Žmogus, kuris nori padėti

MŪ­SŲ VALS­TY­BĖS TAR­NAU­TO­JAS 2019

Kon­kur­sui pri­sta­tė ko­le­gos

Kon­kur­sui „Mū­sų vals­ty­bės tar­nau­to­jas 2019“ lo­go­pe­dę eks­per­tę Lai­mą Pau­laus­kie­nę Jo­niš­kio švie­ti­mo cent­ro dar­buo­to­jų var­du pri­sta­čiu­si di­rek­to­rė Ra­sa Kelp­šie­nė laiš­ke ra­šo: „Ji ak­ty­vi, veik­li, kū­ry­bin­ga, yra ne tik pui­ki spe­cia­lis­tė, bet ir žmo­gus, no­rin­tis pa­dė­ti vai­kams, šei­moms spręs­ti jų pro­ble­mas. Ji su­bū­rė tė­vų, au­gi­nan­čių au­tis­tiš­kus vai­kus, sa­vi­pa­gal­bos gru­pę. Už­mez­gė ry­šius su ki­tų Lie­tu­vos mies­tų tė­ve­liais. Jau šeš­tus me­tus iš ei­lės ji yra Jo­niš­kio ra­jo­no švie­ti­mo cent­ro pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos tęs­ti­nio pro­jek­to „Lie­taus vai­kai ir jų drau­gai“ ini­cia­to­rė ir vyk­dy­to­ja. 2019 me­tų pro­jek­to tiks­las – pa­dė­ti da­ly­viams nuo­dug­niai su­pras­ti psi­chi­nės svei­ka­tos sau­go­ji­mo bū­ti­nu­mą ir sa­vi­žu­dy­bių pre­ven­ci­jos svar­bą. Kar­tu su me­to­di­nin­ke Dai­no­ra Da­ni­le­vi­čie­ne ji pa­ren­gė ir įgy­ven­di­no il­ga­lai­kę pro­gra­mą „Au­tiz­mo pa­ra­dok­sas: su­tri­ki­mas ar lei­di­mas į ge­ni­jų pa­sau­lį?“ Ši pro­gra­ma su­lau­kė di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo.

Ji taip pat įkū­rė „Šei­mos mo­kyk­lė­lę“, skir­tą šei­moms švies­ti ir ska­tin­ti. Tai – tik ke­le­tas jos nu­veik­tų dar­bų per praė­ju­sius me­tus.“

L. Pau­laus­kie­nė dir­ba ir vai­kų dar­že­ly­je „Vy­tu­rė­lis“.

Sup­ra­to, ką iš­gy­ve­na tė­vai

Apie au­tiz­mo spekt­ro su­tri­ki­mų ir As­per­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­čius vai­kus lo­go­pe­dė eks­per­tė Lai­ma Pau­laus­kie­nė ga­lė­tų kal­bė­ti ir kal­bė­ti. Vis­kas pra­si­dė­jo 2008-ai­siais me­tais, kai ji, pa­tei­ku­si pa­raiš­ką, bu­vo at­rink­ta da­ly­vau­ti sep­ty­ne­rius me­tus be­si­tę­su­sia­me Spe­cia­lio­sios pe­da­go­gi­kos ir psi­cho­lo­gi­jos cent­ro pro­jek­te „Spe­cia­lių­jų po­rei­kių as­me­nų ug­dy­mo(-si) for­mų plėt­ra“, ku­rio da­ly­viai bu­vo ren­gia­mi tap­ti spe­cia­lio­jo ug­dy­mo konsultantais–lektoriais. Tą­kart jai trims sa­vai­tėms te­ko iš­vyk­ti to­bu­lin­tis ir sem­tis ži­nių į Da­ni­ją, Olan­di­ją, Ang­li­ją, kur pa­ma­tė, kaip dir­ba­ma su di­de­lių ir la­bai di­de­lių po­rei­kių vai­kais.

„Pa­sau­ly­je apie au­tiz­mą ži­no­ma se­niai, dar 1940 me­tais du gy­dy­to­jai – ame­ri­kie­tis psi­chiat­ras Leo Ka­ne­ris ir aust­ras pe­diat­ras Han­sas As­per­ge­ris – ne­prik­lau­so­mai vie­nas nuo ki­to at­ra­do šį vys­ty­mo­si su­tri­ki­mą, ku­ris bū­din­gas apy­tiks­liai 0,5 pro­cen­to ame­ri­kie­čių vai­kų. O Lie­tu­vo­je šia te­ma im­ta kal­bė­ti tik prieš ge­rą de­šimt­me­tį, kai at­si­ra­do ge­res­nė diag­nos­ti­ka ir pa­dau­gė­jo išaiš­kin­tų at­ve­jų. Aš su­pra­tau, ką iš­gy­ve­na ma­mos ir tė­čiai, au­gi­nan­tys to­kį vai­ką. Šis pa­slap­tin­gas rai­dos su­tri­ki­mas at­si­ran­da tar­si iš nie­kur. Svei­ki vai­kai dėl neaiš­kių prie­žas­čių kaž­ku­riuo au­gi­mo tarps­niu at­si­ri­bo­ja nuo ap­lin­kos, nu­sto­ja bend­rau­ti, menks­ta jų kal­bos, adap­ta­vi­mo­si vi­suo­me­nė­je įgū­džiai, jie tam­pa ne­so­cia­lūs, ne­ri­mąs­tin­gi, ag­re­sy­vūs tiek ki­tiems, tiek sau. Tie vai­kai tar­si at­si­du­ria už sie­nos be lan­gų ir du­rų. Šei­ma la­bai iš­gy­ve­na, kar­tais net kal­ti­na sa­ve. No­rė­da­ma pa­dė­ti, 2013 me­tais su­bū­riau au­tiz­mo spekt­ro sind­ro­mą tu­rin­čių vai­kų šei­mas,“ – pa­sa­ko­ja Lai­ma Pau­laus­kie­nė.

Nuo sa­vi­pa­gal­bos po­kal­bių iki kon­fe­ren­ci­jų

Iš pra­džių į sa­vi­pa­gal­bos gru­pę ma­mos rink­da­vo­si kar­tą per mė­ne­sį ir, pa­de­da­mos spe­cia­lis­tės, da­li­no­si sa­vo as­me­ni­niais iš­gy­ve­ni­mais, kaip priė­mė gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mą, ko­kie mo­ky­mo bū­dai pa­si­tei­si­no.

„Kai ku­rioms mo­te­rims bu­vo sun­ku kal­bė­ti, pa­siū­liau ra­šy­ti. Dar te­be­tu­riu jų laiš­kus. Su ko­kia mei­le tos ma­mos ra­šo apie sa­vo vai­kus! At­sik­lau­su­si ir ga­vu­si lei­di­mą skai­čiau jų teks­tus, ži­no­ma, ne­mi­nė­da­ma ra­šiu­sių­jų pa­var­džių, įvai­rio­se kon­fe­ren­ci­jo­se. Sug­rau­di­nau di­de­les au­di­to­ri­jas“, – at­vi­rai sa­ko Jo­niš­kio ra­jo­no švie­ti­mo cent­ro pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos spe­cia­lis­tė.

Maž­daug po me­tų, kai ma­mos tar­pu­sa­vy­je jau bu­vo iš­si­pa­sa­ko­ju­sios ir at­si­tie­su­sios, pri­bren­do lai­kas pa­si­kvies­ti spe­cia­lis­tų iš ša­lies. Lai­ma Pau­laus­kie­nė pa­ren­gė pro­jek­tą Sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nės pa­ra­mos ir svei­ka­tos sky­riui ir ga­vo lė­šų (pa­raiš­ka fi­nan­suo­ja­ma jau še­še­rius me­tus iš ei­lės – aut. pa­st.). Pir­mai­siais me­tais su au­tiz­mo spekt­ro su­tri­ki­mų tu­rin­čiais vai­kais bei tė­ve­liais vyk­ta į Kur­tu­vė­nų žir­gy­ną pa­tir­ti žir­gų te­ra­pi­ją, va­žiuo­ta į Ro­bo­ti­kos mo­kyk­lą. Ma­mos pa­gei­da­vo me­ni­nių už­siė­mi­mų, tad bu­vo pa­kvies­ta dai­lės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė iš Šiau­lių Ele­na Kas­pa­ra­vi­čie­nė.

Po to pa­ste­bė­ta, kad trūks­ta ži­nių pe­da­go­gams, spe­cia­lis­tams, dir­ban­tiems su to­kiais vai­kais. Bu­vo pra­dė­ti kvies­ti lek­to­riai iš Kau­no, Vil­niaus, or­ga­ni­zuo­ti mo­ky­mai. Praė­ju­sių me­tų ru­de­nį Jo­niš­ky­je vy­ko su­si­ti­ki­mas su As­per­ge­rio sind­ro­mą tu­rin­čiu To­mu Ei­cher-Lor­ka, ku­ris pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­ją, kaip mo­kė­si gy­ven­ti bū­da­mas, koks yra, bai­gė fo­tog­ra­fi­jos stu­di­jas, su­kū­rė šei­mą.

„As­per­ge­rio sind­ro­mas yra šių lai­kų ak­tua­li­ja. Tai – žmo­nės, ku­rie ne­tu­ri in­te­lek­to su­tri­ki­mų, yra pro­tin­gi ir ne­re­tai iš­skir­ti­nai ga­būs ma­te­ma­ti­kai, ang­lų kal­bai, in­for­ma­ci­nėms tech­no­lo­gi­joms. Tai – jų „ark­liu­kas“. Ta­čiau jie ki­taip ko­mu­ni­kuo­ja, ki­taip „per­skai­to“ ap­lin­ki­nių mi­mi­ką, ne­sup­ran­ta ne­ver­ba­liai siun­čia­mų sig­na­lų, to­dėl tu­ri so­cia­li­nio bend­ra­vi­mo sun­ku­mų. Jų la­bai la­ki vaiz­duo­tė. Štai, ber­niu­kas nu­pie­šė dan­gų ir mo­ky­to­ja klau­sia: „Ko­dėl jis oran­ži­nis?“ Vai­kas ne­ga­li to žo­džiais paaiš­kin­ti, jis taip ma­to, ir juk taip ga­li bū­ti. Kar­tais As­per­ge­riai pai­nio­ja­mi su el­ge­sio su­tri­ki­mų tu­rin­čiais vai­kais, bet pa­sta­rie­ji tai­syk­les lau­žo vi­sa­da, o tu­rin­tie­ji mi­nė­tą sind­ro­mą nie­ka­da tai­syk­lių ne­lau­žys, jei iš anks­to bus su­si­tar­ta, paaiš­kin­ta. Jiems kaip tik di­de­lį ne­ri­mą ke­lia si­tua­ci­jos, ku­rioms nė­ra tai­syk­lių ar­ba jos ne­bū­na įvar­din­tos. Pas­te­bė­ta, kad vai­ku­čių su As­per­ge­rio sind­ro­mu ne­re­tai su­si­lau­kia itin aukš­to in­te­lek­to tė­čiai“, – aiš­ki­na L. Pau­laus­kie­nė.

Įkū­rė „Šei­mos mo­kyk­lė­lę“

Lo­go­pe­dė, ku­rios pa­grin­di­nis dar­bas – įver­tin­ti vai­ko kal­bą ir teik­ti re­ko­men­da­ci­jas mo­ky­to­jams, tė­vams, sa­ko, kad ji no­ri bū­ti ne vien lo­go­pe­de, mo­ky­to­ja, bet žmo­gu­mi, su ku­riuo vi­sa­da ga­li­ma pa­si­tar­ti. Prieš me­tus ji įkū­rė „Šei­mos mo­kyk­lė­lę“ be­si­lau­kian­čioms ma­moms, no­rė­da­ma, kad jos jau šia­me pe­rio­de gal­vo­tų apie bū­si­mo vai­ko kal­bos rai­dą. Ka­dan­gi no­rin­čių da­ly­vau­ti bū­si­mų ma­my­čių at­si­ra­do vos ke­lios, L. Pau­laus­kie­nė į už­siė­mi­mus pa­kvie­tė ir jau esa­mus jau­nus tė­ve­lius. Į pir­mą su­si­ti­ki­mą su­si­rin­ku­sių­jų ji klau­sė, kuo tar­ny­ba ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti, ko­kių ži­nių su­teik­ti. Pa­gei­da­vi­mų bu­vo įvai­rių: kaip for­muo­ti sau­gų vai­ko prie­rai­šu­mą, kad jis blo­gai ne­si­jaus­tų pra­dė­jęs lan­ky­ti dar­že­lį, kaip val­dy­ti pyk­tį, no­rė­ta su­ži­no­ti dau­giau apie emo­ci­nį in­te­lek­tą, vai­ko pa­žin­ti­nių ge­bė­ji­mų ug­dy­mą. Pa­gal tė­ve­lių lū­kes­čius su­da­ry­ta 24 va­lan­dų pro­gra­ma.

„Šie­met dir­ba­me ir su iki­mo­kyk­li­nu­kų tė­ve­liais. Be­je, jie ga­lės atei­ti su ma­žai­siais: suau­gu­sie­siems vyks pa­skai­tos, mo­ky­mai, o su vai­kais už­siims ko­le­gė Dai­no­ra Da­ni­le­vi­čie­nė, žais edu­ka­ci­nius žai­di­mus. Tai pa­ska­tins atei­ti į mo­ky­mus ir tuos tė­ve­lius, ku­rie ne­tu­ri kur pa­lik­ti sa­vo ma­žų­jų va­ka­rais pa­siė­mus iš dar­že­lio. Ki­tą­met pla­nuo­ja­me dirb­ti ir su pra­di­nu­kų, vė­liau – paaug­lių tė­ve­liais. Ma­no tiks­las – su­vie­ny­ti Jo­niš­kio tė­ve­lių bend­ruo­me­nę, ir kad žmo­nės krei­pę­si išei­tų pa­ten­kin­ti, ga­vę at­sa­ky­mus į vi­sus jiems rū­pi­mus klau­si­mus“, – sa­ko Lai­ma Pau­laus­kie­nė.

Pats ge­riau­sias dar­bas

Į dar­bą, ku­rį da­bar va­di­na pa­čiu ge­riau­siu pa­sau­ly­je, nes jau­čia­si sa­ve rea­li­zuo­jan­ti ir esan­ti rei­ka­lin­ga, L. Pau­laus­kie­nė atė­jo iš Jo­niš­kio „Auš­ros“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los, ku­ri tuo me­tu reor­ga­ni­za­vo­si į iš­gry­nin­tą gim­na­zi­ją, o kaip tik Švie­ti­mo cent­re kū­rė­si pe­da­go­gi­nė psi­cho­lo­gi­nė tar­ny­ba. Dar anks­čiau pa­gal pa­sky­ri­mą, bai­gu­si tuo­me­ti­nį Šiau­lių Ka­zio Preik­šo pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą (da­bar – Šiau­lių Uni­ver­si­te­tas) ir įgi­ju­si logopedės–specialiosios pe­da­go­gės iš­si­la­vi­ni­mą, sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo Ža­ga­rės spe­cia­lio­jo­je in­ter­na­ti­nė­je mo­kyk­lo­je.

„Mo­kyk­lo­je sva­jo­jau apie me­di­kės pro­fe­si­ją, do­mė­jau­si psi­cho­lo­gi­nė­mis stu­di­jo­mis. Šiau­liuo­se šių stu­di­jų ne­bu­vo, o ga­li­my­bių iš­vyk­ti į ki­tą mies­tą tuo me­tu ir­gi ne­tu­rė­jau. Iš­sa­miau su­ži­no­ju­si apie de­fek­to­lo­gi­jos (spe­cia­lio­sios pe­da­go­gi­kos ir lo­go­pe­di­jos) stu­di­jas su­pra­tau, kad bū­tent jos ati­tiks ma­no lū­kes­čius, nes daug ži­nių su­tei­kia­ma apie žmo­gaus fi­zio­lo­gi­ją, ana­to­mi­ją, neu­ro­lo­gi­ją, am­žiaus tarps­nių psi­cho­lo­gi­ją. Pak­lau­siau sa­vo šir­dies ir neap­si­ri­kau. Esu lai­min­ga, at­su­ku­si lai­ką at­gal – nie­ko ne­keis­čiau“, – įsi­ti­ki­nu­si Lai­ma Pau­laus­kie­nė.