Po trankių dešimtmečių Rukuižiai mėgaujasi ramybe

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio Vl. Grei­čiaus al­bu­mo
Tik Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je pro Ru­kui­žius te­kan­tis upe­lis tu­ri Švė­te­lės var­dą, o jau Lat­vi­jo­je va­di­na­mas Ru­ku­ze. Ma­tyt nuo to upe­lio lat­viš­ko var­do ir mū­sų kai­mo pa­va­di­ni­mas, – svars­to Ru­kui­žiuo­se gi­męs ir užau­gęs, į žmo­nes išė­jęs gy­dy­to­jas, aist­rin­gas ke­liau­to­jas Vla­dis­lo­vas Grei­čius, ne­se­niai vie­šė­jęs Ba­lio sa­lo­je
Dar sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Ru­kui­žiai bu­vo pa­smerk­ti: tuo­me­ti­nės val­džios su­pla­nuo­ta kai­mą su­ly­gin­ti su že­me, žmo­nes iš­kel­din­ti į ap­lin­ki­nius kai­mus, o Ru­kui­žius pa­vers­ti dir­ba­mais lau­kais. Tam pa­si­prie­ši­nęs Vla­dis­lo­vas Grei­čius vy­res­nis, gy­dy­to­jo tė­tis. „Bu­vo tur­būt ko­kie 1969-ie­ji, kai me­lio­ra­to­riai mū­sų kai­me kei­tė Švė­te­lės va­gą. Ru­kui­žių kai­mo gy­ven­to­jams bu­vo už­draus­ta sta­ty­ti nau­jus na­mus, se­nus re­mon­tuo­ti. Bū­da­vo skau­du, kad kai­mas net sa­vo ri­bo­ženk­lio su kai­mo pa­va­di­ni­mu ne­be­tu­rė­jo. Tė­tis ra­šė raš­tus val­džios ins­tan­ci­joms, kai­mą iš­sau­go­jo. Dar dau­giau – iš­ko­vo­jo, kad pro kai­mą va­žiuo­tų marš­ru­ti­nis au­to­bu­sas iš Jo­niš­kio per Dau­no­ra­vą, Ban­do­rius, Ru­kui­žius į Ža­ga­rę. Bu­vau ko­kio­je penk­to­je kla­sė­je, kai už­si­mo­ta Ru­kui­žių aš­tuon­me­tę reor­ga­ni­zuo­ti į pra­di­nę. Čia vėl įsi­ki­šo tė­tis. Neį­si­vaiz­duo­ju, ko­kiais bū­dais, jam pa­vy­ko su­rink­ti duo­me­nis apie ki­tas mo­kyk­las, bet mo­kyk­lą tuo­met iš­gel­bė­jo fak­tas, kad Ru­kui­žiuo­se mo­ki­nių dau­giau nei tuo me­tu vei­ku­sio­je Juo­dei­kių aš­tuon­me­tė­je“, – pri­si­me­na V. Grei­čius.
„Sidabrės“ nuotr.
Ak­muo su smai­lia­dug­niu du­be­niu bu­vu­sio­je Da­nu­tės ir Jo­no Šal­kaus­kių, da­bar – Ire­nos ir Vy­tau­to Gri­gu­čių, so­dy­bo­je
Nuot­rau­kos iš Ire­nos ir Vy­tau­to Gri­gu­čių šei­mos al­bu­mo
Ru­kui­žių mo­ki­niai su mo­ky­to­ja Ge­no­vai­te La­šie­ne 6-to de­šimt­me­čio pa­bai­go­je
„Sidabrės“ nuotr.
Se­no­ji Ru­kui­žių mo­kyk­la jau se­niai pa­mir­šu­si vai­kų juo­ką ir var­pe­lio skam­be­sį

Ma­ri­jam­po­lės pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re te­ra­peu­tu dir­ban­čiam Vla­dis­lo­vui Grei­čiui Ru­kui­žiai – gim­tie­ji. Vai­kys­tės kai­mą gy­dy­to­jas me­na pil­ną gy­vy­bės, kai va­sa­ro­mis į vaiz­din­gas kai­mo apy­lin­kes pas vie­tos gy­ven­to­jus pa­si­sve­čiuo­ti su­va­žiuo­da­vo gi­mi­nai­čiai iš did­mies­čių – Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos. Gy­ve­ni­mas vi­rė, kai­mo ke­liu zu­jo trak­to­riai, sunk­ve­ži­miai, leng­vo­sios. Tik da­bar kai­mas iš­tuš­tė­jęs, re­tai ka­da su­lau­kian­tis pra­ša­lai­čio. Ir jo gim­to­ji so­dy­ba, dar 1930 me­tais sta­ty­ta se­ne­lio, ka­dai­se tur­tin­giau­sio kai­me žmo­gaus, ap­so­din­ta ąžuo­lais, bu­vo gra­žiau­sia. Šian­dien ir ji su­se­nu­si, tro­ba tuš­tut tuš­tu­tė­lė. Pro lan­gus – gy­vas pei­za­žas, kiek­vie­nais me­tų lai­kais miš­kas, se­ne­lio so­din­tas, da­žė­si, o ir te­be­si­da­žo vis nau­jo­mis spal­vo­mis, tik pro ne­gy­vus tro­bos lan­gus ne­bė­ra kam į jį žiū­rė­ti.

Kai­mas tu­rė­jo sa­vo Mo­ky­to­ją ir dak­ta­rą

Vla­dis­lo­vas Grei­čius – bu­vęs ryš­kiau­sias kai­mo švie­su­lys, mo­ky­to­jas. Ne vie­nas bu­vęs jo mo­ki­nys dė­kin­gaa už ma­te­ma­ti­kos pa­mo­kas. Ma­te­ma­ti­kos Vl. Grei­čius at­si­da­vu­siai mo­kė ir sa­vo sū­nų.

Bū­tent jis vai­ką už­krė­tė žin­gei­du­mu, anks­ti iš­mo­kė skai­ty­ti ir ra­šy­ti, tad bū­da­mas sep­ty­ne­rių mo­ky­to­jo sū­nus iš­kart bu­vo priim­tas į ant­rą kla­sę. Vla­dis­lo­vui se­kė­si – na­mo ne­šė pen­ke­tus pra­ktiš­kai iš vi­sų da­ly­kų, o vi­du­ri­nę Ža­ga­rė­je bai­gė tik su dviem ket­ver­tais (pen­kia­ba­lė­je ver­ti­ni­mo sis­te­mo­je) iš ka­ri­nio pra­di­nio pa­ren­gi­mo ir fi­zi­nio la­vi­ni­mo.

Net va­sa­ros ato­sto­gų me­tu tė­vas nu­va­žiuos į Ža­ga­rę ir grįž­ta su nau­jais, atei­nan­čių moks­lo me­tų va­do­vė­liais. Spaus­tu­vės da­žais kve­pian­čios kny­gos vi­lio­jo au­gan­tį vai­ką, tad mie­lai prie jų sės­da­vo ir kar­tu su tė­čiu gliau­dy­da­vo ki­tų me­tų ma­te­ma­ti­kos už­duo­tis, per ke­lias vie­no va­ka­ro va­lan­das ap­žvelg­da­vo vi­są kur­są, tad ne­nuos­ta­bu, kad per ma­te­ma­ti­kos pa­mo­kas Vla­dis­lo­vas tie­siog nuo­bo­džiau­da­vo, o na­mų dar­bus pa­da­ry­da­vo per li­ku­sias ke­lias pa­mo­kos mi­nu­tes. Tas tiks­lių­jų moks­lų ge­nas per­si­da­vė ir Vla­dis­lo­vo sū­nui, aukš­to­sios ma­te­ma­ti­kos dok­to­ran­tui. O Vla­dis­lo­vo duk­ra ko ge­ro pa­vel­dė­jo sa­vo se­ne­lio iš Ru­kui­žių ak­ty­vų gy­ve­ni­mo bū­dą – ji pra­ktiš­kai ne­si­nau­do­ja vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu ir į dar­bą Vil­niu­je sku­ba... dvi­ra­čiu. Abu Vla­dis­lo­vo vai­kai dar ir ak­ty­vūs triat­lo­ni­nin­kai.

Ta­čiau kai­me Mo­ky­to­jas bu­vo ver­ti­na­mas kaip dak­ta­ras. Pa­sak Vi­dos Lips­ky­tės, lan­ky­da­vęs ser­gan­čius kai­my­nus, ne­šda­vęs vais­tų ir už juos pi­ni­gų neim­da­vęs. O ir vė­liau ne­rei­kė­da­vo tos sko­los ati­duo­ti. Kai­mo švie­suo­lis tu­rė­jęs pra­ktiš­kai vi­sas me­di­ci­nos kny­gas, tad leng­vai diag­no­zuo­da­vo, kas at­si­ti­kę ir da­lin­da­vo pa­ta­ri­mus, kaip gy­dy­tis.

– Va­ka­rais, jau su­te­mus, jei im­da­vo kai­mo šu­nys lo­ti, tai ži­no­da­vo­me, kad Mo­ky­to­jas Grei­čius išė­jęs pa­si­vaikš­čio­ti – per kai­mą iki pat miš­ko ir at­gal. Svei­kuo­lis bu­vęs, – sa­ko mo­te­ris.

Ire­na Gri­gu­tie­nė me­na tė­vų pa­sa­ko­ji­mą: Grei­čiams nu­va­žia­vus į Ry­gą, Grei­čiu­vie­nė ei­na mil­tų pirk­ti, o jos vy­ras – į kny­gy­ną me­di­ci­nos kny­gų.

– Ma­no ma­ma bu­vo laiš­ki­nin­kė, na­muo­se bū­da­vo laik­raš­čių, žur­na­lų, o Mo­ky­to­jas mėg­da­vo skai­ty­ti, tai pas mus per die­ną ap­si­lan­ky­da­vo po ke­lis kar­tus, il­gai va­ka­ro­da­vo. Jis ne tik mums, vi­sus kai­me gy­ve­nu­sius mo­kė, kaip svei­kai gy­ven­ti. Iki šiol at­si­me­nu, kaip draus­da­vo ger­ti švie­žią šil­tą kar­vės pie­ną, pa­tar­da­vo, kad val­gy­tu­me rau­gin­tą pie­ną ar varš­kę. Mo­ky­da­vo, kad ne­va­lia iš dar­žo žliū­gės rau­ti ir lauk mes­ti – rei­kia tie­siai į sa­lo­tas. Sa­ky­da­vo, kad va­lo krau­ja­gys­les. Grei­čių na­mų kie­me agurk­lių, pri­deng­tų su ki­bi­ru, ga­lė­da­vai nu­si­skin­ti net žie­mą. Iš Grei­čių tu­riu ir aš pa­li­ki­mą – par­si­ne­šiau sėk­lų ir di­džiau­sią jų plo­tą už­si­vei­siau. Mo­ky­to­jas yra pa­sa­ko­jęs, kad tai mo­te­rų svei­ka­tos au­ga­las. At­neš­da­vo bi­čių pie­ne­lio „Api­la­ko“. Sa­ky­da­vo, kad ma­ži­na di­de­lį krau­jo spau­di­mą, o tu­rin­tiems ma­žą spau­di­mą jį nor­ma­li­zuo­ja. Pa­ra­ce­ta­mo­lį liep­da­vo mes­ti lauk, bai­sus nuo­das, sa­ky­da­vo. Aiš­kin­da­vo, kad ge­riau­sia ir svei­kiau­sia sriu­ba yra ta, ku­ri ver­da­ma iš vi­rin­to van­dens, pri­dė­jus vi­ta­mi­no C, ke­lias žo­les ir va­ka­rykš­tę vir­tą bul­vę, – V. Grei­čiaus svei­ka­tos pa­mo­kas me­na I. Gri­gu­tie­nė.

Svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das – jo­kios mė­sos, jo­kių ža­lin­gų įpro­čių – lei­do kai­mo švie­suo­liui gy­ve­ni­mu džiaug­tis iki pat 92-erių. Pa­sak jo sū­naus, toks gy­ve­ni­mo bū­das švie­suo­lį ap­do­va­no­jo pui­kia svei­ka­ta, ne­tu­rė­jo jo­kių lė­ti­nių li­gų net su­lau­kęs gar­bin­go am­žiaus. Jei ne lem­tin­go­jo gri­po komp­li­ka­ci­jos 1998-ųjų lapk­ri­tį. Kai­me gy­ve­nu­si Ele­na Kai­ka­rie­nė, ana­pi­lin iš­ke­lia­vo at­šven­tu­si 100-tą­jį gim­ta­die­nį, gal ir­gi bu­vo įsi­klau­siu­si į Mo­ky­to­jo pa­mo­ky­mus?

Nea­be­jo­ti­nai sū­naus pro­fe­si­jos pa­si­rin­ki­mui tė­vas su­vai­di­no lem­tin­gą vaid­me­nį. Vla­dis­lo­vas pri­si­me­na, kaip tė­tis ry­tais bė­gio­da­vo, o nak­ti­mis išei­da­vo pa­si­vaikš­čio­ti po lau­kus. Šei­mo­je vi­są lai­ką pa­brėž­da­vo, kad rie­ba­lai ne­svei­ka, kad val­gy­ti rei­kia vir­tą, o ne kep­tą mais­tą, dėl to su sa­vo žmo­na, Vla­dis­lo­vo ma­ma, vi­są lai­ką „ka­ria­vo“, bu­vo nu­si­sta­tęs prieš al­ko­ho­lį. Ne sa­vo, o tė­čio va­lia Vla­dis­lo­vas pa­si­rin­ko me­di­ci­nos stu­di­jas. O taip no­rė­jo bū­ti geog­ra­fu, no­rė­jo ke­liau­ti, kuo dau­giau pa­ma­ty­ti. Tė­vams ne­ži­nant Vla­dis­lo­vas įsto­jo į Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, ta­čiau tai su­ži­no­jęs griež­tas tė­vas pa­rei­ka­la­vo, kad sū­nus at­siim­tų do­ku­men­tus ir rink­tų­si me­di­ci­ną. Vla­dis­lo­vas nu­si­lei­do. Ta­čiau iki šiol jau­čia nos­tal­gi­ją neiš­si­pil­džiu­siai sa­vo sva­jo­nei. Už­tat iki va­liai lais­va­lai­kiu ke­liau­ja, jo marš­ru­tai nu­si­drie­kę jau per maž­daug 50 vals­ty­bių, o va­sa­rą iš­si­lai­kė eg­za­mi­nus ir ga­vo gi­do pa­žy­mė­ji­mą.

Ir te­be­tu­ri...

Vla­dis­lo­vo Grei­čiaus vy­res­nio­jo pa­mo­kos kai­mo gy­ven­to­jams per­niek ne­nuė­jo. Ru­kui­žiuo­se jo pra­dė­tą dar­bą tę­sia Ire­na Gri­gu­tie­nė. Mo­te­ris kar­tu su bi­ti­nin­ku vy­ru Vy­tau­tu sku­ba į Ru­kui­žių pa­miš­kes – ten ren­ka siau­ra­la­pį gau­ro­me­tį, jį fer­men­tuo­ja ir ruo­šia gar­sią ar­ba­tą, ži­no­mą kaip Ivan čaj. Ji ne­nu­ri­mo, kol ne­su­si­ra­do ir sa­vo so­dy­bo­je ne­pa­si­so­di­no Sau­lės uo­gų iš Ka­na­dos. Jų Ire­na ieš­ko­jo ne vel­tui – nors ir ne to­kios ska­nios, bet jo­se esan­ti vi­sa mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų ir vi­ta­mi­nų puokš­tė. „Aš, kaip ir a. a. Mo­ky­to­jas Grei­čius, sin­te­ti­nių vais­tų be­veik ne­pri­pa­žįs­tu, to­dėl nau­do­ja­me na­tū­ra­lius, iš gam­tos“, – at­vi­rau­ja Ire­na, ant sta­lo dė­da­ma dar vie­ną sa­vo vais­tą – fer­men­tuo­to čes­na­ko skil­te­les. Įp­ras­to bal­to­jo čes­na­ko gal­vu­tes mo­te­ris ke­lias sa­vai­tes lai­ko drėg­no­je ati­tin­ka­mo­je tem­pe­ra­tū­ro­je, kol čes­na­ko skil­te­lės pra­de­da juo­duo­ti ir virs­ta lip­nia, sal­do­ka juo­da teks­tū­ra. Dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių dėl „juo­do­jo čes­na­ko“ žmo­nės lin­kę pa­klo­ti ne­ma­žus pi­ni­gus, mat yra gir­dė­ję apie jo 10 ar net 20 kar­tų stip­res­nę nau­dą or­ga­niz­mui nei pa­pras­tas čes­na­kas iš dar­žo. Pa­sak Ire­nos, už­ten­ka su­val­gy­ti kas­dien 2-3 juo­do­jo čes­na­ko skil­te­lių, kad pa­jaus­tum nau­dą – vie­niems pui­kiai gy­do akių li­gas, ki­tiems – skran­džio už­de­gi­mus ir virš­ki­ni­mo sis­te­mos, net inks­tų su­si­rgi­mus, ki­tiems iki nor­mos su­ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­kį, kad net dak­ta­rai ste­bi­si, dar ir efek­ty­viai va­lo krau­ja­gys­les.

Bu­vu­si dar ir kai­mo se­no­lė Kund­ro­tie­nė, ku­ri nu­si­ve­du­si Ire­ną į Ru­kui­žių pu­šy­ną, ro­dė kal­ne­lį, ku­ria­me aug­da­vo re­ti gry­bai – pa­pras­tie­ji tau­kiai. Sa­ky­da­vo, per­pjau­na tą gry­bą, iš jo tau­kai bė­ga. Jais ir tep­da­vo­si ko­jas. Pa­si­te­pa ir džiaug­da­vo­si, kad ne­bes­kau­da...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.