TŪBINIAI (II)

Ali­nos JO­NAI­TIE­NĖS nuotr.
Ra­šy­to­jos Laz­dy­nų Pe­lė­dos li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos kon­kur­so ant­ros vie­tos lai­mė­to­jos no­ve­lė, skir­ta Tū­bi­nių kai­mui. Spaus­di­na­me jos tę­si­nį. Pa­bai­ga.
Ali­nos JO­NAI­TIE­NĖS nuotr.

Tik ir vėl šmėkš­te­li gal­vo­je, jog ir to do­bi­lų lau­ko se­niai ne­bė­ra. Da­bar ten grei­čiau­siai auk­su švy­ti rap­sų žie­dai ar­ba ža­lio­mis var­po­mis pui­kuo­ja­si iš­di­dūs žiem­ken­čiai. Tik di­de­lis ir pla­tus lau­kas. Be ženk­lo, be men­kiau­sio įro­dy­mo, kad čia jų so­dy­bos bū­ta. Nep­ra­din­go tik aukš­tu­mė­lė, ant ku­rios vie­nas ša­lia ki­to ri­kia­vo­si so­dy­bos tro­be­siai. Kal­ne­lis, nuo ku­rio žie­mą ne kar­tą sma­giai lėk­ta ro­gu­tė­mis že­myn ma­ši­nų iš­va­ži­nė­tu nu­le­din­tu ke­liu­ku. Ir šir­dy­je kaž­kas vėl ty­liai dilg­te­li pri­si­mi­nus, kaip per­nai anks­ty­vą pa­va­sa­rį, nu­spren­du­si ap­si­lan­ky­ti tė­viš­kė­je, ji duo­bė­tu žvyr­ke­liu pri­va­žia­vo bu­vu­sią so­dyb­vie­tę. Prieš akis at­si­vė­rė tik mė­ly­nas švy­tin­tis dan­gus, to­ly­je bo­luo­jan­tis tam­sus miš­kas ir lau­ko ža­lu­ma. Ir kai ei­da­ma jau po žie­mos veš­liai su­ža­la­vu­siu žiem­ken­čių lau­ku pa­kė­lė nuo dir­vos ne­di­de­lę bal­tą šu­ke­lę – ar­ba­ti­nio du­že­ną, šir­dy­je vėl su­spur­do. Vis dėl­to ženk­lų yra, kad ir sun­kiai pa­ste­bi­mų, kad sve­ti­mam ir ne­ma­to­mų. Ir jos vai­kys­tę sau­gan­tys pri­si­mi­ni­mai, jos die­no­raš­čiai, ir­gi kaž­kur čia, po že­me. Pa­si­li­kę kar­tu su jos vai­kys­tės sva­jo­nė­mis. Vi­sam lai­kui kar­tu. Ir Gert­rū­da vėl nu­klys­ta į pri­si­mi­ni­mus, švie­sius ir jau­kius.

Ry­to prie­te­moj ver­kia gam­ta. Pil­ki lie­taus la­še­liai ty­liai slen­ka se­nu­tė­lio lan­go stik­lu že­myn, tar­si aša­ros nu­plau­da­mi vi­są gė­lą ir skau­du­lius, su­si­kau­pu­sius ma­žo­je šir­du­tė­je. Ra­my­bė, at­mieš­ta švie­siu liū­de­siu, pa­leng­va ap­gau­bia vi­sų ma­žo na­me­lio gy­ven­to­jų šir­dis. Ir vos po ke­lių aki­mir­kų ap­si­blau­su­sio­je pa­dan­gė­je pra­si­ve­ria švie­sos ruo­že­lis, o ne­tru­kus ten jau ka­ra­liau­ja sau­lė, tar­si sa­vo guo­ly­je be­si­rai­van­ti jau­na­mar­tė, švy­tin­ti jau­nys­te ir gro­žiu. Ir kas gi ga­lė­tų tin­gi­niau­ti to­kį ry­tą ir ne­si­džiaug­ti dar vie­na li­ki­mo do­va­no­ta die­na? Ir ma­ža mer­gai­tė, nie­kie­no ne­ža­di­na­ma, sku­biai ropš­čia­si iš lo­vos, spi­ria­si į ne­tvar­kin­gai nu­si­mes­tus ba­tu­kus ir bė­ga prie lan­go. Ne­be­ly­ja. Ke­lias į pa­sau­lį jau at­vi­ras. Kie­mas švy­tė­te švy­ti gai­via ža­lu­ma, se­nam gluos­ny iš­di­džiai pa­pū­tęs sa­vo mė­ly­nai bliz­gan­čias juo­das plunks­nas jau džiaugs­min­gai švil­pau­ja var­nė­nas, o ma­ža­me dar­že­ly, kuk­liai pri­glu­du­sia­me prie ne­di­de­lio me­di­nio na­mu­ko, sa­vo di­džiu­les rau­do­nas gar­ba­no­tas gal­vas ke­lia bi­jū­nai, tar­si sa­ky­da­mi: vis­kas yra nie­kis prieš mū­sų gro­žį, o pa­sau­lis be gro­žio ap­skri­tai ne­tu­ri pra­smės. Ei, jūs, slie­kai, kir­mi­nai, šliau­žio­kit sau kiek no­rit. Jūs mums nie­ko ne­pa­da­ry­sit. Jū­sų lem­tis tik šliau­žio­ti, mū­sų – ste­bin­ti ir pri­vers­ti gro­žė­tis. Tai mes su­tei­kia­me pra­smę gy­ve­ni­mui, tai mes kvie­čia­me my­lė­ti pa­sau­lį ir juo džiaug­tis. Net ir tuos, ku­rie to gro­žio pa­pras­tai ne­ma­to. Net ir kur­mius. Jie pa­jun­ta šir­di­mi. Pa­jun­ta iš tų, ku­rių šir­dys ima vir­pė­ti to gro­žio pa­jau­ta.

Ach, ma­žo­ji mer­gai­te, kiek daug at­ra­di­mų ir skau­džių pra­ra­di­mų dar lau­kia ta­vęs. Kai tu, pa­pras­tais rū­be­liais ap­si­ren­gu­si ba­so­mis ko­jo­mis taš­ky­sies po dumb­li­no van­dens skli­di­nas ba­las, į ta­ve iš tos ža­lios pie­vos bud­riai spok­sos ste­buk­lin­gas juo­dais puoš­niai rū­bais vil­kin­tis paukš­tis su aukš­tu juo­du kuo­du ir bal­ta pa­pil­ve. Bet vos tik tu pa­ban­dy­si pri­siar­tin­ti prie jo, jis kar­tu su ki­tais ba­lų paukš­čiais be­mat iš­ties spar­nus į dan­gų ir dau­giau jau nie­kad, kad ir kaip tu jo be­lauk­tum ir be­si­žval­gy­tum, nie­kad ne­be­pa­si­ro­dys šio­je drėg­no­je aša­rė­lių ir skur­džių pel­kės viks­vų pri­žė­lu­sio­je pie­vu­tė­je. Ir tu nie­kaip ne­ga­lė­si pa­ti­kė­ti, kai ta­ve guos ir ra­mins suau­gu­sie­ji, kad tai bu­vo pa­pras­čiau­sia pem­pė. Ne, ten jo­kiu bū­du ne­ga­lė­jo bū­ti ta pem­pė, įky­riai gy­vau­jan­ti virš gal­vos, kai tu vaikš­čio­da­vai pel­kė­ta pie­va, o ji vi­saip ban­dy­da­vo nu­vi­lio­ti ta­ve nuo sa­vo ma­žy­lių. Tai bu­vo pa­slap­tin­gas ne­ma­ty­tas paukš­tis, iš­di­džiai vaikš­tan­tis drau­gė­je su ki­tais paukš­čiais. Gal ir pem­pė­mis, bu­vo pa­na­šios. Bet su kuo­du ir toks ste­buk­lin­gas te­bu­vo tik vie­nas. Ir tas juo­das paukš­tis vi­sam lai­kui vir­to tik ste­buk­lin­gu vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mu.

Ach, tos ste­buk­lin­gos vai­kys­tės pie­vos, pra­kvi­pu­sios že­muo­gėm ir lau­ki­nių gė­lių žie­dais. Mir­gan­čios bal­tom ir gel­to­nom ra­mu­nėm, kva­piais bi­ti­nė­liais, čiob­re­liais ar ža­liais gys­lo­čiais. Ste­buk­lin­ga vai­kys­tės pie­va... Kas­kart ku­pi­na pa­čių nuo­sta­biau­sių at­ra­di­mų. Ma­žy­lei bren­dant šiurkš­čia pa­ke­lės žo­le, vi­sai ne­ju­čia, tar­si fė­jai mos­te­lė­jus ža­lia laz­de­le, prieš akis at­si­ve­ria di­džiu­lė­mis iš­si­rpu­sio­mis že­muo­gė­mis rau­do­nuo­jan­tis že­muo­gy­nas. Ant pa­pras­čiau­sio grio­vio kraš­to, lau­ki­nių smil­gų iš vi­sų pu­sių ty­liai sau­go­mas. Rau­do­nuo­ja nuo sul­tin­gų uo­gų ne tik ma­žos lū­pe­lės, bet ir ran­kos, ir su­kne­lė, ir dai­li bal­ta pri­juos­tė­lė, pa­čios se­ne­lės do­va­no­ta. Bet ar­gi kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad tos uo­gos taip vis­ką ims ir nu­da­žys? Ir ar­gi su sa­vi­mi vi­sa­da ga­li ne­šio­tis krai­te­lę uo­goms rink­ti? O jau ki­tais me­tais ji su­grįš čia ži­no­da­ma, ko­kiais tur­tais jos gim­ti­nės že­mė ją ap­do­va­no­ti ruo­šia­si, va­sa­ros me­tui jau įsi­bė­gė­jus. Ir dar dau­giau to­kių ste­buk­lin­gų vie­tų sa­vo at­min­ty­je iš­sau­gos. Ne­rei­kės nė že­mė­la­pio. Tiks­liai ži­nos, kur ko­kie gry­bai au­ga, kur ge­riau­si rie­šu­tai, kur gra­žiau­sios pu­rie­nos. Vis­kas gi­liai su­guls at­min­ty­je. Net ir skaus­min­gos pa­tir­tys.

Bet taip jau su­tver­tas tas pa­sau­lis, kad vis­ką, ką la­biau­siai my­li­me, grei­čiau­siai ir pra­ran­da­me. Skau­džiai ir ne­grįž­ta­mai. Ir kaip be­ban­dy­tum tai pa­keis­ti kuo ki­tu, ban­dy­tum pa­mirš­ti, ne­pa­vyks­ta, ir ga­na. Nes vis­kas gy­ve­ni­me bū­na tik vie­ną­kart. Ir Gert­rū­da tai su­pra­to ne iš­kart. Daug kar­tų te­ko pra­ras­ti, kol ga­liau­siai su­vo­kė – rei­kia iš­mok­ti at­si­svei­kin­ti. At­sis­vei­kin­ti su taip my­lė­ta ka­ty­te, sa­vo iš­ti­ki­miau­sia drau­ge, net nak­čiai sle­pia­ma po ant­klo­de, kad ma­ma jos iš tro­bos neiš­va­ry­tų. To­kia švel­nia ir my­lin­čia net ta­da, kai Gert­rū­da ne­su­ras­da­vo net men­kos va­lan­dė­lės nors kar­te­lį per jos švel­nų kai­liu­ką ran­ka brūkš­tel­ti. Ir kai vie­ną karš­tą va­sa­ros die­ną ne­ti­kė­tai pa­ma­tė ją, gu­lin­čią keis­tai su­si­rie­tu­sią ant grio­vio kraš­to jau vi­sam lai­kui už­merk­to­mis aki­mis, pri­siar­tin­ti pa­bi­jo­jo, tik dar il­gai ir ne­kant­riai lau­kė su­grįž­tant ir švel­niai pri­glun­dant prie ko­jų. Ir vi­sai ne­krei­pė dė­me­sio į tė­vų kal­bas, kad gal tai me­džio­to­jai, ne­su­ra­dę lau­ki­nių žvė­rių, taip kvai­lai sa­vo akies taik­lu­mą iš­ban­dė. Gal... Bet ji lau­kė ir lau­kė, vis ne­kant­riai dai­ry­da­ma­si, be­ne pa­ma­tys ta­ke­liu par­bė­gan­čią. Ir vis prieš akis šmėkš­čio­jo liūd­nas su­si­rie­tu­sio kū­ne­lio vaiz­das. Il­gė­jo­si ir sa­vo mels­vo­sios triu­šės, se­nos ir nie­kam ne­be­nau­din­gos. Nei mė­sai, nei kai­liui. Bet to­kios bran­gios ir vie­nin­te­lės. Ir da­bar te­be­ma­to pra­vi­ras bū­dos du­re­les, ir vi­sai neį­ti­ki­na­mai šiai die­nai skam­ba tė­vų pa­sa­ko­ji­mas, kad ne­va nak­tį šuo nu­si­trau­kė ir bus tą triu­šę kur to­li nu­bai­dęs. Ta­da ji kant­riai ap­vaikš­čio­jo vi­są so­de­lį, ieš­ko­da­ma pa­si­slė­pu­sios bėg­lės, ap­žiū­rė­jo pa­krū­mes, net nuė­jo iki ne­to­lie­se pa­slap­tin­gai šna­ran­čio miš­ke­lio. Tik triu­šės nie­kur ne­bu­vo. Ne­bu­vo nei kai­lio, nei plau­kų, nie­ko ne­bu­vo. Bet ji švel­nio­sios sa­vo drau­gės at­kak­liai ieš­ko­jo ne tik tą ru­de­nį, bet ir žie­mą, šal­čiui su­kaus­čius že­mę ir snie­gui vis­ką pa­den­gus bal­tai, pa­slap­čia vis ti­kė­da­ma­si ta­me bal­ta­me snie­go pa­sau­ly­je pa­ga­liau su­ras­ti nors men­kiau­sius pėd­sa­kus. Bet taip nie­ko ir ne­su­ra­do...

Ir snin­gant bal­tais to­po­lių pū­kais, siu­vi­nė­da­ma sa­vo pa­veiks­lą bal­to­je dro­be­lė­je, pri­si­mi­ni­muo­se Gert­rū­da vis te­be­vaikš­to žy­din­čia vai­kys­tės pie­va, mė­gau­ja­si jos kva­pais, klau­so­si ne­ty­lan­čio žio­gų čir­pi­mo. O kai pa­ke­lia akis, pa­ma­to ša­lia ir švel­niai be­si­šyp­san­čią se­ne­lę, ir rū­pes­čiu per­smelk­tą mo­ti­nos vei­dą. Nie­ko ne­gal­vo­da­ma, tar­si ma­ža mer­gai­tė vėl pri­glun­da prie šiurkš­taus mo­čiu­tės rū­bo, jau­kiai įsi­kniau­bia į jos pla­čią pri­juos­tę. Kiek ap­ri­mu­si ir įga­vu­si jė­gų, stai­ga at­šly­ja ir pa­duo­da ran­ką ma­mai. Ir da­bar jai ro­do­si, kad jos ma­mos del­nas vi­sai ne­šiurkš­tus, kad tai pa­ts švel­niau­sias del­nas pa­sau­ly­je, ži­no­ma, ne­skai­tant se­ne­lės. Ir ei­na jos vi­sos kar­tu su­si­glau­du­sios per žy­din­čią do­bi­lie­ną. Nuo sals­vo rau­do­nio raibs­ta aky­se. Bet ne­ri­mas ir ne­tik­ru­mas se­niai pa­si­trau­kė. Jos vėl drau­ge sa­vo­je am­ži­ny­bės pie­vo­je. Ir to­kios stip­rios, ko­kia stip­ri ga­li bū­ti tik gy­vy­bės ga­lia.

Ver­kia griež­lė va­sa­ros kva­pais per­si­smel­ku­sioj pie­voj, ap­rau­da ir pra­ra­di­mus, ir at­ra­di­mus, ap­rau­da vis­ką, ką mes ši­tam gy­ve­ni­me ga­vom ir kuo ne­pa­si­da­li­nom. Ap­rau­da pa­mirš­tą gro­žį, ma­mos ran­kų švel­nų pri­si­lie­ti­mą, ap­rau­da tai, kas išė­jo ne­grįž­ta­mai ir jau nie­ka­da šiam gy­ve­ni­me ne­be­pa­si­kar­tos. Ne­bent keis­tai su­šmė­žuos sap­nuo­se, pa­mirš­tuo­se ar­ti­mų­jų laiš­kuo­se, ne­gai­les­tin­gai ry­ja­muo­se lieps­nos, ar at­min­ty­je iš­sau­go­tuo­se vaiz­duo­se, ne­ti­kė­tai iš­ny­ran­čiuo­se prie ko­kio men­ko daik­te­lio iš praei­ties pri­si­lie­tus. Vis­kas gi­liai gi­liai glū­di mū­sų at­min­ties lo­by­nuo­se, iš kur tar­si koks ste­buk­li­nių pa­sa­kų dži­nas stai­ga iš­ny­ra, ne­ti­kė­tai su­ju­di­nus at­min­ties kny­gų pus­la­pius. Šiurkš­čius, ne­gud­riai su­ra­šy­tus, bet to­kius mums bran­gius, sau­gan­čius kiek­vie­no iš mū­sų sa­vas­tį.