų die­ną neiš­ka­bi­na­me trisp­al­vių. Gal ir vals­ty­bi­ne šven­te rugp­jū­čio ant­rą­ją pa­skelb­ti bū­tų ne pro ša­lį? Juk di­džiu­ma ša­lies gy­ven­to­jų sa­vo pa­ja­mo­mis neį­tel­pa į be­pro­tiš­kas kai­nas. Va­di­na­si, esa­me uba­gai. To­kiais mus lai­ko net pa­bė­gė­liai.

Yra ir ki­ta me­da­lio pu­sė. Lie­tu­vo­je gy­ve­na mil­ijar­die­rių ir ga­na daug mi­li­jo­nie­rių, ku­rie ri­kiuo­ja­si tarp tur­tin­giau­sių­jų Eu­ro­pos žmo­nių. Štai vie­nos vers­lo gru­pės val­dy­bos pir­mi­nin­ko tur­tas sie­kia 1,3 mi­li­jar­do eu­rų, val­dy­bos na­rių – 350, 245 mi­li­jo­nus eu­rų. Ka­žin ar jie Uba­gų die­ną pa­si­da­li­ja sa­vo tur­tais su varg­šais?

Ne­bent pa­si­da­lins su po­li­ti­kais, nuo ku­rių pa­ra­šiu­ko ar ran­kos pa­kė­li­mo daž­nai pri­klau­so, kiek paaugs jų ka­pi­ta­las.

Kai vers­lo mag­na­tai pa­si­da­li­ja su po­li­ti­kais, tai ir tarp pa­sta­rų­jų at­si­ran­da mi­li­jo­nie­rių. Net Sei­me „ne­tur­tė­lis“ Pet­ras Gra­žu­lis juo­dai die­nai už­spaus­tus 9 tūks­tan­čius eu­rų sle­pia dar­bo ka­bi­ne­te, po ra­šo­mo­jo sta­lo stal­čiaus dug­nu. Ge­riau jau kaip do­ras krikš­čio­nis šian­dien bū­tų iš­da­li­jęs varg­šams – tiek pi­ni­gų bū­tų už­te­kę vie­nam žmo­gui sep­ty­ne­rius me­tus mo­kė­ti pa­šal­pą – po 102 eu­rus kas mė­ne­sį. O dir­ban­tis už mi­ni­mu­mą to­kius pi­ni­gus už­dirb­tų tik per pust­re­čių me­tų, pro­vin­ci­jos in­te­li­gen­tas – per pu­sant­rų me­tų.

Kai vie­nų al­gos – de­šim­tys tūks­tan­čių eu­rų plius ky­šiai ir pa­ja­mos iš vers­lo, ki­tų – nuo 300 iki 500 eu­rų ir mi­nus sko­los, ei­li­nis Lie­tu­vos pi­lie­tis pa­si­jun­ta ne tik varg­šu, bet ir ne­vy­kė­liu.

Kas ne­ge­rai ei­li­nio pi­lie­čio gal­vo­je? Ar tik­rai jis pa­ts kal­tas, kad vie­nin­te­le šven­te ga­lė­tų bū­ti Uba­gų die­na?

Kuo nu­si­kal­to mo­ky­to­ja, ku­ri bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus, dės­tė mo­kyk­lo­je už­sie­nio kal­bą, pa­skui stu­di­ja­vo dar vie­ną da­ly­ką, kad gau­tų dau­giau pa­mo­kų. Ji da­rė vis­ką, kas jos jė­goms, kad pa­ge­rin­tų sa­vo gy­ve­ni­mą. De­ja, šian­dien ne­tu­ri viso pa­mo­kų krū­vio. Dir­ba už 300 eu­rų per mė­ne­sį, nes mo­kyk­lo­se ka­tast­ro­fiš­kai ma­žė­ja vai­kų.

Kuo kal­tas mo­ky­to­jas, kai­mo mo­kyk­lo­je są­ži­nin­gai ati­dir­bęs 30 me­tų ir ta­pęs be­dar­biu, nes mo­kyk­lą už­da­rė? Iki pen­si­jos dar vi­sas de­šimt­me­tis. Nau­ja­ja­me so­cia­li­nia­me mo­de­ly­je iki 35 me­tų dar pail­gin­tas ir dar­bo sta­žas, bū­ti­nas  pen­si­jai gau­ti.

Emig­ruo­ti ir dirb­ti sun­kius fi­zi­nius dar­bus jau ne­be­lei­džia svei­ka­ta. Ten­ka re­gist­ruo­tis Dar­bo bir­žo­je, tap­ti pa­šal­pi­nin­ku. Po­žiū­ris į pa­šal­pi­nin­kus – ne­va vi­si jie iššlai­ky­ti­niai, tin­gi­niai ir gir­tuok­liai – ker­ta per žmo­gaus oru­mą. Va­ka­rykš­tis in­te­li­gen­tas gū­žia­si sa­vo kam­pe.

Jis į sa­vo na­mus priė­mė dar di­des­nį be­da­lį, užau­gu­sį vai­kų na­muo­se. Sut­var­kė do­ku­men­tus, kad gau­tų pa­šal­pą. Vos perve­dė pir­muo­sius pi­ni­gė­lius, vis­ką nu­si­skai­čia­vo ant­sto­lis. Pa­si­ro­do, prieš ke­le­tą me­tų tas be­da­lis dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­da­vo kai­mo vy­rams iš par­duo­tu­vės par­vež­ti alaus. Tie duo­da­vo po eu­rą ho­no­ra­ro ir gurkš­tel­ti gė­ra­lo. Vie­ną die­ną gurkš­te­lė­ju­sį ne­lai­mė­lį su­stab­dė po­li­ci­ja. Kam va­žia­vo dvi­ra­čiu iš­gė­ręs – už­dė­jo bau­dą.

Kaip ga­lė­tų sa­vo li­ki­mą pa­keis­ti 40 me­tų vals­ty­bi­nia­me ir pri­va­čia­me sek­to­riu­je ati­dir­bu­si in­te­li­gen­tė, ku­riai pa­sky­rė 230 eu­rų pen­si­jos? 150 eu­rų ji su­mo­ka už bu­to šil­dy­mą, ad­mi­nist­ra­vi­mą, van­de­nį, elekt­rą, du­jas ir ki­tus pa­tar­na­vi­mus. Mais­tui ir vais­tams lie­ka 80 eu­rų mė­ne­siui. Kiek iš­min­ties rei­kia su­tvar­ky­ti tuos uba­giš­kus fi­nan­sus taip, kad už­tek­tų ir bent 5 eu­rus at­si­dė­tum juo­dai die­nai?

Be­je, žur­na­lis­tams ko­men­ta­rų ne­gai­lin­tis fi­nan­sų ana­li­ti­kas guo­džia, jog Lie­tu­vos žmo­nės gy­ve­na ge­riau ne­gu Af­ri­kos, Pie­tų Ame­ri­kos ir Azi­jos vals­ty­bių gy­ven­to­jai. Tik neaiš­ku, ko­dėl mus, gy­ve­nan­čius Eu­ro­pos vi­du­ry­je, rei­kia ly­gin­ti ne su eu­ro­pie­čiais, o su Af­ri­kos ir Azi­jos gy­ven­to­jais?

Sa­vo ko­men­ta­rus te­le­vi­zi­jai dos­niai da­li­jan­ti ana­li­ti­ko ko­le­gė eko­no­mis­tė daž­niau­siai kaip la­biau­siai nu­skriaus­tus mi­ni kva­li­fi­kuo­tus spe­cia­lis­tus, ku­rių pa­ja­mos tik šiek tiek vir­ši­ja tūks­tan­tį eu­rų. Vi­si ki­ti žmo­nės – tar­si nu­ra­šy­ti.

Nu­ra­šy­tų­jų dar pa­dau­gės.

Mig­ra­ci­jos tar­ny­ba nu­ta­rė ma­žin­ti prie sa­vi­val­dy­bių re­gist­ruo­tų be­na­mių skai­čių. Esą dau­ge­lis pikt­nau­džiau­ja be­na­mio sta­tu­su – iš tik­rų­jų gy­ve­na pas mo­čiu­tes, te­tas, su­gy­ven­ti­nes, bet ten ne­si­re­gist­ruo­ja. Tik­ru be­na­miu ga­li bū­ti lai­ko­mas tik tas, ku­ris gy­ve­na par­ke, ant suo­liu­ko, ar­ba mie­ga ša­lia at­lie­kų kon­tei­ne­rio.

Sto­go virš gal­vos ne­tu­rin­tys pa­tys uba­giau­si Lie­tu­vos uba­gai ne­ten­ka net re­gist­ra­ci­jos vie­tos. O taip pat ne­gau­na ir pa­šal­pos at­si­gin­ti nuo ba­do. Jie iš­tri­na­mi iš Kel­mės, Pak­ruo­jo, Ak­me­nės, Rad­vi­liš­kio. Lie­tu­vo­je jų tar­si nė­ra. Pag­ra­žė­ja mū­sų ša­lies sta­tis­ti­ka. Leng­viau at­si­dūs­ta ša­lies biu­dže­tas. Nė­ra uba­go, nė­ra ir jo pro­ble­mos.