
Naujausios
Dėl tokio žmonių laukimo Linksmėnuose tikrai linksmiau.
Svajojo būti muzikante
Linksmėnų kaimo vienkiemių sodybos išsilaksčiusios viena nuo kitos, tarsi pabaidytos. 1926 metais vykstant žemės reformai buvusio Kurmaičių dvaro laukai buvo išdalinti naujakuriams: savanoriams, bežemiams, siekiant suteikti socialinį pagrindą, ir davė pradžią naujam kaimui. Žmonės gavo po dešimt hektarų. Tai pasakoja pagal išsilavinimą istorikas Simonas Bubelis, jaunas vyras, vasaras leidžiantis archeologiniuose kasinėjimuose, kur radus kokią nors šukelę, metalo gabalėlį, praeitis magiškai priartėja. Apie senus laikus jis randa laiko pasikalbėti ir su 86-erių metų teta Ona Paliukiene, pas kurią kartu su seserimi Agne gyvena. Agnės buvimą išduoda neseniai jos įsigyta gitara, „prigulusi“ ant sofos.
„Mano svajonė nuo vaikystės buvo tapti muzikante. Įsivaizduodavau, sutiksianti tokį patį muzikalų žmogų, subursime kapelą ir eisime grodami per vestuves. Balsą gerą turėjau, su draugėmis, broliais, tėčiu traukdavome vakarais susėdę. Vienas mano brolis akordeonu grojo. Šiek tiek buvau pramokusi ir aš, bet užmiršau ištekėjusi. Džiaugiuosi, kad pusbrolio vaikai muzikalūs. Simonas dainuoja Kirnaičių folkloro kolektyve „Klėčia“, – šypsena pasirodo Onos Paliukienės veide.
Patirta trauma – visam gyvenimui
Ilgaamžė pasakoja kilusi iš Jonaičių kaimo, kuriame dabar jau tik tyri laukai likę. Šeimoje augo keturiese: trys broliai ir viena sesuo. Onutė buvo devynių mėnesių, kai auklei vystant netyčia išsprūdo iš rankų ir iškrito. Trauma atsiliepė visam gyvenimui: aštuonių mėnesių bandžiusi stotis mažylė pirmus žingsnius žengti pradėjo tik sulaukusi trejų metų, sutrenktas klubo sąnarys nebeatsistatė. Sako, todėl ne tik visada sunkiau vaikščiojo, bet ir mažesnio ūgio likusi, nors rankos stiprios, delnai dideli, turėjusi būti gerokai aukštesnė, augalota moteris.
Vyriausią Onutės brolį Joną taip pat ištiko nelaimė, tik gerokai vėliau, jau suaugusį jaunuolį. Buvo 1944-ieji metai, artėjo karo pabaiga, bet dar vyko mūšiai, kovojančios pusės laikėsi iš visų jėgų. Vokiečiams prie Jonaičių pavyko numušti rusų karinį lėktuvą. Jis apsipylęs liepsnomis sukdamasis krito žemyn, maždaug už kilometro nuo ganyklos, kur Jonas ėjo girdyti ir perkelti gyvulių (šeima ūkininkavo, tėvai turėjo 27 hektarus žemės). Siaubingą vaizdą išvydusio jauno vyro psichika neišlaikė. Į namus atbėgęs kaimynas perspėjo matęs, kaip Jonas sukosi, sukosi ratu ir krito aukštielninkas.
„Tėvas nuėjęs parsivedė jį namo. Mūsų klojime kurį laiką veikė karo ligoninė, daktarai brolį apgydė, bet paskui vėl sveikata pašlijo, namuose jau negalėjo gyventi. Karas, pokaris ne vieną žmogų iš proto išvarė. Prasidėjo banditizmas, vieni ėjo į miškus, kiti juos gainiojo. Kartą atbėgo kaimynas Katilius, šaukdamas, kad vaikus tankais čirškina, ir tarsi apakęs įpuolė į šulinį. Vandens mažai buvo, nenuskendo“, – apie kraupius įvykius pasakoja garbaus amžiaus Linksmėnų kaimo gyventoja.
Antras brolis Vincas po tarnybos kariuomenėje išvyko į statybas Kuibyševe. Grįžo į namus „bagotas“, pilnomis kojinėmis pinigų, – kad ilgapirščiai neapvogtų, jose savo uždirbtą turtą paslėpęs. Apsistojo pas dėdę Radviliškio rajone.
Sodybų nedaug likę
„Pas tėvus likome dviese su broliu Pranu. Aš laksčiau, ieškodama kavalierių, negalėjau nustygti vietoje, juk buvau jau vyresnio amžiaus. Norėjo mane vesti toks begis (nebylys – aut. past.), bet mama atkalbėjo: „Kaip su juo susišnekėsi, kai nieko pasakyti negalės?“ – mena O. Paliukienė. – Tada pasitaikė dešimčia metų vyresnis našlys Mečislovas Paliukas. Dėdės draugas buvo, supiršo abudu. Ištekėjau jau 41-erių metų.“
Vestuvės organizuotos kuklios: nei baltos suknelės, nei ištaigingų vaišių su muzikantais, nei pamergių, pabrolių pulko. Susėdo į samdytą automobilį keturiese – jaunieji ir liudininkais tapę Onos pusbrolis su žmona – nuvažiavo į Joniškį, susivinčiavojo (susituokė – aut. past.) ir grįžo į vyro sodybą Linksmėnuose. Tuose pačiuose namuose prie stalo susėdę ramiai pavakarieniavo.
Anuomet kaimas gerokai didesnis buvęs.
„Ten Mataičio, Katiliaus, Karkliaus gyvenimai, – O. Paliukienė moja ranka į lango pusę, kur dabar tik dirbami laukai. – Kitoje pusėje stovėjo Jurgaičio namas, toliau ant laukų Petrauskai, Pilipuičiai... Senieji išmirė, vaikai daugelio svetur išsilakstė. Katiliaus namą griovė jau tada, kai atsikėliau ištekėjusi. Ten tokie didžiuliai gražūs beržai augo. Nupjovė juos. Ėjau šakų pasirinkti, vantų pridariau, nes pirtelę turėjome. Uošvis gyrė, kad sumanią martelę turi.“
Didžiuojasi fotografija su Prezidente
Vyras Mečislovas važinėjo pienovežiu, pati netrukus pradėjo dirbti laukininkystėje, buvo ir sandėlininke, naktine sarge karvidėse, kuriose laikyta apie 400 karvių. Turėjo ir savo karvę, kiaulių. Neseniai dar laikė ožkelę, o šiuo metu aptvare pulkas vištų bėgioja. Kai kiaušinių daugiau padeda, juos pardavusi varškės, pieno nusiperka.
Buvusių kolūkio karvidžių vietoje nieko nelikę, tik kelininkai atlikdami remontą iš gretimo kaimo privežė žemių, iš kurių kalnus supylė.
„Pensiją mažą gaunu, nes trūko stažo. Su vyru tik trejus metus pagyvenome. Žmogus apsinuodijo ir staiga mirė. Po to apsisprendžiau, kad man jokių vyrų daugiau nereikia. Pasikviečiau kartu brolį Praną, kuris su žmona atsikraustė. Bet dabar jau ir jų abiejų nebėra“, – paprastai be nuoskaudos faktus dėsto Linksmėnų gyventoja. Garbaus amžiaus moteris džiaugiasi, kad kartu gyvena pusbrolio vaikai. Pradėjo namą remontuoti, susidėjo plastikinius langus.
Vienoje vietoje ji nenustygsta. Dar neseniai iš vytelių pynė krepšius. Domisi naujienomis, kas pasaulyje ir Lietuvoje dedasi, sako niekada nepraleidžianti daktaro Alvydo Unikausko laidų apie sveikatą, netgi turi su juo kartu darytą nuotrauką. Bet labiausiai garbaus amžiaus moteris vertina ir įsirėminusi namuose laiko fotografiją su kadenciją baigusia Prezidente Dalia Grybauskaite. Ši akimirka – iš 2017 metais rugpjūtį vykusio šalies vadovės vizito vienoje iš mažųjų Lietuvos sostinių Gasčiūnų kaime.
„Prezidentė mėgsta mėlyną spalvą, ir aš apsirengiau mėlyna suknele. Kai tik radau progą, priėjau ir paklausiau, ar galėčiau kartu nusifotografuoti atminčiai. Ji mielai sutiko ir pasakė, kad jos komanda nuotrauką atsiųs. Dar pasiteiravo, kaip gyvenu, kokia nuotaika, – išskirtinėmis akimirkomis tebegyvena Ona Paliukienė ir su šypsena juokaudama priduria: – dabar reikia stengtis pasiekti Prezidentą Gitaną Nausėdą.“
Žinomas kapinynas ir koplyčia
Su istoriku Simonu Bubeliu šnektelime apie kraštą garsinančią archeologinę vietovę: Kurmaičių (Linksmėnų) kapinyną į šiaurę nuo dar vieno paveldo objekto Kurmaičių–Linksmėnų Šv. Mato medinės koplyčios.
Kurmaičų (Linksmėnų) kapinyne ne kartą atlikti žvalgomieji arheologiniai tyrimai, 2002 metais archeologinės ekspedicijos metu aptikta II–III amžiais datuojamų dirbinių ir nustatyta, kad čia gali būti romėniško laikotarpio pilkapynas. 2005 metais Kurmaičių (Linksmėnų) archeologiniame komplekse surastas 21 palaidojimas, surinkta apie 200 I/II–XII ir XVI–XVII amžiais datuotų dirbinių, aptikta V–VII amžiais datuojama kapinyno dalis. Kapuose rasta nemažai papuošalų, ginklų.
O štai Šv. Mato koplyčia, manoma, statyta 1799 metais, struktūra ir architektūrinė išraiška būdinga lietuvių liaudies architektūrai. Ji originali keturšlaičiu stogu lyg didelės pirkios. Ant kraigo centro uždėtas aštuoniasienis bokštelis su kūginiu stogeliu ir kryžiumi.
Koplyčia yra stačiakampio plano su trisiene apside ir prie jos prišlieta zakristija. Interjere išlikęs saikingo dekoro medinis altorius, baliustrada, sakykla, pagrindinės įėjimo durys su kalvio darbo apkaustais, kryžiai.
Koplyčia restauruota.
(Tęsinys – kitame „Sidabrės“ numeryje).