Linksmėnų kaimo šviesūs ir švytinys veidai (II)

Per snie­gą au­to­bu­sai ne­pra­va­žiuo­da­vo

44-erių me­tų Vai­da Liu­baus­kie­nė šia­me kie­me pra­dė­jo vaikš­čio­ti, iš čia ke­lia­vo į mo­kyk­lą, suau­go, iš­te­kė­jo. Da­bar jos se­ne­lių Bro­nis­la­vos ir Jo­no Svei­kac­kų sta­ty­tuo­se na­muo­se slenks­čius mi­na trys vai­kai: 16-me­tis sū­nus, ku­ris tą­dien bu­vo iš­sku­bė­jęs į pa­mo­kas, 19 ir ket­ve­rių me­tu­kų duk­ros. Vy­res­nė­lė jau bai­gu­si mo­kyk­lą, da­bar dai­ro­si dar­bo, o ma­ža­jai dar tik žai­di­mai te­rū­pi.

„Se­ne­lius pa­ži­no­jau iš ma­mos pa­sa­ko­ji­mų, nes ba­ba mi­rė prieš 60 me­tų, kai dar ne­bu­vau atė­ju­si į šį pa­sau­lį, po ke­le­rių me­tų išė­jo ir se­no­lis. Jie tu­rė­jo di­de­lę šei­mą, au­gi­no aš­tuo­nis vai­kus, ku­rie vi­si šei­mas su­kū­rė. Ma­no ma­ma, Skir­mun­da Mie­ža­lie­nė, pa­ti jau­niau­sia, gi­mė per ka­rą, 1943 me­tais. Sun­ki jos vai­kys­tė. Juk toks bū­rys vy­res­nių­jų au­go. Tu­rė­jo se­ne­liai kiau­lių, viš­tų, dar­žus dirb­da­vo, tad mais­to už­te­ko, bet daug kuo rei­kė­jo da­lin­tis: su­kne­lė­mis, ba­tais su vy­res­nė­mis se­se­ri­mis, vi­siems gi nau­jų ne­pri­pirk­si, – švie­saus at­mi­ni­mo ma­mos pa­sa­ko­ji­mų pėd­sa­kais min­ti­mis su­grįž­ta Vai­da Liu­baus­kie­nė. – Kai pa­ti bu­vau vai­kas, jau ki­ti lai­kai, bet ir­gi reik­da­vo tris ki­lo­met­rus iš mo­kyk­los Gas­čiū­nuo­se pa­rei­ti, nes tik nu­vež­da­vo. O kai ke­lius už­pus­ty­da­vo, au­to­bu­sas ap­skri­tai ne­pa­jėg­da­vo pra­va­žiuo­ti. Bris­da­vo­me iki juos­mens, pa­ke­lė­je snie­go kal­nai su­stum­ti virš gal­vų. Di­des­ni, ko­kie tre­čio­kai, ant­ro­kai, pir­mo­ką už ran­kos lai­ky­da­vo, kad vė­jas ne­nu­neš­tų. Iš kai­mo su­si­rink­da­vo­me apie de­šimt vai­kų. O da­bar iš vi­sų Links­mė­nų tik vie­nas ma­no sū­nus į mo­kyk­lą žy­giuo­ja.“

Li­ku­sios sep­ty­nios so­dy­bos

Bu­vęs Gas­čiū­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Sta­sys Rim­džius vė­liau „Si­dab­rei“ pri­durs, kad kaž­ku­riuo lai­ku iš Links­mė­nų tu­rė­ta net apie 30 mo­ki­nių, pen­kiems iš jų jis bu­vo kla­sės auk­lė­to­jas. Tvar­kin­ga, darbš­ti Po­ce­vi­čių šei­ma au­gi­no aš­tuo­nis, bu­vo Gai­liū­nai, Dap­kai, Šler­pai, Mo­tie­jai­čiai, Ja­sai­čiai.

V. Liu­baus­kie­nė skai­čiuo­ja, kad šiuo me­tu Links­mė­nuo­se li­ku­sios sep­ty­nios gy­ve­na­mos so­dy­bos, o prieš tris de­šimt­me­čius jų dar apie de­šimt reik­tų pri­dė­ti. Dau­ge­lio jau ne­li­kę nė ženk­lo. Žmo­nės mi­rė, nau­jų gy­ven­to­jų neat­si­kė­lė, pa­sta­tai bu­vo nu­griau­ti ir su­ly­gin­ti su že­me.

„Jau pen­ke­rius me­tus už­sii­mu gė­lių ir dar­žo­vių dai­gų au­gi­ni­mu. Agur­kai, ko­pūs­tai, po­mi­do­rai, po­rai, sa­lie­rai, pet­ra­žo­lės – vis­ko kas­met tu­riu. Gė­lės ir­gi įvai­rios – nuo naš­lai­čių iki sur­fi­ni­jų, pe­lar­go­ni­jų. Užau­gi­nu ke­lis tūks­tan­čius dai­gų, vien agur­kų, ko­pūs­tų po ko­kius 600–700 vie­ne­tų. Dar­bai pra­si­de­da nuo sau­sio mė­ne­sio, ta­da sė­jos me­tas, pa­ts dar­by­me­tis tur­būt ko­vą, ka­da rei­kia at­lik­ti pi­kia­vi­mą, pa­skui gė­lių so­di­ni­mai į va­zo­nus, kom­po­zi­ci­jų kū­ri­mai, nes žmo­nės no­ri įvai­res­nių de­ri­nių. Kar­tais jau sun­ku su­pras­ti pir­kė­jų po­rei­kius. Pre­kiau­ju Jo­niš­kio tur­gu­je. Meš­kui­čiai ir­gi ne­to­li, bet kol kas esu ap­si­sto­ju­si sa­vo ra­jo­ne“, – pa­sa­ko­ja V. Liu­baus­kie­nė, pa­tvir­tin­da­ma, kad iš šio vers­lo ne­pra­si­gy­ve­no, bet iš­gy­ven­ti ga­li­ma, tik rei­kia dirb­ti.

Vie­nas pir­mų­jų kai­mo su­si­ti­ki­mų

Gy­ven­to­ja pri­si­me­na neei­li­nį įvy­kį – Links­mė­nų kai­mo esa­mų ir bu­vu­sių gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­mą, ku­rio vie­na or­ga­ni­za­to­rių bu­vo ir jos ma­ma, tuo me­tu dir­bu­si Gas­čiū­nų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Su­si­ti­ki­mas vy­kęs Kur­mai­čių bend­ro­vės kon­to­ros sa­lė­je, o žmo­nių su­si­rin­kę, su­va­žia­vę gal dau­giau nei šim­tas.

„Ma­no ma­ma bu­vo to­kia or­ga­ni­za­to­rė. Jai tik duok pa­kal­bė­ti, ir vi­so­kius pa­svei­ki­ni­mus, pa­lin­kė­ji­mus mo­kė­da­vo pa­ra­šy­ti, ei­lė­raš­čius kur­da­vo. Ji bu­vo Pa­ne­vė­žy­je įgi­ju­si pe­da­go­gi­nį iš­si­la­vi­ni­mą“, – sa­kė V. Liu­baus­kie­nė.

Bu­vęs Gas­čiū­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Sta­sys Rim­džius pa­ts da­ly­va­vo mi­nė­ta­me Links­mė­nų kai­mo gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­me: „Jau se­niai tai bu­vo, tik­rai iki 2000-ųjų me­tų. Ir tur­būt tai vie­nas pir­mų­jų kai­mo gy­ven­to­jų su­si­ti­ki­mų, ap­skri­tai or­ga­ni­zuo­tų Jo­niš­kio ra­jo­ne. Ini­cia­to­rius, jei ge­rai pa­me­nu, – Juo­zas Paš­kū­nas, gy­ve­nęs Šiau­liuo­se. Jis la­bai my­lė­jo sa­vo kraš­tą, pri­žiū­rė­da­vo tė­vų so­dy­bą, ku­ri sto­vė­jo tarp Kur­mai­čių ir Ska­rių, bet pri­skir­ta Links­mė­nų kai­mui. Mes, mo­kyk­la, ta­da pa­ren­gė­me mu­zi­ki­nę pro­gra­mą ren­gi­niui.“

Pa­sa­ko­ji­mai apie Links­mė­nus

Pa­sak St. Rim­džiaus, iš Links­mė­nų ki­lu­si J. Paš­kū­no se­suo Bi­ru­tė Paš­kū­nai­tė – kraš­to­ty­ri­nin­kė, gi­mu­si 1939 me­tais (mi­rė 2008-ai­siais). Rad­vi­liš­kio ra­jo­no, kur il­gą lai­ką gy­ve­no, vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­kaup­ta in­for­ma­ci­ja apie ją.

B. Paš­kū­nai­tė sep­ty­ne­rių me­tų pra­dė­jo lan­ky­ti Gaš­čiū­nų pra­di­nę mo­kyk­lą, vė­liau mo­kė­si Jo­niš­kė­lio že­mės ūkio tech­ni­ku­me, įgi­jo ag­ro­no­mės spe­cia­ly­bę. 1962 me­tais bai­gė Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją, at­vy­ko į tuo­me­ti­nį Dau­gė­lai­čių ta­ry­bi­nį ūkį. Iki 1993 me­tų dir­bo vy­riau­sią­ja eko­no­mis­te.

Kai išė­jo į pen­si­ją, tu­rė­da­ma dau­giau lais­vo lai­ko rin­ko eks­po­na­tus, su­si­ju­sius su šio kraš­to is­to­ri­ja, čio­nykš­čių žmo­nių gy­ve­ni­mu. Su­rink­ta kraš­to­ty­ri­nė me­džia­ga su­ra­šy­ta į 17 al­bu­mų. Tai – nuo­trau­ko­mis iliust­ruo­ti Dau­gė­lai­čių apy­lin­kių ka­pi­nių, įsi­min­ti­nų vie­tų, iš­ny­ku­sių kai­mų, kraš­to įžy­mes­nių žmo­nių ap­ra­šy­mai. Šie ap­lan­ka­lai su­si­ste­min­ti ir sau­go­mi Dau­gė­lai­čių bib­lio­te­ko­je.

B. Paš­kū­nai­tė kar­tu su bend­ra­min­čiais įkū­rė Dau­gė­lai­čių kraš­to vi­suo­me­ni­nį mu­zie­jų, ku­ria­me su­kaup­ta dau­giau kaip 200 su­rink­tų ar gy­ven­to­jų pa­do­va­no­tų eks­po­na­tų.

Bi­ru­tė Paš­kū­nai­tė sa­vo ir rė­mė­jų lė­šo­mis 2007 me­tais iš­lei­do kny­gą „Se­no­liai po­ri­no“, į ku­rią su­dė­jo pa­čios su­kaup­tus pa­sa­ko­ji­mus, pri­si­mi­ni­mus, pa­da­vi­mus, is­to­ri­jas apie praei­tį, įvai­rius reiš­ki­nius, įvy­kius, pa­pro­čius, gy­ven­se­ną.

2005 me­tais ji pel­nė „Lie­tu­vos kai­mo spin­du­lio“ laureatės–kultūros pa­vel­do sau­go­to­jos ti­tu­lą, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no me­tų kraš­to­ty­ri­nin­kės no­mi­na­ci­ją.

St. Rim­džius sa­ko var­tęs B. Paš­kū­nai­tės iš­leis­tą kny­ge­lę, ku­rio­je su­dė­ta įdo­mių pa­sa­ko­ji­mų iš gim­to­jo kraš­to. Jam įstri­go vie­nas epi­zo­das: esą, Links­mė­nuo­se bu­vęs žmo­gus, ku­ris atė­jęs į lai­do­tu­ves per šer­me­nis prie kars­to vie­to­je po­te­rių su­dai­na­vo „Ar aš tau, se­se, ne­sa­kiau“. jis atė­jo vė­liau, kai žmo­nės bu­vo iš­si­skirs­tę, tik gas­pa­di­nės li­ku­sios, pa­si­ro­dė tru­pu­tį įkau­šęs.

Kny­ge­lė­je pa­sa­ko­ja­ma ir apie Links­mė­nų kai­mo kal­vį Mie­lių, ku­rio kal­vė­je bū­da­vę daug žal­va­ri­nių se­no­vi­nų daik­tų – sa­gių, bal­no kil­pų, ark­lių žąs­lų, pen­ti­nų, ne­ma­žai durk­lų ir žal­va­ri­nių plokš­čių. Kal­vis tuos daik­tus iš­ly­dy­da­vo ir pa­nau­do­da­vo ki­tiems ga­mi­niams. Nie­kas į tai ne­krei­pė dė­me­sio. Mie­liaus kal­vė bu­vo nu­griau­ta 1949 me­tais, o vi­si tie ra­di­niai jo­je paaiš­kė­jo at­ke­lia­vę iš žvyr­duo­bių už Kur­mai­čių ka­pi­nių.

Švie­si as­me­ny­bė

Iš Links­mė­nų ki­lu­si ir ki­ta švie­si as­me­ny­bė: 1933 me­tais gi­męs Al­gi­man­tas Ka­ti­lius, bu­vęs Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ros dės­ty­to­jas, li­te­ra­tas.

Mo­ky­tis į Kau­no ak­lų­jų in­ter­na­ti­nę mo­kyk­lą jis at­vy­ko 1952 me­tais, ku­rią bai­gęs 1960 me­tais įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, stu­di­ja­vo is­to­ri­ją ir gi­li­no­si į fi­lo­so­fi­ją. Nuo pir­mo kur­so va­do­va­vo stu­den­tų fi­lo­so­fi­jos bū­re­liui. Bai­gęs uni­ver­si­te­tą 1965–1970 me­tais dės­tė Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ro­je. 1968 me­tais įsto­jo į Vil­niaus uni­ver­si­te­to as­pi­ran­tū­rą, stu­di­ja­vo dve­jus me­tus, bet dėl pa­šli­ju­sios svei­ka­tos jos ne­bai­gė.

Dar Kau­no ak­lų­jų mo­kyk­lo­je pra­dė­jo reikš­tis ir kaip li­te­ra­tas. Jo ei­lė­raš­čių iš­spaus­din­ta žur­na­le „Mū­sų žo­dis“, al­ma­na­chuo­se. Yra iš­spaus­di­nęs ir įvai­raus tu­ri­nio straips­nių.