Verslą paskatino vasarinis švenčių antplūdis

Vers­lą pa­ska­ti­no va­sa­ri­nis šven­čių ant­plū­dis

Jau tre­ji me­tai Ni­jo­lė ir Al­vy­das Ast­raus­kai po­bū­viams nuo­mo­ja dvi sa­les ir ruo­šia sa­vo sve­čiams mais­tą. Iki praė­ju­sio pa­va­sa­rio ad­mi­nist­ra­vo Kel­mės cent­re esan­tį mė­sos pa­vil­jo­ną ir pa­tys ten pre­kia­vo. Ta­čiau ap­si­spren­dė pa­si­lik­ti tik sa­lių nuo­mą, nes klien­tų ne­trūks­ta. Ypač va­sa­rą, kai iš už­sie­nio su­grįž­ta emig­ran­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

So­dy­ba Kel­mės ra­jo­ne, Ty­tu­vė­nų pa­kraš­ty­je. Du na­mai, pa­vė­si­nė, pui­kiai su­tvar­ky­ta ap­lin­ka. Šei­mi­nin­kai Ni­jo­lė ir Al­vy­das Ast­raus­kai po­bū­vių sa­les pa­va­di­no Ty­tu­vos upe­lio kran­ti­ne. Tai aso­ci­juo­ja­si su prie­plau­ka, kur žmo­gus ga­li at­gau­ti jė­gas po dar­bų ar grį­žęs iš to­li­mų kraš­tų.

Šei­mi­nin­kai plu­ša. Sku­ba ruoš­ti mais­tą. Jiems tal­ki­na ke­tu­rio­lik­me­tė duk­ra Ais­tė. Nors šio­kia­die­nis, bet klien­tai nu­spren­dė bū­tent Ty­tu­vos upe­lio kran­ti­nė­je su­reng­ti šven­tę. Sa­vait­ga­liui so­dy­ba jau bu­vo už­sa­ky­ta.

„Ge­riau­sia rek­la­ma – iš lū­pų į lū­pas, – pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė Ast­raus­kie­nė. – Kas pa­bū­na po­bū­vy­je kaip sve­čias ir pa­ts nu­spren­džia sa­vo šven­tę reng­ti mū­sų so­dy­bo­je, re­ko­men­duo­ja ir sa­vo drau­gams.“

Prieš tre­jus me­tus, kai tik įkū­rė po­bū­vių sa­les, Ast­raus­kai dar ne­bu­vo to­kie tik­ri sėk­me. Juk Ty­tu­vė­nuo­se yra bent ke­lios po­bū­vių sa­lės. Ta­čiau pa­vy­ko. Ty­tu­vos upe­lio kran­ti­nė­je kas va­ka­rą pra­dės veik­ti ir ka­vi­nė.

Už­sa­ky­mų ne­trūks­ta. Jau ne­ma­žai jų tu­ri ir ki­tai va­sa­rai. Žmo­nės sa­vo šven­tes pla­nuo­ja iš anks­to. Va­sa­rą ge­rą sa­lę iš­si­nuo­mo­ti nė­ra pa­pras­ta. Tuo lai­ku no­rin­čių švęs­ti Lie­tu­vo­je pa­dau­gė­ja. Iš už­sie­nio grįž­ta emig­ran­tų. Jie sa­vo tė­vy­nė­je tuo­kia­si, krikš­ti­ja vai­kus, ren­gia gi­mi­nių su­si­ti­ki­mus.

Gal­būt tas va­sa­ri­nis antplūdis ir pa­suf­le­ra­vo nau­ją vers­lo idė­ją Ast­raus­kams.

Prieš dau­ge­lį me­tų jie sa­vo ran­ko­mis pa­si­sta­tė na­mą Ty­tu­vė­nuo­se. Dė­da­mi li­tą prie li­to ir ply­tą prie ply­tos. Pa­dė­jo abie­jų tė­vai.

Po­nia Ni­jo­lė ki­lu­si iš Kė­dai­nių ra­jo­no. Bai­gė Šiau­lių me­di­ci­nos mo­kyk­lą, ga­vo pa­sky­ri­mą į vie­ną Kau­no li­go­ni­nių. Po­nas Al­vy­das – vie­ti­nis, ki­lęs iš Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jos. Pa­gal pro­fe­si­ją – ag­ro­no­mas. Su­si­pa­ži­no Kel­mė­je. Kai su­kū­rė šei­mą, nu­spren­dė kur­tis Ty­tu­vė­nuo­se.

Iš pri­gim­ties vers­lus Al­vy­das tur­guo­se pre­kiau­da­vo au­to­mo­bi­lių de­ta­lė­mis. At­kū­rus Neprik­lau­so­my­bę, va­žiuo­da­vo į už­sie­nį par­si­vež­ti au­to­mo­bi­lių par­duo­ti.

Kai sū­nui su­ka­ko dve­ji me­tu­kai, šei­ma nu­spren­dė vers­tis mė­sos pre­ky­ba. Pirk­da­vo gy­vu­lius iš ūki­nin­kų ir kai­mo žmo­nių, sker­die­ną par­duo­da­vo tur­guo­se. Vie­nu me­tu bu­vo įsi­ren­gę ir sker­dyk­lą. Vė­liau už­da­rė.

„Anks­ti ry­tą iš­va­žiuo­da­vo­me į tur­gų. Sū­nui sam­džiau auk­lę. Ki­tos mo­te­rys dar rą­žy­da­vo­si lo­vo­je, o aš jau grįž­da­vau iš tur­gaus“, – sun­kius vers­lo už­ku­li­sius me­na N. Ast­raus­kie­nė.

Prieš try­li­ka me­tų nu­spren­dė mė­sa pre­kiau­ti Kel­mė­je. Mat Šiau­liuo­se už pre­ky­bos vie­tą pa­vil­jo­nuo­se la­bai pa­di­dė­jo mo­kes­čiai. Neap­si­mo­kė­jo kas­dien va­ži­nė­ti ir tiek daug mo­kė­ti. Iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas Kel­mė­je. Pas­kui vie­tas pre­kys­ta­liams per­nuo­mojo ir ki­tiems pre­kiau­to­jams. Sau ir ki­tiems smul­kie­siems vers­li­nin­kams su­kū­rė dar­bo vie­tų.

Prieš ke­le­tą me­tų vie­nas sa­vi­nin­kas Ty­tu­vė­nuo­se su­si­grą­ži­no na­cio­na­li­zuo­tą so­dy­bą ir nu­spren­dė ją par­duo­ti. So­dy­ba prieš pat jų na­mus, ki­to­je gat­vės pu­sė­je. Ast­raus­kai ne­dve­jo­da­mi nu­pir­ko. Na­me­lis su­kiu­žęs, ta­čiau skly­pas – ne­ma­žas. Be to, ša­lia na­mai. Ne­su­dė­tin­ga so­dy­bą at­sta­ty­ti, jo­je dar­buo­tis ir pri­žiū­rė­ti.

„Ka­dan­gi vy­ras ge­rai nu­si­ma­no apie sta­ty­bas, pa­gal­vo­jo­me, jog ką nors pa­sta­ty­si­me. Gal ko­kį ne­di­de­lį na­me­lį? Atei­čiai. Vai­kams. Pi­ni­gų tau­py­ti neap­si­mo­ka, nu­ver­tė­ja, – pa­sa­ko­ja po­nia Ni­jo­lė. – Pir­miau­sia pa­sta­tė­me ūki­nį pa­sta­tą. Kai jis iš­ki­lo, ne­drą­siai pa­gal­vo­jo­me: „O kas, jei­gu įkur­tu­me res­to­ra­ną?“

Tuo­met rei­kė­jo sta­ty­ti dar vie­ną di­des­nį pra­ban­ges­nį pa­sta­tą, su­tvar­ky­ti ap­lin­ką. Ap­lin­kai, kaip ir sta­ty­bai, ne­sam­dė spe­cia­lis­tų. Au­ga­lus pir­ko, jiems vie­tą pa­rink­da­vo tar­pu­sa­vy­je pa­si­tar­da­mi.

Kai so­dy­ba įga­vo šian­die­ni­nį pa­vi­da­lą, N. Ast­raus­kie­nė jo­je su­ren­gė sa­vo gim­ta­die­nį. Tai bu­vo pir­ma­sis po­bū­vis Ty­tu­vos upe­lio kran­ti­nė­je. Knie­tė­jo su­ži­no­ti, ką ma­no apie to­kią ap­lin­ką po­bū­viams jų sve­čiai.

Gi­mi­nės ir drau­gų nuo­mo­nė pa­drą­si­no. Šian­dien po­bū­viams siū­lo dvi sa­les – 60 ir 30 vie­tų, nak­vy­nė 50 sve­čių. Be to, siū­lo­mos ir tak­si pa­slau­gos no­rin­tiems pa­siek­ti na­mus.

Vers­li­nin­kei pa­tin­ka­ ruoš­ti mais­tą. Nuo pat jau­nys­tės kep­da­vo tor­tus. Ir ap­lin­ką gra­žin­ti pa­tin­ka, sma­gu, kai klien­tai džiau­gia­si, jog ne­rei­kia ieš­ko­ti ki­tos vie­tos fo­to­se­si­jai. Tik kar­tais trūks­ta lai­ko.

„Kas­dien ke­lia­mės pu­sė še­šių, net ir sek­ma­die­nį. Per vi­sus tuos me­tus nė kar­to ne­sa­me iš­va­žia­vę į už­sie­nį. Vi­sas poil­sis – vie­na die­na Pa­lan­go­je. To­dėl kar­tais pik­ta, kai žmo­nės sa­ko: „Tau ge­rai. Tu tu­ri pi­ni­gų.“ Dirb­tų tiek, kiek mes, vi­si pi­ni­gų tu­rė­tų“, – sa­ko po­nia Ni­jo­lė.

At­si­sa­kę pre­ky­bos vers­lo Ast­raus­kai vi­lia­si, jog bus leng­viau. Dirb­ti ka­vi­nė­je ir or­ga­ni­zuo­ti po­bū­vius pa­dės vai­kai.

Sū­nus Li­nas, bai­gęs uni­ver­si­te­tą, dir­ba spor­to klu­be inst­ruk­to­riu­mi. My­li sa­vo dar­bą. Ta­čiau tė­vai vi­lia­si, jog pa­vyks pa­lenk­ti į vers­lą. Ke­tu­rio­lik­me­tė duk­ra Ais­tė jau ir da­bar vi­są va­sa­rą su­ka­si apie klien­tų sta­liu­kus. Mer­gai­tė už­si­ra­šė į bar­me­nų kur­sus.

„Ti­ki­mės, kad mū­sų vai­kams ne­be­rei­kės va­žiuo­ti į už­sie­nį“, – sa­ko Ast­raus­kai.

Au­to­rės nuo­tr.

DŽIAUGS­MAS: Dar nė pen­kias­de­šim­ties me­tų ne­tu­rin­tys Ni­jo­lė ir Al­vy­das Ast­raus­kai džiau­gia­si pa­si­dė­ję pa­grin­dus to­les­niam gy­ve­ni­mui.

SO­DY­BA: Su­kū­rę so­dy­bą po­bū­viams Ni­jo­lė ir Al­vy­das Ast­raus­kai bei jų duk­ra Ais­tė su­si­kū­rė sau dar­bo vie­tas.

KRAN­TI­NĖ: Ast­raus­kai su­gal­vo­jo sim­bo­li­nį so­dy­bos pa­va­di­ni­mą Ty­tu­vos upe­lio kran­ti­nė.

AP­LIN­KA: So­dy­bos klien­tus džiu­gi­na so­dy­bos ap­lin­ka. Tin­ka fo­to­se­si­joms. Ast­raus­kų įmo­nė iš­rink­ta gra­žiau­siai be­si­tvar­kan­čia įmo­ne Ty­tu­vė­nų mies­te ir pri­sta­ty­ta ra­jo­no gra­žiau­sių so­dy­bų kon­kur­sui.

VIE­NY­BĖ: Bend­ras vers­las ir sun­kus dar­bas su­vie­ni­jo Ast­raus­kų šei­mą.

KA­VI­NĖ: Net­ru­kus Ast­raus­kų so­dy­bo­je kas­dien pra­dės veik­ti ka­vi­nė.

IN­TER­JE­RAS: So­dy­bos in­ter­je­ru rū­pi­no­si vie­tos dai­li­nin­kė.