Linksmėnų kaimo šviesūs ir švytintys veidai (I)

Dėl to­kio žmo­nių lau­ki­mo Links­mė­nuo­se tik­rai links­miau.

Sva­jo­jo bū­ti mu­zi­kan­te

Links­mė­nų kai­mo vien­kie­mių so­dy­bos iš­si­laks­čiu­sios vie­na nuo ki­tos, tar­si pa­bai­dy­tos. 1926 me­tais vyks­tant že­mės re­for­mai bu­vu­sio Kur­mai­čių dva­ro lau­kai bu­vo iš­da­lin­ti nau­ja­ku­riams: sa­va­no­riams, be­že­miams, sie­kiant su­teik­ti so­cia­li­nį pa­grin­dą, ir da­vė pra­džią nau­jam kai­mui. Žmo­nės ga­vo po de­šimt hek­ta­rų. Tai pa­sa­ko­ja pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą is­to­ri­kas Si­mo­nas Bu­be­lis, jau­nas vy­ras, va­sa­ras lei­džian­tis ar­cheo­lo­gi­niuo­se ka­si­nė­ji­muo­se, kur ra­dus ko­kią nors šu­ke­lę, me­ta­lo ga­ba­lė­lį, praei­tis ma­giš­kai priar­tė­ja. Apie se­nus lai­kus jis ran­da lai­ko pa­si­kal­bė­ti ir su 86-erių me­tų te­ta Ona Pa­liu­kie­ne, pas ku­rią kar­tu su se­se­ri­mi Ag­ne gy­ve­na. Ag­nės bu­vi­mą iš­duo­da ne­se­niai jos įsi­gy­ta gi­ta­ra, „pri­gu­lu­si“ ant so­fos.

„Ma­no sva­jo­nė nuo vai­kys­tės bu­vo tap­ti mu­zi­kan­te. Įsi­vaiz­duo­da­vau, su­tik­sian­ti to­kį pa­tį mu­zi­ka­lų žmo­gų, su­bur­si­me ka­pe­lą ir ei­si­me gro­da­mi per ves­tu­ves. Bal­są ge­rą tu­rė­jau, su drau­gė­mis, bro­liais, tė­čiu trauk­da­vo­me va­ka­rais su­sė­dę. Vie­nas ma­no bro­lis akor­deo­nu gro­jo. Šiek tiek bu­vau pra­mo­ku­si ir aš, bet už­mir­šau iš­te­kė­ju­si. Džiau­giuo­si, kad pusb­ro­lio vai­kai mu­zi­ka­lūs. Si­mo­nas dai­nuo­ja Kir­nai­čių folk­lo­ro ko­lek­ty­ve „Klė­čia“, – šyp­se­na pa­si­ro­do Onos Pa­liu­kie­nės vei­de.

Pa­tir­ta trau­ma – vi­sam gy­ve­ni­mui

Il­gaam­žė pa­sa­ko­ja ki­lu­si iš Jo­nai­čių kai­mo, ku­ria­me da­bar jau tik ty­ri lau­kai li­kę. Šei­mo­je au­go ke­tu­rie­se: trys bro­liai ir vie­na se­suo. Onu­tė bu­vo de­vy­nių mė­ne­sių, kai auk­lei vys­tant ne­ty­čia iš­sprū­do iš ran­kų ir iš­kri­to. Trau­ma at­si­lie­pė vi­sam gy­ve­ni­mui: aš­tuo­nių mė­ne­sių ban­džiu­si sto­tis ma­žy­lė pir­mus žings­nius ženg­ti pra­dė­jo tik su­lau­ku­si tre­jų me­tų, su­trenk­tas klu­bo są­na­rys ne­beat­sis­ta­tė. Sa­ko, to­dėl ne tik vi­sa­da sun­kiau vaikš­čio­jo, bet ir ma­žes­nio ūgio li­ku­si, nors ran­kos stip­rios, del­nai di­de­li, tu­rė­ju­si bū­ti ge­ro­kai aukš­tes­nė, au­ga­lo­ta mo­te­ris.

Vy­riau­sią Onu­tės bro­lį Jo­ną taip pat iš­ti­ko ne­lai­mė, tik ge­ro­kai vė­liau, jau suau­gu­sį jau­nuo­lį. Bu­vo 1944-ie­ji me­tai, ar­tė­jo ka­ro pa­bai­ga, bet dar vy­ko mū­šiai, ko­vo­jan­čios pu­sės lai­kė­si iš vi­sų jė­gų. Vo­kie­čiams prie Jo­nai­čių pa­vy­ko nu­muš­ti ru­sų ka­ri­nį lėk­tu­vą. Jis ap­si­py­lęs lieps­no­mis su­kda­ma­sis kri­to že­myn, maž­daug už ki­lo­met­ro nuo ga­nyk­los, kur Jo­nas ėjo gir­dy­ti ir per­kel­ti gy­vu­lių (šei­ma ūki­nin­ka­vo, tė­vai tu­rė­jo 27 hek­ta­rus že­mės). Siau­bin­gą vaiz­dą iš­vy­du­sio jau­no vy­ro psi­chi­ka neiš­lai­kė. Į na­mus at­bė­gęs kai­my­nas per­spė­jo ma­tęs, kaip Jo­nas su­ko­si, su­ko­si ra­tu ir kri­to aukš­tiel­nin­kas.

„Tė­vas nuė­jęs par­si­ve­dė jį na­mo. Mū­sų klo­ji­me ku­rį lai­ką vei­kė ka­ro li­go­ni­nė, dak­ta­rai bro­lį ap­gy­dė, bet pa­skui vėl svei­ka­ta pa­šli­jo, na­muo­se jau ne­ga­lė­jo gy­ven­ti. Ka­ras, po­ka­ris ne vie­ną žmo­gų iš pro­to iš­va­rė. Pra­si­dė­jo ban­di­tiz­mas, vie­ni ėjo į miš­kus, ki­ti juos gai­nio­jo. Kar­tą at­bė­go kai­my­nas Ka­ti­lius, šauk­da­mas, kad vai­kus tan­kais čirš­ki­na, ir tar­si apa­kęs įpuo­lė į šu­li­nį. Van­dens ma­žai bu­vo, ne­nus­ken­do“, – apie krau­pius įvy­kius pa­sa­ko­ja gar­baus am­žiaus Links­mė­nų kai­mo gy­ven­to­ja.

Ant­ras bro­lis Vin­cas po tar­ny­bos ka­riuo­me­nė­je iš­vy­ko į sta­ty­bas Kui­by­še­ve. Grį­žo į na­mus „ba­go­tas“, pil­no­mis ko­ji­nė­mis pi­ni­gų, – kad il­ga­pirš­čiai neap­vog­tų, jo­se sa­vo už­dirb­tą tur­tą pa­slė­pęs. Ap­sis­to­jo pas dė­dę Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne.

So­dy­bų ne­daug li­kę

„Pas tė­vus li­ko­me dvie­se su bro­liu Pra­nu. Aš laks­čiau, ieš­ko­da­ma ka­va­lie­rių, ne­ga­lė­jau nu­styg­ti vie­to­je, juk bu­vau jau vy­res­nio am­žiaus. No­rė­jo ma­ne ves­ti toks be­gis (ne­by­lys – aut. pa­st.), bet ma­ma at­kal­bė­jo: „Kaip su juo su­si­šne­kė­si, kai nie­ko pa­sa­ky­ti ne­ga­lės?“ – me­na O. Pa­liu­kie­nė. – Ta­da pa­si­tai­kė de­šim­čia me­tų vy­res­nis naš­lys Me­čis­lo­vas Pa­liu­kas. Dė­dės drau­gas bu­vo, su­pir­šo abu­du. Iš­te­kė­jau jau 41-erių me­tų.“

Ves­tu­vės or­ga­ni­zuo­tos kuk­lios: nei bal­tos su­kne­lės, nei iš­tai­gin­gų vai­šių su mu­zi­kan­tais, nei pa­mer­gių, pa­bro­lių pul­ko. Su­sė­do į sam­dy­tą au­to­mo­bi­lį ke­tu­rie­se – jau­nie­ji ir liu­di­nin­kais ta­pę Onos pusb­ro­lis su žmo­na – nu­va­žia­vo į Jo­niš­kį, su­si­vin­čia­vo­jo (su­si­tuo­kė – aut. pa­st.) ir grį­žo į vy­ro so­dy­bą Links­mė­nuo­se. Tuo­se pa­čiuo­se na­muo­se prie sta­lo su­sė­dę ra­miai pa­va­ka­rie­nia­vo.

Anuo­met kai­mas ge­ro­kai di­des­nis bu­vęs.

„Ten Ma­tai­čio, Ka­ti­liaus, Kark­liaus gy­ve­ni­mai, – O. Pa­liu­kie­nė mo­ja ran­ka į lan­go pu­sę, kur da­bar tik dir­ba­mi lau­kai. – Ki­to­je pu­sė­je sto­vė­jo Jur­gai­čio na­mas, to­liau ant lau­kų Pet­raus­kai, Pi­li­pui­čiai... Se­nie­ji iš­mi­rė, vai­kai dau­ge­lio sve­tur iš­si­laks­tė. Ka­ti­liaus na­mą grio­vė jau ta­da, kai at­si­kė­liau iš­te­kė­ju­si. Ten to­kie di­džiu­liai gra­žūs ber­žai au­go. Nup­jo­vė juos. Ėjau ša­kų pa­si­rink­ti, van­tų pri­da­riau, nes pir­te­lę tu­rė­jo­me. Uoš­vis gy­rė, kad su­ma­nią mar­te­lę tu­ri.“

Di­džiuo­ja­si fo­tog­ra­fi­ja su Pre­zi­den­te

Vy­ras Me­čis­lo­vas va­ži­nė­jo pie­no­ve­žiu, pa­ti ne­tru­kus pra­dė­jo dirb­ti lau­ki­nin­kys­tė­je, bu­vo ir san­dė­li­nin­ke, nak­ti­ne sar­ge kar­vi­dė­se, ku­rio­se lai­ky­ta apie 400 kar­vių. Tu­rė­jo ir sa­vo kar­vę, kiau­lių. Ne­se­niai dar lai­kė ož­ke­lę, o šiuo me­tu ap­tva­re pul­kas viš­tų bė­gio­ja. Kai kiau­ši­nių dau­giau pa­de­da, juos par­da­vu­si varš­kės, pie­no nu­si­per­ka.

Bu­vu­sių ko­lū­kio kar­vi­džių vie­to­je nie­ko ne­li­kę, tik ke­li­nin­kai at­lik­da­mi re­mon­tą iš gre­ti­mo kai­mo pri­ve­žė že­mių, iš ku­rių kal­nus su­py­lė.

„Pen­si­ją ma­žą gau­nu, nes trū­ko sta­žo. Su vy­ru tik tre­jus me­tus pa­gy­ve­no­me. Žmo­gus ap­si­nuo­di­jo ir stai­ga mi­rė. Po to ap­si­spren­džiau, kad man jo­kių vy­rų dau­giau ne­rei­kia. Pa­sik­vie­čiau kar­tu bro­lį Pra­ną, ku­ris su žmo­na at­si­kraus­tė. Bet da­bar jau ir jų abie­jų ne­bė­ra“, – pa­pras­tai be nuo­skau­dos fak­tus dės­to Links­mė­nų gy­ven­to­ja. Gar­baus am­žiaus mo­te­ris džiau­gia­si, kad kar­tu gy­ve­na pusb­ro­lio vai­kai. Pra­dė­jo na­mą re­mon­tuo­ti, su­si­dė­jo plas­ti­ki­nius lan­gus.

Vie­no­je vie­to­je ji ne­nus­tygs­ta. Dar ne­se­niai iš vy­te­lių py­nė krep­šius. Do­mi­si nau­jie­no­mis, kas pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je de­da­si, sa­ko nie­ka­da ne­pra­lei­džian­ti dak­ta­ro Al­vy­do Uni­kaus­ko lai­dų apie svei­ka­tą, ne­tgi tu­ri su juo kar­tu da­ry­tą nuo­trau­ką. Bet la­biau­siai gar­baus am­žiaus mo­te­ris ver­ti­na ir įsi­rė­mi­nu­si na­muo­se lai­ko fo­tog­ra­fi­ją su ka­den­ci­ją bai­gu­sia Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te. Ši aki­mir­ka – iš 2017 me­tais rugp­jū­tį vy­ku­sio ša­lies va­do­vės vi­zi­to vie­no­je iš ma­žų­jų Lie­tu­vos sos­ti­nių Gas­čiū­nų kai­me.

„Pre­zi­den­tė mėgs­ta mė­ly­ną spal­vą, ir aš ap­si­ren­giau mė­ly­na su­kne­le. Kai tik ra­dau pro­gą, priė­jau ir pa­klau­siau, ar ga­lė­čiau kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti at­min­čiai. Ji mie­lai su­ti­ko ir pa­sa­kė, kad jos ko­man­da nuo­trau­ką at­siųs. Dar pa­si­tei­ra­vo, kaip gy­ve­nu, ko­kia nuo­tai­ka, – iš­skir­ti­nė­mis aki­mir­ko­mis te­be­gy­ve­na Ona Pa­liu­kie­nė ir su šyp­se­na juo­kau­da­ma pri­du­ria: – da­bar rei­kia steng­tis pa­siek­ti Pre­zi­den­tą Gi­ta­ną Nau­sė­dą.“

Ži­no­mas ka­pi­ny­nas ir kop­ly­čia

Su is­to­ri­ku Si­mo­nu Bu­be­liu šnek­te­li­me apie kraš­tą gar­si­nan­čią ar­cheo­lo­gi­nę vie­to­vę: Kur­mai­čių (Links­mė­nų) ka­pi­ny­ną į šiau­rę nuo dar vie­no pa­vel­do ob­jek­to Kurmaičių–Linksmėnų Šv. Ma­to me­di­nės kop­ly­čios.

Kur­mai­čų (Links­mė­nų) ka­pi­ny­ne ne kar­tą at­lik­ti žval­go­mie­ji ar­heo­lo­gi­niai ty­ri­mai, 2002 me­tais ar­cheo­lo­gi­nės eks­pe­di­ci­jos me­tu ap­tik­ta II–III am­žiais da­tuo­ja­mų dir­bi­nių ir nu­sta­ty­ta, kad čia ga­li bū­ti ro­mė­niš­ko lai­ko­tar­pio pil­ka­py­nas. 2005 me­tais Kur­mai­čių (Links­mė­nų) ar­cheo­lo­gi­nia­me komp­lek­se su­ras­tas 21 pa­lai­do­ji­mas, su­rink­ta apie 200 I/II–XII ir XVI–XVII am­žiais da­tuo­tų dir­bi­nių, ap­tik­ta V–VII am­žiais da­tuo­ja­ma ka­pi­ny­no da­lis. Ka­puo­se ras­ta ne­ma­žai pa­puo­ša­lų, gink­lų.

O štai Šv. Ma­to kop­ly­čia, ma­no­ma, sta­ty­ta 1799 me­tais, struk­tū­ra ir ar­chi­tek­tū­ri­nė iš­raiš­ka bū­din­ga lie­tu­vių liau­dies ar­chi­tek­tū­rai. Ji ori­gi­na­li ke­turš­lai­čiu sto­gu lyg di­de­lės pir­kios. Ant krai­go cent­ro už­dė­tas aš­tuo­nia­sie­nis bokš­te­lis su kū­gi­niu sto­ge­liu ir kry­žiu­mi.

Kop­ly­čia yra sta­čia­kam­pio pla­no su tri­sie­ne ap­si­de ir prie jos pri­šlie­ta zak­ris­ti­ja. In­ter­je­re iš­li­kęs sai­kin­go de­ko­ro me­di­nis al­to­rius, ba­liust­ra­da, sa­kyk­la, pa­grin­di­nės įė­ji­mo du­rys su kal­vio dar­bo ap­kaus­tais, kry­žiai.

Kop­ly­čia res­tau­ruo­ta.

(Tę­si­nys – ki­ta­me „Si­dab­rės“ nu­me­ry­je).