Tekėjo Virčiuvis – tekėjo gyvenimai

Per šimt­me­čius ir dvi vals­ty­bes

Vi­ki­pe­di­ja in­for­muo­ja, kad Vir­čiu­vis pra­si­de­da Pak­ruo­jo ra­jo­ne, už pen­kių ki­lo­met­rų į šiau­rės va­ka­rus nuo Paš­vi­ti­nio mies­te­lio. Te­ka į Šiau­rę per Žiem­ga­los ly­gu­mą. Iš vi­so upe­lio il­gis 69 ki­lo­met­rai, iš jų 35 – Lie­tu­vo­je. Lat­vi­jo­je Vir­ca­va va­di­na­mas, pluk­do van­de­nis link Jel­ga­vos, o ke­le­tą ki­lo­met­rų už jos įte­ka į Lie­lu­pę.

Lie­tu­viš­ko­jo­je da­ly­je Vir­čiu­vis be­veik vi­sas me­lio­ra­to­rių iš­ka­si­nė­tas, pa­na­šiau­sias į grio­vį aukš­tais sta­čiais kran­tais. Tie­sa, di­die­ji vin­giai iš­li­kę. Per ke­lis de­šimt­me­čius upe­lio šlai­tai apau­go krū­mais ir me­džiais. Ties Drą­su­tai­čių kai­mu Vir­čiu­vis už­tvenk­tas, įreng­tas 23 hek­ta­rų plo­to tven­ki­nys.

Upe­lis is­to­ri­jo­je ži­no­mas jau se­niai. XII-XIII am­žiu­je jis bu­vo lai­ko­mas Va­ka­rų ir Ry­tų Žiem­ga­lą ski­rian­čia ri­ba. XVI-XIX am­žiu­je upe­lis bu­vo tar­si sie­na tarp Šiau­lių ir Upy­tės (nuo 1843 me­tų – Pa­ne­vė­žio) pa­vie­tų.

Lai­ko­ma, kad upe­lio pa­va­di­ni­mas ga­li bū­ti fi­noug­riš­kos kil­mės. Kaip ana­lo­gas pa­tei­kia­mas es­tų kal­bos pa­vyz­dys: es­tiš­kai "vir­tu" reiš­kia kla­ną ar sru­tų duo­bę.

Pa­va­di­ni­mas – užuo­mi­na, kad upe­lio apy­lin­kės ka­dai­se bu­vę la­bai klam­pios, pel­kė­tos?

Ar tik­ro­ji Vir­čiu­vio var­do kil­mė to­kia, kaip svars­to prie jo gy­ve­nan­tys žmo­nės: nuo "vir vir" – men­kos sro­vės, vir­ve­nan­čio van­dens?

Vir­čiu­vio apy­lin­kės bu­vo gy­ve­na­mos nuo se­no. Ne­ži­nia, ar upe­lio pa­va­di­ni­mas per šimt­me­čius ne­ki­to. Nes dar 1584-ai­siais is­to­ri­jos šal­ti­niuo­se mi­ni­mas Pa­vir­čiu­vės dva­ras. Lo­giš­ka ma­ny­ti, kad tuo lai­ku upe­lis ga­lė­jo bū­ti va­di­na­mas mo­te­riš­kos gi­mi­nės upė­var­džiu – Vir­čiu­ve. Dva­ras neiš­li­ko, o to pa­ties pa­va­di­ni­mo kai­mas te­bė­ra iki šiol, skai­čiuo­jan­tis apie pu­sant­ro šim­to gy­ven­to­jų.

Anot Vi­ki­pe­di­jos, Pa­vir­čiu­vės kai­mai bu­vę du, vie­nas iš jų va­din­tas Pa­vir­čiu­ve II.

Kraš­tie­tis Al­gi­man­tas Strak­šins­kas, gy­ve­nan­tis Klai­pė­do­je, pri­si­me­na, kad se­nais lai­kais Min­dau­gių ir Pa­vir­čiu­vės kai­mų ri­ba bu­vę ka­pi­nai­tės.

Da­bar abie­jų kai­mų ri­ba žy­mi­ma ke­lio ženk­lu.

Vie­tos žmo­nės pri­si­me­na, kad anks­čiau ei­da­vo į kai­mo par­duo­tu­vę Min­dau­giuo­se, o į ta­me pat pa­sta­te vei­ku­sią val­gyk­lą – jau Pa­vir­čiu­vė­je. Ir kad bu­vu­si so­dy­ba, ku­rios pu­sė – vie­na­me, o ki­ta pu­sė – jau kai­my­ni­nia­me so­džiu­je. Tie ne­sklan­du­mai vė­liau bu­vę iš­tai­sy­ti.

Nuo 2000 iki 2005 me­tų Pa­vir­čiu­vė bu­vo Sau­gė­lau­kio se­niū­ni­jos cent­ras.

Sku­te­nų be­veik ne­li­ko

Aš­tuo­nias­de­šimt tre­jų me­tų Al­do­na Kru­ta­ja ki­lu­si iš Sku­te­nų – vie­no iš kai­mų Vir­čiu­vio pa­kran­tė­je. Sen­jo­ra iki šiol neuž­mir­šo, kaip ne­to­lie­se te­kė­ju­sio upe­lio pa­kran­tės pa­va­sa­riais iš­ti­sai gel­to­nuo­da­vo žy­din­čio­mis pu­rie­no­mis. O van­de­niui nu­slū­gus, so­die­čiai pie­vo­se ga­ny­da­vo kar­ves, ark­lius.

Ūki­nin­ko Vla­do Ra­mo­no vy­riau­sio­ji duk­ra su ki­tais kai­mo vai­kais va­sa­ro­mis, Vir­čiu­viui nu­se­kus, jo va­go­je gau­dy­da­vo ly­de­kai­tes. Ar­ba ei­da­vo mau­dy­tis į va­di­na­mą­jį Kas­ti­nį – gi­lią duo­bę, ku­rią žmo­nės bu­vo iš­ka­sę Vir­čiu­vy­je ir jo­je merk­da­vę li­nus. Kas­ti­niu tam tiks­lui nau­do­da­vo­si ne vi­si sku­te­nie­čiai: kai ku­rie tu­rė­jo prie so­dy­bų iš­si­ka­sę sa­vo kūd­ras li­nų mir­ky­mui.

"Sku­te­nai bu­vo ne­di­de­lis kai­me­lis, tik try­li­ka so­dy­bų. Bet kai­my­nai gra­žiai su­ta­rė tar­pu­sa­vy­je, tal­ki­nin­kau­da­vo vie­ni ki­tiems nuim­da­mi der­lių, vež­da­mi į lau­kus mėš­lą", – pri­si­me­na A. Kru­ta­ja.

Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras vai­kiš­ko­je Al­do­nos at­min­ty­je aso­ci­juo­ja­si su ap­link kri­tu­sio­mis bom­bo­mis. Ir su vie­na ne­spro­gu­sia. Prie jos, gi­liai įsmi­gu­sios į že­mę ga­nyk­lo­je, kai­my­nas gy­vu­lius pri­riš­da­vo. O vai­kams sprog­muo bu­vo kaip mag­ne­tas – vis priei­da­mi, krapš­ti­nė­da­vę...

Ka­ro pa­bai­go­je į pau­pį pri­va­žia­vę ru­sų ka­riuo­me­nės sunk­ve­ži­mių, ki­to­kių ma­ši­nų. Pri­ve­žę ir dau­gy­bę sprog­me­nų. Žmo­nės iš to­liau ma­tė (ar­tyn kai­mo gy­ven­to­jų ka­rei­viai ne­lei­do), kaip tas ma­ši­nas re­mon­tuo­da­vo. O pa­skui at­va­žia­vę ru­sų ka­riuo­me­nės sprog­din­to­jai, ir šaud­me­nis sprog­di­nę...

Po­ka­riu Sku­te­nuo­se, kaip ir vi­suo­se kai­muo­se, žmo­nės bu­vo su­va­ry­ti į ko­lū­kį, že­mė ir dau­gu­ma gy­vu­lių atim­ti. Al­do­nos tė­ve­lis V. Ra­mo­nas dir­bo ko­lū­kio bri­ga­di­nin­ku.

"Ir kas keis­čiau­sia, mū­sų šei­mą iš­trė­mė! Nors tuo lai­ku jau nie­ko ne­be­tu­rė­jo­me – vi­si tė­ve­lio 28 hek­ta­rai bu­vo val­džios atim­ti, dir­bo­me ko­lū­ky­je... Už ką trė­mė – tik­riau­siai tik to me­to par­ti­niai vei­kė­jai te­ži­no. Si­bi­re kar­tą pri­spy­riau ru­są ka­ri­nin­ką: pa­ro­dyk do­ku­men­tus, už ką mus iš­ve­žė? Jis gy­nė­si do­ku­men­tų ne­be­tu­rin­tis, bet dar esąs iš­li­kęs trem­ti­nių są­ra­šas... O ta­me są­ra­še mes, Ra­mo­nai, bu­vo­me įra­šy­ti kaip buo­žės, "ras­ku­la­če­ni­je" (iš­buo­žin­ti – ru­siš­kai), tu­rė­ję sam­di­nių!"

Grį­žu­si iš trem­ties, iš­te­kė­ju­si Al­do­na su vy­ru uk­rai­nie­čiu no­rė­jo pa­si­sta­ty­ti na­mą gim­tuo­siuo­se Sku­te­nuo­se. Bet tuo­me­ti­nio ko­lū­kio pir­mi­nin­kas ne­lei­do ka­te­go­riš­kai: čia gy­ven­vie­tės ne­bus!

Ir jau­na sta­ty­bi­nin­kų šei­ma įsi­kū­rė Min­dau­giuo­se – ki­ta­me kai­me ša­lia Vir­čiu­vio.

"Sku­te­nuo­se da­bar be­li­kęs se­nas tė­ve­lio tvar­tas. Ir dar vie­na iki šiol gy­ve­na­ma so­dy­ba. Vi­sus ki­tus pa­sta­tus, me­džius me­lio­ra­to­riai į duo­bes su­ver­tė..."

Se­ne­lių na­mas – kaip pa­mink­las praei­čiai

Pa­vir­čiu­vės ūki­nin­kas Ka­zi­mie­ras Vi­la­niš­kis tė­viš­kės vien­kie­mį ir ūkį gai­vin­ti pra­dė­jo, jau Lie­tu­vai at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę. Erd­vios sa­vo so­dy­bos pa­kraš­ty­je jis te­be­sau­go prieš 124 me­tus sta­ty­tą me­di­nę se­ne­lio tro­bą. Už­den­gė sto­gą, ap­tvar­kė se­no­vi­nį pa­sta­tą – praei­ties ir sa­vos gi­mi­nės pa­vel­dą.

Pir­mų­jų sa­vo me­tų, gy­ve­ni­mo šio­je tro­bo­je Ka­zi­mie­ras ne­pri­si­me­na – su­lau­kęs vos vie­ne­rių, kar­tu su vi­sa šei­ma bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą.

Pa­vir­čiu­vie­tis kar­čiai juo­kau­ja, kad jau to­kio am­žiaus bu­vęs so­vie­tų pri­pa­žin­tas kaip la­bai pa­vo­jin­gas ban­di­tas. Nes tė­vai Al­fon­sas ir Eu­ge­ni­ja Vi­la­niš­kiai iš ap­lin­ki­nių so­die­čių iš­si­sky­rė ne tik stam­biu 80 hek­ta­rų skly­pu, de­vy­niais ge­rais ūki­niais pa­sta­tais, bet ir la­bai mo­der­niu tiems lai­kams ūki­nin­ka­vi­mu. Taip pat Vi­la­niš­kiai bu­vo ži­no­mi ap­si­švie­tu­sia, vi­suo­me­niš­ka gi­mi­ne, ku­rio­je ir anuo­met, ir iki šių lai­kų yra ne vie­nas in­te­li­gen­tas, ku­ni­gas.

Trė­mė­jai Vi­la­niš­kių šei­mą nu­ve­žė iki Si­bi­ro kal­nų – Kor­bu­to gy­ven­vie­tės. Ka­zi­mie­ras sau­go se­ną ne­spal­vo­tą nuo­trau­ką, prieš dau­ge­lį de­šimt­me­čių fo­tog­ra­fuo­tą nuo vie­no kai­my­ni­nio kal­no: tarp vir­šū­nių įsi­kū­ru­si ma­žų na­mu­kų gy­ven­vie­tė, per jos vi­du­rį vin­giuo­ja upe­lis Ba­zai­ka.

Kor­bu­te vie­ni ša­lia ki­tų ša­lia gy­ve­no ir lie­tu­viai trem­ti­niai, ir ru­sai, jų vai­kai žais­da­vo kar­tu. Prie­šiš­ku­mo ne­bu­vę. K. Vi­la­niš­kiui at­min­tin įsi­rė­žu­si is­to­ri­ja, kaip kar­tą mo­čiu­tė su bro­liu Kęs­tu­čiu išė­jo į tai­gą uo­gau­ti ir pa­kly­do. Ne­su­lau­kę jų grįž­tan­čių, iš­si­gan­dę na­miš­kiai pra­šė kai­my­nų pa­dė­ti ieš­ko­ti.

"Lie­tu­viai į tai­gą ei­ti su­te­mus neišd­rį­so – pa­tys bi­jo­jo pa­klys­ti. O kai­my­nai ru­sai tuoj pri­si­dė­jo: pa­siė­mę kas kuo tu­ri skam­bin­ti, barš­kin­ti, kar­tu su mu­mis pa­kly­dė­lių ieš­ko­jo, ūka­vo... Vis­kas bai­gė­si ge­rai – ba­ba su bro­liu bu­vo at­kly­dę pas tai­go­je dir­bu­sius geo­lo­gus."

Įsi­mi­nęs Ka­zi­mie­rui ir Kor­bu­to apy­lin­kių gro­žis, ypač pa­va­sa­riai, kai vi­si kal­nai tie­siog pra­žys­da­vę. O jo ma­ma sa­ky­da­vo: an­ge­las ne­šęs žmo­nėms daug vi­so­kių gė­ry­bių, bet skris­da­mas virš Ru­si­jos, nu­ša­lęs ran­kas ir vis­ką iš­me­tęs to­je ša­ly­je... Da­bar anū­kai K. Vi­la­niš­kį kar­tais ra­gi­na kar­tu nu­va­žiuo­ti ap­lan­ky­ti Kor­bu­to – jau­ni­mui smal­su gy­va gi­mi­nės is­to­ri­ja. Bet Ru­si­jos val­džia į trem­čių vie­tas neį­si­lei­džia lan­ky­to­jų...

Iš trem­ties grį­žu­siems Vi­la­niš­kiams sa­va­me kai­me vie­tos ne­beat­si­ra­do. Jų vien­kie­mio so­dy­bo­je, tuo me­tu va­din­to­je "chu­tor", bu­vo įkur­tas... Le­ning­ra­do prie­mies­ti­nis ūkis. Dar­bi­nin­kus į jį at­vež­da­vę iš to mies­to, o pro­duk­ci­ją ir­gi į Le­ning­ra­dą iš­ga­ben­da­vę.

Se­nų­jų Vi­la­niš­kių tro­ba bu­vo pa­vers­ta dar­bi­nin­kų bend­ra­bu­čiu. Lai­ki­nie­ji gy­ven­to­jai pa­sta­to ne­sau­go­jo, net ant­ro­jo aukš­to grin­dis iš­plė­šę su­kū­re­no. At­vež­tie­ji dirb­ti le­ning­ra­die­čiai bu­vo įkur­di­na­mi ir dar dvie­juo­se pa­sta­tuo­se, į vien­kie­mį ati­temp­tuo­se iš ki­tų ūki­nin­kų so­dy­bų.

Prieš pat trem­tį Vi­la­niš­kiai sta­tė­si na­mą Jo­niš­ky­je. Kad so­vie­tai jo nea­tim­tų, so­dy­bą už­ra­šė Eu­ge­ni­jos se­se­riai. Čia ir grį­žo, pa­leis­ti iš Si­bi­ro. Bet gi­mi­nai­tei mi­rus, jos vy­ras ve­dė vėl, ir bu­vu­siems trem­ti­niams vie­tos ne­be­li­ko. Ka­zi­mie­ras pri­si­me­na, kad šei­ma Jo­niš­ky­je bent še­še­tą kar­tų kei­tė būs­tą, kol įsi­kū­rė jau sa­va­me.

"Pas­ku­ti­nie­ji ūkio gy­ven­to­jai ru­sai ir li­ko čia vi­sam lai­kui. Ir da­bar Jo­niš­ky­je ne su vie­nu su­si­tin­ku, pa­si­šne­kam kaip se­ni pa­žįs­ta­mi. Ir anais lai­kais ne­si­pyk­da­vo­me. Jo­niš­ky­je sto­vė­ju­sį Le­ni­no pa­mink­lą su iš­ties­ta ran­ka pa­šai­piai ko­men­tuo­da­vom: "von tam se­meč­ka­mi tor­gu­jut" (štai ten sau­lėg­rą­žo­mis pre­kiau­ja – ru­siš­kai). Nes ran­ka ro­dė į mies­to tur­gų."